Gyvenimas

2020.07.30 15:01

Avis pamilę ūkininkai svečius kviečia ir į vilnų pirtį, ir į vilnones jurtas

Daiva Baronienė, Panevėžio kraštas, panskliautas.lt2020.07.30 15:01

Biržų krašte Milišiūnai – jau daug metų daugeliui pažįstami kaip uolūs avių augintojai. Tačiau ūkininkai neapsirobojo vien vilnos kirpimu, sūrių slėgimu ir mėsos pardavimu – tapo tarsi mokytojais žmonėms, neturintiems jokio supratimo apie šiuos gyvulius. Iš pradžių stebėjęsi, koks gali būti įdomumas žiūrėti į laukuose besiganančias baikščias švelniavilnes, jie pamažu pakeitė požiūrį ir ėmė jas jaukinti maistu ir glamonėmis.

Avis augino per prievartą

„Esam žmonės, pamilę avis“, – taip prisistato pačiame Lietuvos pakraštyje, mažiau nei puskilometris iki Latvijos sienos, gyvenantys Kristina ir Jūris Milišiūnai.

Kad ir kiti pamiltų šiuos švelniavilnius gyvulius, o jeigu ką – ir imtųsi juos auginti, jiedu į savo ūkį kviečia atvykti kuo daugiau svečių, vaišina avių pieno sūriais, avienos dešromis ir kumpiais, moko karšti avių vilną, iš jos nusivelti to, ko širdis geidžia.

Dargi – pasiūlo pasikaitinti vilnų pirtyje. Ir vaišės, ir vėlimas, ir netgi kaitinimasis vyksta jurtose, kurių sienos – iš avių vilnos.

Milišiūnų jurtos stovi Biržų rajono Dvargalių kaime, nuo kurio iki Latvijos sienos – vos 400 metrų. Čia nuo senų laikų būta Jūrio Milišiūno protėvių žemės, o Kristina – Dvargalių kaimo marti, ji žemaitė, užaugusi Kvėdarnoje.

Abu aukštuosius žemės ūkio mokslus baigę Milišiūnai pripažįsta, jog tūkstančių avių augintojais ir jų mylėtojais tapo visai atsitiktinai. Į šią nelengvą, bet įdomią veiklą savo vyrą patraukė Kristina.

Gavusi zooinžinierės diplomą ši žemaitė buvo paskirta į Biržų rajono kolūkį, kurio žemės driekėsi prie pat Biržų, jai buvo patikėtas kiaulių fermos vedėjos darbas.

„Gavusi šį darbą sužinojau, kad teks vadovauti ir avių fermai. Avis, kaip jokios naudos neduodančius gyvulius, kolūkis tuomet augino per prievartą, palieptas aukštesniosios valdžios“, – prisimena K.Milišiūnienė.

Svainė nusipirko tris jai pačias gražiausias

Nepaisant tuomet vyravusio menkinančio požiūrio į avis, Kristinai jos niekuomet nebuvo prasti gyvuliai. Studijuodama ji sutiko puikią dėstytoją, avių fanatikę – ta, pamačiusi ką einantį apsirengusį avikailiais ar iš šio kailio pasiūta apykakle, stabdydavo einantįjį, kviesdavo į auditoriją ir studentams rodydavo, pasakodavo apie kailio rūšį, jo savybes ir visa kita.

Tad gavusi vadovauti avių fermai K.Milišiūnienė išmanė tai, ko imasi. Tačiau ilgai būti fermos vedėja jai neteko – ėmus keistis santvarkai mūsų valstybėje, kolūkis suskubo pirmiausia atsikratyti avių – daugumą jų buvo išgabeno į Panevėžio mėsos kombinatą.

Tris fermos aveles, kurios jai pasirodė gražiausios, nusipirko būsimoji K.Milišiūnienės svainė, Jūrio sesuo, ir pargabeno jas į tėviškę, į tas vietas, kur dabar įsikūręs Jūrio ir Kristinos Milišiūnų avių ūkis.

Teko mokyti svetingumo

Į Dvargalius atgabentų avelių paskirtis buvo lakstyti po didžiulį J.Milišiūno tėvų sodą ir nukramsnoti jame augančią žolę, kad jos nereiktų pjauti.

„Avys su šia užduotimi puikiai susidorojo, uošviui sodo žolės nebereikėjo pjauti. Tačiau jis susidūrė su kitu rūpesčiu – pas jį apgyvendintos avys ėmė sparčiai veistis, visoms joms sodo žolės nebepakako, avių pjauti uošvis nenorėjo, tad ėmė galvoti, ką su jomis daryti“, – mena K.Milišiūnienė.

Jūris su Kristina tuomet jau buvo susituokę, tuose pačiuose Dvargaliuose statėsi namus ir gavę žemės ėmėsi čia ūkininkauti – auginti grūdines kultūras. Kartu jie apsisprendė būti ir avių augintojais. Ir ne bet kokios veislės, o lietuviškųjų juodagalvių. Jos ypatingos dar ir tuo, kad yra melžiamos, duoda gardaus pieno, iš kurio surauginus galima slėgti sūrius.

Bėgant metams, avių jų ūkyje radosi per tūkstantį galvų, šeima įsigijo porą fermų avims laikyti žiemos sezonu. Avims ganytis skirtas šimto hektarų plotas, o penkiasdešimtyje hektarų auga grūdai.

„Ir štai mums beauginant avis nutiko taip, kad viena latvė ekskursijų vadovė pasižiūrėti tokio mūsų pulko pradėjo vežti latvius, daugiausia rygiečius“, – ėmė pasakoti J.Milišiūnas.

Jiedu su Kristina iš pradžių stebėjosi, koks gali būti įdomumas žiūrėti į laukuose besiganančias avis, ypač kai jos, pamačiusios žmones, puola bėgti tolyn. Tačiau jie aiškiai matė, kad žmonėms avys tikrai įdomios.

Kad jos nebėgtų nuo atvykėlių, sutuoktiniai nutarė pradėti avis jaukinti – vilioti maistu ir glamonėmis. Ir taip „išauklėjo“ kelias dešimtis avelių, kad dabar tos, pamačiusios atvykėlius, ne bėga nuo jų, o atvirkščiai – eina artyn ir gerinasi, laukdamos skanėstų, mielai leidžiasi glostomos.

Statyti jurtas paskatino nedraugiškas vairuotojas

Pasigėrėti Milišiūnų avimis pradėjo važiuoti vis daugiau ekskursijų, važiavo latviai, lietuviai, kitų šalių žmonės – jie mielai glamonėdavo laukuose besiganančias ir jų sutikti pribėgančias aveles.

„O sykį nutiko dalykas, paskatinęs mus imtis pokyčių sutinkant svečius“, – vėl pasakoja šeimininkas.

Vienas autobuso vairuotojas, atvežęs ekskursantus pažiūrėti avelių, keliauninkams net neleido išlipti iš autobuso, liepė grožėtis pro langą. Mat šie lipdami atgal prineš į autobusą žemių!

Būtent tai Milišiūnus privertė susimąstyti, kur dar jie galėtų priimti gausiai atvykstančius svečius. Ir štai tada Jūris prisiminė pažįstantis žmogų, kuris, pats kitados gyvenęs Azijoje, moka statyti jurtas iš vilnos.

Apvalios jurtos, pasak A.Milišiūno, yra puikus statinys stepėse, kur pučia žvarbūs vėjai, nes būtent apvali jų forma mažiau priešinasi vėjų gūsiams.

Pirmoji jų sodybvietėje pastatyta jurta skirta svečiams priimti, ji turi priestatą-virtuvę, kur ruošiamos vaišės. Jurta apšiltinta avių vilna, dengta neperšlampama medžiaga ir yra šilta bei jauki.

„Atvažiavę žmonės mums prisipažįsta įsivaizdavę, kad jurtos – tai nedidelės palapinės, tad nustemba, kad į jas telpa iki pusšimčio žmonių“, – sako Jūris.

Pamatę, kad svečiuotis jurtose žmonėms patinka, Milišiūnai pastatė dar kelias jų. Vienoje stovi vilnos karšimo staklės, vilnos verpimo rateliai – čia pasakojama, kaip avies vilna virsta vilnoniais siūlais. Dar vienoje jurtoje kuriamas avių-suvenyrų muziejus, kurio eksponatai parsivežami iš užsienio šalių ar kurių dovanoja gausūs Milišiūnų avių ūkio lankytojai.

Dar viena jurta paversta savotiška vilnone pirtimi, kur kaitinamasi gulint ant avių vilnų. Sutuoktiniai patikino, kad avių vilna tikrai neužsidega, negana to, ji ir neįkaista taip, kaip medis, tad jų sukurta pirtis yra saugi, mėgstama ir jų pačių, ir jų bičiulių. Kaitinantis šioje pirtyje patiriamas ir malonumas, ir atgaiva.

Tiems, kas negali pažiūrėti į avieną

Milišiūnai pasakoja, kad kone visi, užsisakantieji jų ūkyje rengiamas edukacijas, prašo, jog vaišėms būtų paruošta ne vien avienos, bet ir kitokios mėsos gaminių. Toks įnoris aiškinamas labai paprastai – žmonės yra girdėję, kad aviena smirdi, neskani ir panašiai, tai ir purtosi jos, net negali pažiūrėti į ją.

Taigi šeimininkai paruošdavo ir kitokios mėsos, juk atvykę ir matydami kitus vaišinantis avienos dešromis ir kumpiu, valgyti norės ir tie, kurie ja neva šlykštisi.

„Bet išvažiavus svečiams paprastai pamatome, kad visos avienos dešros ir vytintas kumpis būna išragauti, o vištienos ar kiaulienos gaminiai palikti“, – juokiasi šeimininkas.

Jis svarsto, kad pažiūrėti į avieną galbūt nebegali ar nebenori tie, kurie valgė kiaulienos gabalą, išvirtą puode su druska, pipirais ir lauro lapais. Taip pagaminta aviena išties gali po burną veltis. Bet jie juk neprasti kulinarai – pagal specialią technologiją jų pagaminti avienos patiekalai ne tik nesivelia burnoj, bet dargi tampa tikrais delikatesais.

Itin skanūs ir avienos sūriai, K.Milišiūnienė paprastai gamina juos trijų rūšių: saldųjį su džiovintais vaisiais, aštrųjį su druska ir česnakais ir galop – visai natūralų. Populiariausias – česnakinis sūris.

Na, o norintieji ne tik vaišintis, bet ir susikurti ką nors iš avių vilnos, kviečiami ją velti. Kadangi dabar dažniausiai norima greito produkto, Milišiūnų svečiai dažniausiai renkasi vilna apvelti muilo gabalą, kuris vėliau prausiantis naudojamas kaip muiluota „ragožė“.

Milišiūnai skaičiuoja pernai priėmę daugiau nei 2100 lankytojų ir džiaugiasi, kad išvyko svečiai bent jau šiek tiek susidomėję avimis.

Šiemet prasiautęs virusas lankytojų buvo sumažinęs, tačiau dabar dažnas savaitgalis, kai per dieną jiems tenka priimti po tris grupes smalsuolių. Jie čia imasi veiklos – velia vilną, skanauja avienos ir avies pieno gaminių.

Kol kas vilnų pirtis užprašoma rečiau – gal kad vasara, šilta.