Gyvenimas

2020.07.29 17:11

Parasparnininkas Tomas: po antros skraidymo valandos galima ir savo telefono numerį pamiršti

žiūrėkite reportažą
LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2020.07.29 17:11

Nori tikslios orų prognozės – klausk draugo parasparnininko, – sako šio sporto mėgėjas, fotografas Tomas Juškaitis, jau dvejus metus negalintis be parasparnių. Jis pasakoja apie aukščio baimę ir potyrius pakilus į dangų.

„Po kiekvieno skrydžio manęs gabaliukas pasilieka danguje ir jaučiu, kad kuo toliau, tuo didesnis gabaliukas ten ir lieka“, – sako T. Juškaitis.

Taip sako save dar pradinuku parasparnių sporte vadinantis fotografas Tomas Juškaitis. Prieš dvejus metus skraidymą prisijaukinęs Tomas dėl mėgstamo pomėgio grįžo iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą.

Parasparnius atradęs Tomas Juškaitis sako, kad po skrydžio danguje jis palieka vis daugiau savęs

„Čia turim labai geras sąlygas treniravimuisi, kas man pačiam buvo labai didelis siurprizas, išmokusiam skraidyti kalnuose. Ir dabar, kiek tik įmanoma, tiek skraidau“, – sako T. Juškaitis.

Pirmasis Tomo skrydis parasparniu buvo Tenerifėje. Šioje saloje parasparnininkas pirmą kartą skrido ir vienas. Dabar Tomo kišenėje parasparnio skraidymo licencijos ne tik įgytos Ispanijoje, bet ir Didžiojoje Britanijoje, Lietuvoje bei Šveicarijoje.

„Tenerifėje yra labai unikalus mikroklimatas, nes tai yra didžiausias Ispanijai priklausantis kalnas, mažoje saloje ir ten yra labai daug techninių niuansų, dėl ko yra labai sudėtinga skraidyti, maža to, tas skraidymas vyksta virš miestų. Pirma nusileidimo aikštelė yra tarp greitkelio, prekybos centro ir degalinės. O jeigu pavyksta pakilti aukščiau ir gali nuskrieti iki paplūdimio, leidiesi paplūdimyje tarp žmonių ir paplūdimio kavinės“, – sako T. Juškaitis.

Mikrometerologija, fizika, aerodinamika ir kiti aviaciniai aspektai – juos reikia išmanyti norint tapti parasparnininku, pasakoja Tomas. Bijantys aukščio į šį sportą irgi gali nespjauti. Baimė prieš pakilimą – sveika, sako Tomas. Ji priverčia sklandytoją būti atidesnį.

„Prisipažinsiu, aš pats bijau aukščio. Įdomus psichologinis faktas yra tas, jog skrendant absoliučiai jokia baimė neegzistuoja. Ypatingai pakilus šiek tiek aukščiau, kada nustoja judėti žemė. Nuo daugmaž kilometro aukščio, gal net nuo mažiau, nebejauti to aukščio. Žemė nustoja judėti ir smegenys nebesupranta, kaip tu aukštai esi. Maža to, reikia daug dirbti ir galvoti, po to nebelieka baimės“, – kalba T. Juškaitis.

Parasparnininkų kilimo „lubos“ – debesys. Lietuvoje dažniausiai pilotai pakyla į pusantro ar dviejų metrų aukštį, retai – net trijų. Prieš skrydį svarbiausia pasitikrinti, ar tinkamas vėjas ir neartėja lietus.

„Jeigu norite sužinoti tikslią orų prognozę, klauskite draugo parasparnininko. Esam priklausomi nuo oro sąlygų ir sekdami orus pamatome, kada atsiranda potencialas paskraidymui, o jį pamatę pradedame detaliau analizuoti per bent jau 4 mikrometeorologines tarnybas prognozes, ar bus įmanoma skristi, kaip bus įmanoma nuskristi, kiek laiko išbūti danguje“, – sako T. Juškaitis.

Laisvė ir buvimas danguje, kur žmogus nesukurtas būti – tai didžiausias parasparnininko džiaugsmas.

„Kažkokia tai dieviška privilegija sklandyti tarp debesų, tuos debesis spardyti, su jais kovoti, jais džiaugtis, jais grožėtis kaip paukščiui ir maža to, tai daryti be jokio variklio, be jokio metalo aplink tave, būnant tiesiog vienam danguje. Ypatingai kada saulė leidžiasi, dangus raudonuoja. Yra kažkokia tai pasaka. Kaip mano vienas bičiulis pilotas sako: „Nuo antros valandos skraidymo, jeigu paklaustumėt mano telefono numerio, aš nebesugebėčiau pasakyti.“ Yra labai daug dalykų, kas sukasi galvoje, ir kada viskas pavyksta, kažkokia euforinė būsena įsijungia, tada esi kažkoks pūkelis tose dangaus platybėse ir žemiški dalykai tau nebeegzistuoja“, – pasakoja T. Juškaitis.

Oro sąlygos ir piloto sugebėjimai lemia tai, kiek bus galima išbūti danguje. Pagrindinė piloto užduotis po starto – kuo greičiau rasti šilto oro srautą. O tada – jau galima lygiuotis ir į paukščius.