Gyvenimas

2020.08.05 08:35

Gyvenimą kartinančias vidines problemas padės išnarplioti 4 paprasti klausimai

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2020.08.05 08:35

Jeigu iš vaikystės atsinešėte įsitikinimą, kad jus kritikuoja, bet kokį nepalaikantį žodį priimsite skausmingai, bet jeigu tuo netikite arba esate ramus, tą pačią informaciją priimsite gal net kaip dovaną. Anot LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ pašnekovės, lavybininkės Ingridos Gereksonės, nors galvojame kitaip, išgyvenimų priežastys slypi mumyse, o vidinė realybė – vienintelė vieta, kurią galime valdyti.

Ar tiesa, kad esame išmokyti turėti rūpesčių, nes be jų tiesiog nebeturėtume apie ką kalbėti? Kaip nukeliauti iki problemų ištakų, kokius klausimus sau užduoti, kai ima kankinti nerimas?

Paprasti savistabos pratimai, leisiantys gyventi ne kitų, o savo gyvenimą ir sugrąžinsiantys kasdienybės džiaugsmą – iš „Savilyderystės studijos“ įkūrėjos, lavybininkės I. Gereksonės lūpų. Ją kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.

– Ar tiesa, kad be problemų gyvenime nelabai turime apie ką kalbėti?

– Pokalbis gali būti su tikslu – atrasti sprendimą. Gali būti labai konstruktyvus pokalbis. Bet jeigu tai tampa nuolatiniu skundimuisi nieko nekeičiant, be abejo, tai tik sukuria dar daugiau streso, negatyvių išgyvenimų ir ne tik tam, kuris pasakoja, bet ir tam, kuris klausosi. Problemų tai vis tiek neišsprendžia – išeina užburtas ratas.

Jeigu aš tikiu, kad mane kritikuoja, atsinešiau tai iš vaikystės, matysiu pasaulį per tai. Bet kokį žodį savo adresu, kuris nebus palaikantis, galiu priimti labai skausmingai. Bet jeigu toje pačioje situacijoje netikime, kad mus kritikuoja, arba esame ramesnės būsenos, tą informaciją priimsime visiškai kitaip, galbūt net kaip dovaną.

– Galvoju, gal mes nuo mažų dienų esame išmokyti turėti problemų, girdėdami babyčių, mamyčių, tetų – visų bėdavojimą?

– Taip, mes perimame mintis, kurias girdime vaikystėje iš artimų žmonių, išmokstame taip pat galvoti, spręsti problemas. Mes mokomės iš jų asmeninio pavyzdžio – ne iš to, kaip mus auklėja, ką mums sako, bet iš to, kaip jie patys elgiasi, sprendžia problemas.

– Mūsų aplinka – ne tik šeima, kalbu apie draugus, kolegas, – vis dėlto formuoja mūsų streso, problemų burbulą. Ne veltui dabar mokoma: pagalvok apie savo aplinką, feisbuko draugus, informacijos srautą, kurį gauni. Kiek tai turi įtakos mūsų gerovei?

– Manau, kad daug. Tai, ką girdime nuolatos, veikia, norime ar nenorime – veidrodiniai neuronai veikia, patenkame į panašią būseną bent trumpam. Gali paveikti net nekalta perskaityta frazė, iš televizoriaus einanti informacija.

– Pakalbėkime apie stresą. Iš kur jis ateina? Esame jį net nurašę, galvojame, natūralu, kad išgyvename stresą, nereikia į jį kreipti dėmesio, nes kaip kitaip galima.

– Šiek tiek streso gali aktyvinti, tai gerai, bet žmonės kankinasi, išgyvena neigiamas emocijas ir tai vyksta nuolatos ar pasikartoja, sakykime, santykiuose su artimaisiais ar darbe. Mes linkę galvoti, tikime, kad problemos priežastis – skausmo ar išgyvenimo – yra išorėje. Tai kiti žmonės, valdžia ar dar kažkas, bet tikroji priežastis – mūsų mintys, įsitikinimai, kuriais mes tikime tą akimirką.

Sakykime, jeigu aš tikiu, kad mane kritikuoja, atsinešiau tai iš vaikystės, matysiu pasaulį per tai. Bet kokį žodį savo adresu, kuris nebus palaikantis, galiu priimti labai skausmingai. Žmogus susigūžia, išsigąsta, kitas puola bartis, pyktis – reakcija priklauso nuo dar kitų savybių.

Bet jeigu toje pačioje situacijoje netikime, kad mus kritikuoja, arba esame ramesnės būsenos, tą informaciją priimsime visiškai kitaip, galbūt net kaip dovaną. Greičiausiai tada išklausysime iki galo – paprastai, jeigu iš tikrųjų klausai žmogaus, jis visada pasako kažką labai vertingo.

Atkreipkite dėmesį, kaip reaguoja kūnas, kokie vaizdiniai kyla iš praeities, kokia atsiveria ateitis. Pasižiūrėkite, ar tuo metu patiriate ramybę, kai tikite ta mintimi, ar stresą. Tai, kad patiriu stresą, yra rodiklis, jog giluminei mūsų išminčiai ta mintis netiesa, melas.

– Viskas ateina iš mūsų. Tai nuo ko pradėti gijimo, atsipalaidavimo, pasaulio priėmimo procesą?

– Visada galime pradėti nuo čia ir dabar. Sakykime, neseniai vyko situacija, prisiminkite, kada paskutinį kartą jautėte diskomfortą. Arba yra pasikartojanti situacija, į kurią žmogus patenka vėl ir vėl. Galima atsisėsti, nurimti – kiekvienas turi savo būdą, kaip sugrįžti į save, nusiraminti, – ir tiesiog rašyti, prisiminti tą situaciją, kas tuo metu vyko, ką aš galvojau. Nuo to ir reikėtų pradėti – užsirašyti mintis ir pradėti tyrinėti.

– Iš kurio kampo pradėti tyrinėti?

– Sakykime, tai koks nors įvykis vaikystėje, kai man atrodė, kad mama manęs nemyli arba mama mane kritikuoja. Tai Katie Byron metodas – labai paprastas ir tiesiog genialus: tai, kas visada buvo prieš mūsų akis, bet dėl paprastumo buvo sunku pastebėti.

Prisiminkite tą situaciją ir klauskite savęs: ar tai yra tiesa? Atsakymas „taip“ arba „ne“. Tada klausti: ar aš galiu absoliučiai tiksliai žinoti, kad tai yra tiesa? Tada: kaip aš reaguoju, kai tikiu šita mintimi? Paprastai mintis, kad manęs nemyli arba kritikuoja, atstumia, yra stresinė. Atkreipkite dėmesį, kaip reaguoja kūnas, kokie vaizdiniai kyla iš praeities, kokia atsiveria ateitis. Pasižiūrėkite, ar tuo metu patiriate ramybę, kai tikite ta mintimi, ar stresą. Tai, kad patiriu stresą, yra rodiklis, jog giluminei mūsų išminčiai ta mintis netiesa, melas.

Galima paklausti: koks mano pačios požiūris į save? Paprastai jis nebūna geras. Ketvirtas klausimas: kuo aš būčiau toje situacijoje be minties, kad mama manęs nemyli? Tokios minties negalėčiau net sugalvoti. Kartais prireikia laiko, kad atsitapatintumėme nuo tos minties, nes būname su ja užaugę, mums atrodo, kad taip tikrai yra. Gali net būti savotiškas noras įrodyti, kad tikrai taip, bet duokite sau laiko, leiskite pajausti. Paprastai be tos minties jaučiamės žymiai geriau, ramesni, lengvesni. Ir santykis su mama būna visai kitoks.

Paskui verčiame pradinę mintį į priešingą [pusę]. Dėl ko tai gali būti tiesa, kad mama mane myli? Tą akimirką aš nemyliu savęs, tą akimirką aš nemyliu mamos. Duodame sau galimybę pamatyti, kur mano dėmesys tą akimirką, koks mano požiūris į save. Tai atveria labai daug galimybių, suteikia gijimą.

Pasižiūrėkite, ką jaučiate tą akimirką. Žmonės pamato, kad tą akimirką ir patys nelabai gerai galvoja apie mamą, klasės draugą, bendradarbį ar bosą. Tai labai išlaisvina, randame atramos tašką savo viduje, o vidinė realybė yra vienintelė vieta, kurią galime valdyti.

Visas pokalbis – liepos 23 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.