Gyvenimas

2020.07.24 16:21

Marius Čepulis. Kai iki rudens liko savaitė

Marius Čepulis, gamtos fotografas2020.07.24 16:21

Švinta. Didžiajam samčiui parodžiusi savo ištaigingas uodegas raudoniu sirpstančiam danguje nyksta taip visus pradžiuginusi kometa. Ne visus – vieni ją matė, kiti nespėjo (dar yra galimybė, vėliau reiks bent 40 metelių uodeguotos viešnios laukt). O dar kitiems (tiems, kur ne dvikojai) – buvusi, nebuvusi ta kometa.

Gyvenimas verda ant žemės ir nėra kada galvas užvertus dangun vėpsot, juolab net užuosti tos kometos negalima, o jei ilgai užvertęs stebeilėsies, tai nepastebėsi, kaip nukąs tau tą galvą.

Taigi švinta. Vakarykščio lietaus numerkti žolynai puošiasi mažomis vaivorykštėmis, apie kurių egzistavimą jie net nenutuokia. Voratinkliais supančiotos parudavusios smilgos kantriai laukia saulės ir pirmo vėjo, kad toliau galėtų brandinti sėklas. Pavasarinis chaosas daugeliui augalų šiemet įvedė sumaišties.

Atrodė, kad kandžios šalnos paliks uogakrūmius be vaisių, o lazdynus be riešutų. Bet yra ir tų uogų, ir lazdynų šakos svyra nuo voverių džiaugsmo. Turės rudosios pūstauodegės, ką slėpti. Tačiau galima pastebėti, kad kai kurie augalai pražydo pora savaičių vėliau. Vat ir vabzdžių dūzgesyje paskendę, saldžiu aromatu visus vilioja liepos žiedai. Juk beveik rugpjūtis! Kitų kolegių žiedai jau seniai virto stangriais burbuliukais, kurių laukia nesulaukia tuntai alkanų blakių kareivėlių.

Rasos perlais ne savo noru pasipuošęs, tos pačios saulės ir vėjo laukia perlinukas. Juk dar tiek neaplankytų usnių, buožainių, bajorių, valerijonų, vingiorykščių žiedų, sklidinų skanaus nektaro. Nors jo gviešis ir gausybė kitų drugių, kamanių, vapsvų, musių, smaragdinių auksavabalių ar ūsuočių, bet visiems užteks. Gerk tik ir norėk. Šiemet šiek tiek ramiau. Pernai perlinuko tėvams konkurencija buvo kur kas didesnė, nes pilnos pievos margėjo nuo drugių keliaunininkų –usninukų sparnelių plazdesio.

Ant žolės stiebo nematomu apsimeta ir rasotas skėriukas. Jam irgi reikia greičiau sušilti. Kad galėtų pradėti tyliai brūžinti savo stryku (koją) smuiką (sparno gyslas). Tylus tas brūžinimas, bet ne mums jis skirtas, o tai, kurios ausys pilve (skėriukų ausys skirtingai nuo žiogų yra pirmam pilvelio segmente, o žiogų, kaip žinote – priekinėse kojose).

Daug garsiau gieda, nustelbdami visus kitus balsus (paukščiams jau senokai ne giesmės galvoj), įvairiausi žiogai. Paskutinįkart išsinėrę žalieji žiogai ir žiogai giesmininkai kabarojasi į aukštesnius žolynus, krūmus, net medžius ir jau ten duoda garo. Bet ir jie dar apsnūdę laukia šilumos.

Rupūžė, sugavusi paskutinį riebų šliužą, trumpom letenėlėm nusivalė burną ir paskubėjo į savo pamėgtą slėptuvę, po senu rąstu, kur pralauks, kada ta akinanti saulė vėl pasislėps už medžių. Paskui ją pasekė ir į driežą panašus tritonas. Jis jau senokai paliko griovį ir dabar išėjo į medžioklės kelią, na, tik, žinoma, kai tamsu, drėgna ir niekas nemato.

Angis it vėdaras, įdarytas šviežiu pelėnu, išsidrėbė kaip ilga, kad pirmieji saulės spinduliai gerai pašildytų ir padėtų suvirškinti dar visai neseniai žolės stiebelį čiaumojusį graužiką. Angys šiemet irgi dviem savaitėmis vėluoja pasirodyt.

Mat, anksti pavasarį jos mūsų pelkėj džiugina visus (beveik) savo raštais, o per vestuves dingsta kaip į vandenį ir tik liepą pasirodo vėl. Taigi jau savaitė, kai jos rangosi ir šildosi ant savo pamėgtų kupstų. O dar po kelių savaičių tos, kurios storesnės, pasaulin paleis naują partiją angiukų.

Paukščiai tyli. Na, ne visai taip. Kažkur gieda kokia nors pavienė devynbalsė ar karietaitė (tos niekad nenutyla). Sučirškia juodasis strazdas, suburkuoja keršulis, sumiaukia suopis ar suklykia mažasis erelis rėksnys. Taip, giesmės pamirštos. Nes jaunikliai arba jau užauginti, arba jau mokomi skraidyti, arba skubama užauginti antrą vadą, kad maža nepasirodytų. Ir jei gerai įsiklausysit, tai išgirsit visokiausių čirpiančių, cypsinčių plonesnių jauniklių balselių.

Naktimis it surūdijusios sūpuoklės girgžda mažųjų apuokų jaunimas arba triukšmauja naminės pelėdos paaugliukai, medžių šakomis karstosi netylančios zylių šeimynos ar maisto prašo alkani musinukai. Ant laidų klusniai išsirikiavę, geltonas gerkles pražioję savo dalies reikalauja kregždžiukai, o lizduose atrytą maistą per kelias sekundes pasidalijaa juodasnapiai gandriokai.

Palaukėje suklykia gervių pora. Jos akylai palydi per išguldytus javus į miško tankmę traukiančius elnius. Paskui pateles užtikrintai šokuoja jau ūgtelėję taškuoti elniukai.

Kiek toliau miškan sulenda patinai. Jų karūnos jau užaugintos, liko nušveisti, nuvalyti, balso stygas pratampyti ir vos už kelių savaičių bus galima vestuves kelti.

Kiek toliau iš javų galvas iškiša stirnų porelė. Patinas vakar visą vakarą vaikėsi į jo teritoriją užklydusią gražuolę. Davėsi abu ratais, kol laukų ožkytė pasidavė (būtų ir anksčiau pasidavusi, bet tokios taisyklės – turi pavaidinti nepagaunamą).

Gervės vėl suklykia. Vėžėse sušmėžuoja nušiurusi rudosios uodega. Ne tik uodega nušiurusi, bet ir visa laputaitė išsipešiojusi. Nėra lengva keturis išdykėlius užauginti. Lapė suklūsta, staigus šuolis ir dar vienas pelėnas iškeliavo į amžinuosius pelių plotus (matyt, į kometą užsivėpsojo).

Mama kiaukteli. Iš pamiškės strimgalviais atidulka vienas iš jau ūgtelėjusių vaikų. Gerai, kad bent jau nebereikia iki urvo keliauti, o ir patys lapiukai jau gali vieną kitą žiogą ar pelę nutverti.

Gervėms nepatinka lapių draugija. Jos dar kartą klykteli, ištempia kaklus ir lengvai įsibegėjusios nuplasnoja virš ruduojančių žolynų, lietaus išguldytų javų laukų, šieno rulonais numargintų ganyklų, miškuose pradėjusių gelsti berželių.

Dar kiek ir jos rinksis draugėn, pasakos savo vasaros bėdas bei nuotykius ir po truputį ruošis kelionėn.

Tai su artėjančiu rudenėliu!

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Taip pat skaitykite