Gyvenimas

2020.07.27 07:53

Eugenijus Laurinaitis: nereikia keikti kaukių – savimi būname tik miegodami

LRT KLASIKOS laida „Pakeliui su vasara“, LRT.lt2020.07.27 07:53

„Niekas negali mokytis iš svetimos patirties – galime mokytis tik iš savo. Maža to, iš klaidų nėra ko mokytis. Mokytis reikia iš savo sėkmių“, – LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su vasara“ tvirtina psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Rubrikoje „Be kaukių“ apie kaukes jis sako taip: nors kaukės laikomos neigiamu dalyku, su jomis būname nuolat, tad jų nėra ko ir keikti.

Ką reiškia kaukės – ne medicininės – mūsų gyvenime? Ką jos suteikia žmogui? Ar įmanoma rasti tokį, kuris visada atviras, be kaukės?

LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su vasara“ rubrikos „Be kaukių“ svečias – psichiatras, psichoterapeutas E. Laurinaitis. Jį kalbina laidos vedėjos Rasa Murauskaitė ir Jolanta Kryževičienė.

– Rubriką „Be kaukių“ pavadinome drąsiai, dar karantino laikotarpiu. Galvojome, kaip gerai bus, kai nusiimsime kaukes tiesiogine prasme. Bet kaukę laikome savo išoriniu skydu, kuriuo ginamės nuo nepatogių mums situacijų, nemalonių žmonių. Ar įmanoma įsivaizduoti žmogų, kuris neturi kaukių?

– Ne. Ką mes vadiname kaukėmis? Kažką, kas pridengia dalį manęs – niekada nepridengs manęs viso. Ir tai niekada negalės būti vadinama kauke, jeigu ko nors nedengia. Kada mes to išmokstame? Per pirmuosius savo gyvenimo metus. Išmokstame, kaip reikia bendrauti su aplinka, kad ji atitiktų poreikius, nes kai esame visiškai maži, mūsų gyvybė priklauso nuo kitų. Kitų reakcija į mano veiksmą yra gyvybiškai svarbi.

Mūsų tikroji savastis – instinktyvus, čia pat kilęs noras ir jo išraiška. Tačiau labai neretai kitas gali nesuprasti, ką aš išreiškiau, jam gali nepatikti, ką aš išreiškiau, jis gali supykti, nepatenkinti mano noro, kurį aš išreiškiau. O ką tai reiškia? Turiu taikytis prie kito.

– O nėra taip, kad iš vaikų mes mokomės tikrumo?

– Neskubėkite – vaikai gali būti tikri, gali būti netikri. Tai nepaprastai gražiai yra aprašęs pediatras, psichoanalitikas Donaldas Woodsas Winnicottas. Jis apie 50 metų dirbo su vaikais, yra įvedęs du terminus – angliškai true self ir false self, tikroji savastis ir netikroji savastis.

Mūsų tikroji savastis – instinktyvus, čia pat kilęs noras ir jo išraiška. Tačiau labai neretai kitas gali nesuprasti, ką aš išreiškiau, jam gali nepatikti, ką aš išreiškiau, jis gali supykti, nepatenkinti mano noro, kurį aš išreiškiau. O ką tai reiškia? Turiu taikytis prie kito.

Tad [buvimo] su kauke ir be kaukės manyje visada yra tam tikras procentas, kuris keičiasi priklausomai nuo situacijų. Aš, atėjęs į radijo laidą, nepradėsiu elgtis kaip duše, namie.

– Bet paprastai, kai sakome, kad žmogus yra su kauke, tai turi neigiamą konotaciją. O iš to, ką jūs pasakojate, atrodo, kad kaukė – neišvengiamas kiekvieno žmogaus egzistencijos elementas.

– Tikrai taip ir jokiu būdu nereikia tų kaukių keikti. <...> Kaukė gali būti visokia: ji gali man padėti išgyventi situacijose, kuriose bendravimo lygis, turinys, tikslas yra aiškiai apibrėžti – kur aiškiai žinome, ką darome, ko siekiame, kuo turėtume užbaigti pokalbį. Ten nereikia jokių instinktų ir improvizacijų.

Ir atvirkščiai – kai būna dalinimasis tarp draugų apie dalykus, kurie visiems rūpi, tačiau niekas apie juos per daug gerai nežino, improvizacija gali būti laisva, niekas už tai tavęs nenubaus. Tai improvizatoriaus kaukė, bet vis vien kaukė – negaliu niekur pasirodyti visas.

– Ar tikrai nėra situacijos, kur galime būti be kaukės? Ar tai nėra tualetas? Neprovokuoju, skaičiau, kad jūs sakėte, jog tualete žmogus pats tikriausias.

– Tai ne mano, o garsaus amerikiečių filosofo Marshallo McLuhano idėja. Jis sakė, kad šiuolaikinis žmogus turi tik vieną vietą, kur gali pabūti su savimi – tai tualetas. Bet kai tai pasakiau vienoje auditorijoje, pasigirdo balsas: ne, ir ten dabar sėdime su mobiliakais. Supratau, kad žmogus net ir ten negali pabūti su savimi.

Todėl manau, kad situacija, kurioje mes galime pabūti savimi, yra miegas. Mes sapnuojame, sapnų metu iš mūsų pasąmonės išlenda daugybė dalykų simbolių pavidale. Tada socialinė kontrolė būna labai sumažėjusi – ne išnykusi, nes jeigu būtų išnykusi, tuos impulsus ir sapnuočiau tiesiogine to žodžio prasme.

Vakarietiškoji kultūra neskatina sustojimo. Atvirkščiai – skatina inerciją: koks esi, toks ir būk toliau, dar geriau – geresnis vaizdinys susikurto pavidalo, ne žmogaus. Daug kas kalbėdami, kaip jie atrodo, galvoja apie įvaizdį, o ne vaizdą.

– Per karantiną daug kas sakė: turėjau laiko pabūti su savimi. Ar iš tikrųjų šis laikas galėjo padėti?

– Mes labai įvairūs. Buvo žmonių, kuriems tai buvo kančia, buvo žmonių, kuriems tai tikrai buvo proga nustoti skubėti, lėkti. Dažnai žmonės aiškina: gyvenimas lekia. Nėra kito gyvenimo, išskyrus mano, kurį konstruoju pats. Jeigu lekiu, aš taip sukonstravau savo gyvenimą. Jeigu nusprendžiau nelėkti, nusprendžiu pabūti su savimi, pamąstyti, koks gyvenimo ne tik tikslas, nes tikslą galima sukurti, bet prasmė, o ją reikia surasti – jos susikurti negaliu.

– Karantinas buvo priverstinė stotelė, bet yra daug žmonių, kurie nebesugeba sustoti, nes yra be galo daug reikalų, užduočių, dideli ir visuomenės lūkesčiai. Koks akstinas turėtų būti, kad žmogus norėtų sustoti?

– Vakarietiškoji kultūra neskatina sustojimo. Atvirkščiai – skatina inerciją: koks esi, toks ir būk toliau, dar geriau – geresnis vaizdinys susikurto pavidalo, ne žmogaus. Daug kas kalbėdami, kaip jie atrodo, galvoja apie įvaizdį, o ne vaizdą. Grįžtame prie kaukių klausimo.

Mano vienas a. a. pažįstamas, daktaras Linas Jovaiša buvo labai gražiai pasakęs, kad mes einame per gyvenimą ir nešame ant ištiestų rankų savo nutapytą gražų portretą ir už jo slepiame savo veidą. Sustojimas būtų savo portreto padėjimas į šoną, bandymas pažiūrėti į veidrodį, ką jame matau.

Kartais aš savo pacientams užduodu namų darbą: atsisėsti prieš veidrodį ir pažiūrėti sau į akis. Moterys sako: aš žiūriu kiekvieną rytą. Nieko panašaus – jūs žiūrite į vokus, antakius, blakstienas, raukšleles – ne į akis. Pasirodo, pasėdėti pusvalandį ir pažiūrėti sau į akis kai kuriems žmonėms yra labai didelis iššūkis. Bet tai būtina, kad aš kažkaip pradėčiau su savimi šnekėtis.

– Bet šita paveikslo nešimo metafora turbūt labai tiesiogiai susijusi su savivertės klausimu. Daug žmonių kenčia nuo menkos savivertės.

– Mes dažnai nesuvokiame, kas yra savivertė. Man baisiai patiko perskaityta neurofiziologinės savivertės samprata. Savivertė – tai mokėjimas tiksliai numatyti artimas mano sprendimų pasekmes. Kodėl artimas? Tolimas pradeda veikti faktai, kurių galėjau nenumatyti. O artimas numatyti reikia mokytis. Kaip?

Turėti greta einantį mažą kitą „aš“. Aš gyvenu, o jis stebi, kaip man sekasi. Psichologijoje tai vadinama refleksine funkcija – mokėjimas atspindėti patį save. Vakare pasikviečiame mažąjį „aš“ ir klausiame: na, ir kaip? Jis sako: ten tikrai gerai pavarei, bet ten... „Taip, suprantu, ten man tikrai labai nekaip išėjo.“ Kas tai yra? Mokymasis iš savo patirties, kuri negali būti neigiama arba teigiama – tai informacija, iš kurios turiu daryti išvadas.

Gal bus netikėta, bet niekas negali mokytis iš svetimos patirties – galime mokytis tik iš savo. Maža to, iš klaidų nėra ko mokytis, nes iš klaidų tik sužinome, ko daryti nereikia. Ar sužinome, ką reikia? Ne. Mokytis reikia iš savo sėkmių, nes tai, kas pasisekė, yra mano paties pavyzdys man pačiam.

Ar mums gali padėti psichologinės saviugdos knygos? Visas pokalbis – liepos 22 d. laidos „Pakeliui su vasara“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt