Gyvenimas

2020.08.02 08:17

Pogimdyminę depresiją patyrusi 32-ejų Evelina: kalbėti ir galvoti apie ją kartais gėda iki šiol

knygos ištrauka
LRT.lt2020.08.02 08:17

„Prieš trejus metus patyriau pogimdyminę depresiją, apie kurią kalbėti ir galvoti kartais gėda iki šiol. Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad tai gali nutikti man. Įsivaizdavau, kad tai gresia tik toms moterims, kurios labai jautrios, nerimaujančios ar pernelyg emocionalios. Net baisiausiame košmare negalėjau įsivaizduoti, kad gimus vaikui nenorėsiu į jį net pažiūrėti“, – Rasos Borodinos knygoje „16 gydančių istorijų: kai gyvenimas užknisa“ pasakoja 32-ejų Evelina.

Knygos ištrauka:

Su Evelina susipažinau traukinyje Vilnius–Klaipėda, važiuodama su savo vyresniuoju sūneliu į gimtąjį miestą. Ji su savo trimečiu vyko pas draugę į Palangą. Sėdėjome vienoje kupė ir siaučiant vaikams visą kelią kalbėjomės. Ir kaipgi nesikalbėsi – kur vaikai, pokalbių temų šimtai, o per keturias kelionės valandas gali su smulkmenomis išpasakoti visą savo gyvenimą.

Visgi tąkart taip atvirai nesikalbėjome. Artėjant prie Klaipėdos ir kalbai pasisukus apie pomėgius, aš užsiminiau rašanti knygą ir renkanti istorijas. Bendrakeleivė nusijuokusi mestelėjo galinti papasakoti apie pogimdyminę depresiją. „Rimtai?“ – iškart susidomėjau. Pašnekovė patvirtino kalbanti rimtai. Greitai apsikeitusios kontaktais atsisveikinome. O po mėnesio jau sėdėjome vienoje Vilniaus kavinėje, šįkart be skraidančių daiktų, žaislų ir nuolatinių vaikų prašymų pasisioti ar pakakoti. Buvome vienos ir mėgavomės savo laiku.

Perskaičiau tavo siųstus klausimus ir truputį pasiplanavau, ką ir kaip pasakosiu (ji išsitraukė bloknotą su užrašais ir pastabomis). Mėgstu viską planuoti ir užsirašyti (kreivai šyptelėjusi nusijuokė). Tas mano perfekcionizmas ir noras viską kontroliuoti kartais liejasi per kraštus. Per jį turbūt ir pogimdyminė depresija buvo. Dabar bent jau leidžiu sau daugiau pailsėti ir klysti. Tai didelis pasiekimas. Bet, va, šiandien noriu papasakoti viską skrupulingai, jaučiu atsakomybę. Gal tai kam nors padės.

Linktelėjusi įjungiau diktofoną ir kavoje ėmiau maišyti cukrų.

Pastojau 28-erių. Tai buvo ypač lauktas vaikas, kurio vienodai stipriai norėjome abu – tiek aš, tiek mano vyras Marius. Deja, ne viskas klojosi kaip per sviestą. Beveik trejus metus mums nesisekė – per tą laiką vieną po kito patyriau du persileidimus, tad šis periodas buvo ne iš linksmiausių. Varstėme gydytojų duris. Žinojome, kad šiokių tokių sveikatos problemų turėjome abu, bet gydytojai tikino, kad viskas bus gerai, tereikia kiek laiko. Per tą laiką mes gėrėme vaistus ir uoliai „darbavomės“. Aš visą savo gyvenimą buvau perfekcionistė, man gerai sekdavosi viskas, ko imdavausi, tad tas laukimo metas ir persileidimai labai palaužė ir kirto per savivertę, buvau kupina nevilties ir nervinga. Visgi trečią kartą pastojau. Sėkmingai.

Nors pirmieji nėštumo mėnesiai buvo sunkūs, vėliau tiek fiziškai, tiek emociškai Evelina jautėsi gana gerai. Daug ilsėjosi, miegojo, sveikai maitinosi, prisipirko įvairių knygų apie nėštumą ir vaiko priežiūrą, planavo, į kokius kursus eis, kur gimdys, kaupė kraitelį. Laukimas buvo kupinas džiaugsmo ir nekantros.

Manyčiau, kad mano nėštumas buvo lengvas. Panikavau tik pačioje pradžioje, iki dvyliktos savaitės, kuomet yra didelė persileidimo rizika. Tomis savaitėmis kelis kartus važiavau į priimamąjį, nes tai pilvą suskausdavo, tai imdavo vaidentis spazmai juosmens srityje (tai gali reikšti prasidedantį persileidimą). Na, bet greitai viskas baigėsi ir pasimiršo, o po dvyliktos savaitės labiau atsipalaidavau, nes praėjo pavojingasis etapas. Gimdymo šiek tiek bijojau, bet labai laukiau. Abu su vyru buvome pasiruošę, kartais parepetuodavome kvėpavimo pratimus ar masažą, kuris neva turėtų sumažinti skausmą gimdymo metu. Įvertinusi pliusus ir minusus, planavau gimdyti be nuskausminamųjų.

Visgi gimdymas buvo komplikuotas ir truko beveik dvidešimt dvi valandas. Intensyvių sąrėmių nemalšino nei masažai, nei epidūrinė nejautra, kurios vis dėlto prireikė. Kartais gimdymo veikla stodavo, tad moteriai teko leisti ir skatinamuosius. Galiausiai jai stipriai plyšo tarpvietė ir gimdos kaklelis.

Mano gimdymas buvo labai sunkus. Nieko dėl to nekaltinu, tiesiog taip įvyko. Aš velniškai pavargau, velniškai. Sąrėmių skausmą jutau visas tas valandas be didesnių pertraukų, kartais atrodydavo, kad pertraukėlių išvis nėra, gimdymo metu buvau du kartus praradusi sąmonę. Kai gimė Lukas ir jį man padėjo ant krūtinės, nejutau nieko. Visuomet įsivaizdavau, kaip gimus vaikeliui aš verksiu, jį bučiuosiu ir glausiu prie krūtinės. Visgi nebuvo jokių jausmų, tik kažkokia tuštuma. Norėjau, kad jį nuimtų man nuo krūtinės, nepajutau meilės iš pirmo žvilgsnio, apie kurią visos pasakoja, nenorėjau į vaiką net žiūrėti.

Lukutis pirmąsias paras buvo labai ramus, vyras vis guldė jį šalia manęs, o aš prašiau palikti ligoninės lovytėje, nes norėjau būti viena. Man viską skaudėjo, negalėjau išlipti iš lovos, negalėjau net pati nueiti nusišlapinti. Gal skambės kraupiai, bet buvau tokia leisgyvė, kad vyras man padėdavo pasikeisti sauskelnes ir nusiprausti. Pamenu, ligoninėje beveik visą laiką pragulėjau žiūrėdama į lubas, užmigti negalėjau. Ten visas tas dienas nemiegojau, tik kartais nusnausdavau. Kūdikio nė karto savo noru nepaėmiau ant rankų – Luką nešiojo, prausė ir mylavo mano vyras. Jis buvo įsitikinęs, kad aš tik pervargau, o grįžus namo ir pailsėjus viskas pasikeis.

Visgi namuose niekas nepasikeitė. Nors čia Evelina miegojo kiek geriau, savijauta buvo tokia pat bloga, net blogesnė. Pasikeitus aplinkai, Lukas tapo neramus ir vis daugiau verkė, prasidėjo pilvuko skausmai. Pašnekovė liūdnai konstatavo, kad ir grįžus kūdikiu rūpinosi vyras Marius, kuris po gimdymo namuose praleido beveik mėnesį. Visą tą laiką Evelina jautė apatiją ir gilų liūdesį.

Vienintelis dalykas, kurį sugebėjau daryti, buvo maitinimas krūtimi. Stengiausi iš paskutiniųjų, tai buvo vienintelė užduotis, kuri pavykdavo be didelių pastangų. Luką tai kiek ramino, o kai jis neklykdavo, ramesnė jaučiausi ir aš. Kol Marius padėjo namuose, viskas dar buvo valdoma, bet vos jam išėjus į darbą palūžau visiškai.

Aš nesugebėjau rūpintis vaiku, nenorėjau jo, mane nervino jo ašaros ir tai, kad jis nė akimirkos nepabūna vienas, nuolat nori būti ant rankų arba žįsti krūtį. Negalėdavau nei ramiai atsigerti arbatos, nei nueiti į tualetą – nieko. Vaikščiojau kaip zombis – nevalytais dantimis, neplauta galva, nuolat su naktiniais. Į dušą įlįsdavau tik po darbo grįžus vyrui.

Lukas gerai jausdavosi tik ant rankų, jam nepatiko vežimėliai, netiko jokia nešioklė. Ilgiau pabuvus lauke ar kitoje aplinkoje, imdavo klykti. Klykdavo ir automobilinėje kėdutėje. O aš jaučiausi dėl visko kalta ir bloga. Pirmąjį pusmetį, galima sakyti, gyvenau užsidariusi namuose, nes jam visur buvo blogai.

Marius kiek galėdamas stengėsi padėti ir nepajėgė suprasti žmonos savijautos. Iš pradžių kantriai išklausydavęs Evelinos išgyvenimus, vėliau pradėjo reikšti nepasitenkinimą.

Jis manęs visai nesuprasdavo, bet ir aš nesistengiau suprasti jo. Nuolat kartodavau, kad man blogai, kad jaučiuosi kaip kalinė savo gyvenime ir namuose, kad mano gyvenimas baigėsi, kad nebenoriu gyventi, kad nematau prasmės. Verkdavau ir verkdavau, o jis guosdavo sakydamas, kad vaikui paaugus viskas bus gerai, kad mes ne pirmi ir ne paskutiniai, auginantys neramų vaiką. Nežinau, kur jis rasdavo jėgų ir ramybės, nes aš to neturėjau nė lašo.

Kartais, kai jis būdavo darbe, aš gulėdavau ir verkdavau kartu su kūdikiu. Pusvalandį, valandą, taip besriūbaujant ištirpdavo diena. Mąstydavau, kad mano gyvenimas baigėsi, kad jei ne vaikas, viskas būtų kitaip. Jaučiausi bloga mama, labai bloga. Juk nesugebėjau nieko, nemokėjau mylėti savo vaiko, nesugebėdavau jo nuraminti, kartais ant vaiko net rėkdavau. Ne kartą buvo kilę minčių tiesiog užmesti ant Luko pagalvę, kad jis uždustų. Man taip gėda tai prisiminti, iki šiol gėda. Kokia mama galėtų taip galvoti?

Draugės bandė lankyti, atvežti maisto, kvietė prasiblaškyti, bet visi susitikimai Eveliną tik siutino. Bičiulėms pasakojant apie savo vaikus, ji norėdavo kaukti iš nevilties. Atrodė, kad visiems puikiai sekasi, visų vaikai ramūs, visos mamos viską suspėja, tik ne ji.

Aš ne tik nieko nespėdavau, bet ir atrodžiau baisiai. Priaugau svorio, nebesirūpinau išvaizda, buvau net papilkėjusi. Nenorėjau jokių draugių – jos mane siutindavo savo pasakojimais, kaip visur keliauja, lanko būrelius, kepa pyragus ir sportuoja. Jaučiausi nevykėlė, o jų patarimai, nors ir nuoširdūs, atrodė kaip patyčios. Socialiniai tinklai irgi darė savo įtaką. Įsijungi feisbuką, instagramą ar kokį naujienų portalą ir atrodo, kad didžioji dalis mamų nepraėjus nė porai savaičių po gimdymo jau atrodo kaip modeliai, keliauja, linksminasi. Prisižiūrėdavau visokių tokių vaizdų ir jausdavausi blogiausia mama pasaulyje. Juk aš nemyliu savo vaiko, jis tik nuolat verkia, o aš net nežinau, kokio velnio jis verkia. Viena draugė vis kartodavo, kad vaikas perima mano nuotaiką ir vidinę būseną – tais momentais norėdavosi jai trenkti ar supurtyti. Taigi nuo draugių aš po truputį atsiribojau.

Ši sunki būsena truko beveik devynis mėnesius. Kartais vos vos pagerėdavo, kartais tapdavo visiškai blogai. Kartą, kai Lukui buvo šeši mėnesiai ir jis eilinį kartą verkė be priežasties, aš sėdėjau ir mąsčiau, kad daugiau taip nebegaliu. Tas šlykštus jausmas, kad esi blogiausia pasaulio mama, tiesiog smelkėsi į mane iki skausmo. Vyras vis kartojo, kad reikia nueiti pas psichologą, bet aš kažkodėl delsiau. Nežinau, kodėl, šiaip niekada nebuvau prieš juos, bet turbūt toje situacijoje man buvo pernelyg gėda. Vis laukiau, gal praeis, gal įvyks stebuklas, gal su laiku pamilsiu tą vaiką.

Tuo metu Evelina pradėjo ieškoti informacijos internete. Perskaičiusi vienos apie knygas rašančios tinklaraštininkės rekomendacijas, ji parsisiuntė Elif Şafak „Black Milk“ (Juodas pienas). Nežinojo, kada skaitys, ir ar apskritai skaitys, juk net ramus pasisėdėjimas tualete tapo prabanga, bet gavusi siuntinį ir pervertusi pirmuosius kelis puslapius iškart įsitraukė.

Tai buvo knyga apie moterį, išgyvenusią pogimdyminę depresiją. Ją perskaičiusi pradėjau suvokti, kas vyksta su manimi, supratau, kad aš tokia ne viena. Po to bandžiau ieškoti panašios literatūros lietuvių kalba, bet, savo nuostabai, visiškai nieko neradau. Internete, žinoma, buvo dėmesio vertų straipsnių, bet knygos man atrodo rimtesnis dalykas. Nieko neradusi lietuvių kalba, apsilankiau keliuose forumuose, kuriuose diskutavo panašaus likimo moterys. Pati nerašiau, tiesiog skaičiau. Ir pamačiau, kad tokių mamų kaip aš tikrai daug – tai ne toks jau retas reiškinys.

Galiausiai pasakiau vyrui, kad noriu eiti pas psichologą. Jo kolegė (kuri, pasirodo, taip pat išgyveno pogimdyminę depresiją) rekomendavo puikią specialistę. Pas ją kartais apsilankau iki šiol. Labai jaudinausi ten eidama, bet, kita vertus, nebeturėjau ko prarasti – kas gali būti blogiau, nei norėti uždusinti savo vaiką? Juk taip ir nutinka tokios nelaimės. Tik tiek, jog visuomet maniau, kad tokie dalykai vyksta tik asocialiose šeimose.

Pradžioje lankiausi pas psichologę kas antrą savaitę, vėliau kas trečią. Taip, tai kainavo, bet, man regis, tokią pagalbą galima gauti ir valstybinėje įstaigoje nemokamai. Ir tai tikrai bus geriau, nei nedaryti nieko.

Psichologės kabinete Evelina kalbėjo apie savo jausmus ir požiūrį į motinystę, apie kūdikį, apie praeitį ir ateitį, apie didelius lūkesčius, kurių visada turėdavo. Aptarė pogimdyminį periodą apskritai.

Nė vienuose mokymuose nebuvo kalbama apie tai, kaip po gimdymo pakinta moterų hormonų pusiausvyra, atsiranda nuotaikų kaita. Knygose, mokymuose ir internete yra daug informacijos, kaip pasiruošti pačiam gimdymui, kaip pagimdžius žindyti, kaip teisingai paduoti krūtį, vystyti ir maudyti kūdikį, bet informacijos apie emocijas per pogimdyminį laikotarpį yra mažai. Aš, nors daug skaičiau ir dalyvavau mokymuose, buvau paklaikusi ir šokiruota savo savijautos. Apie pogimdyminę depresiją nežinojau nieko ir tikrai nebūčiau pagalvosi, kad man galėtų nutikti toks dalykas.

Evelinos savijauta pasikeitė per tris mėnesius. Ji intensyviai rašė dienoraštį, vaikščiojo pas psichologę, stengdavosi rasti daugiau laiko sau ir praleisti jį vienumoje. Grįžus po darbo vyrui, perduodavo jam kūdikį ir skirdavo pusvalandį savo malonumui – mankštai, maudymuisi vonioje, paskaitymui. Rodos, laiko visai nedaug, bet tas atsiribojimas padėdavo atsipalaiduoti, atsirasdavo daugiau jėgų ir nuotaikos bendrauti su kūdikiu. Vyras stengėsi dar labiau prisidėti prie namų ruošos, maisto gaminimo. Savaitgaliais suteikdavo galimybę Evelinai ilgiau pamiegoti. Rimstant jai, po truputį pradėjo rimti ir Lukas.

Taip į mano gyvenimą po truputį grįžo šviesa, ramybė ir meilė. Visgi, manau, didžiausias indėlis sveikimo kelyje tenka apsilankymams pas psichologę. Galbūt būčiau su laiku išlipusi ir pati, o gal ir ne. Kam kankintis? Po pogimdymine depresija gali slėptis daug kitų problemų.

Džiaugiuosi, kad mano vyras didžiąją laiko dalį buvo labai supratingas, be jo pagalbos ir paramos būtų buvę labai sunku. Internete susipažinau su daugybe moterų, kurių vyrai ne tokie palaikantys, nesidalina namų ruošos darbais, nenori prisidėti prie vaiko auginimo. Tokiu atveju iš depresijos išlipti dar sunkiau. Nieko negali būti baisiau nei tai, kad tavo artimiausiam žmogui nusispjauti.

Abi sutarėme, kad turbūt nėra nieko svarbiau už sveikatą. Ją susigadinti galima labai greitai, o štai atsigauti po tokių išgyvenimų prireikia ne vieno mėnesio. Kai Evelinos nuotaika pradėjo skaidrėti, ji ėmė jausti vis didesnį palengvėjimą, o su palengvėjimu stiprėjo meilė vaikui. Dabar, kai Lukui jau treji, pašnekovei sunku net suvokti, kad ne taip ir seniai galėjo jaustis taip blogai.

Myliu savo vaiką labiau už viską. Kartais mane graužia sąžinė, jog beveik visus pirmuosius jo gyvenimo metus manęs emociškai nebuvo šalia. Jaučiu, kad tai paveikė vaiką, ir tai normalu – juk pirmieji metai daro didelę įtaką vaiko emociniam ir fiziniam vystymuisi. Tuo metu nėra nieko svarbiau už ryšį su mama. Matau, kad Lukas jautresnis nei kiti vaikai, greičiau susinervina, bijo likti vienas, nėra labai socialus. Dabar stengiuosi suteikti meilės su kaupu ir savęs nebeplakti.

Gaila, kad šia tema nėra jokios vertingos literatūros lietuvių kalba. Gaila, kad apie tai mažai šnekama, bet gal bent mano istorija ką nors įkvėps. Išeitis visuomet yra. Svarbiausia, mano nuomone, neužsidaryti tarp keturių sienų ir išdrįsti pripažinti problemą, ieškoti pagalbos. Manau, prireikus psichologai priima ir su vaiku ant rankų, jei jau nėra kam su juo pabūti. Pogimdyminė depresija gali ištikti kiekvieną, tai visiškai normalu, dėl to tikrai nereikia savęs kaltinti. Tiesiog taip būna ir tiek, o jei jau moteris įtaria, kad jai tai prasideda, reikia nedelsti ir iškart ieškoti pagalbos, nes pasekmės gali būti dar liūdnesnės nei mano. Ir tik jau nereikia klausyti, kai kiti sako: „Susiimk, per karą moterys ir po dešimt vaikų užaugindavo.“ Tokios frazės tuščios ir bevertės. Na, ir šiaip moterį, išgyvenančią pogimdyminę depresiją, turbūt suprasti gali tik kita tai patyrusi moteris.

Man labai patiko pokalbis su Evelina. Jos istoriją rašyti buvo keistai lengva, galbūt dėl to, kad pati turiu vaikų, galbūt dėl to, kad ir mano pirmasis gimdymas buvo ilgas ir sunkus, o gal dėl to, kad ir aš pirmąjį mėnesį jaučiau emocijas imant viršų, o hormonus gyvenant atskirą gyvenimą. Nors nepatyriau pogimdyminės depresijos, žinau, ką reiškia jaustis išsekusiai ir bejėgei, neturėti laiko pabūti vienumoje. Turbūt daug mamų bent šiek tiek supras Eveliną.

Išsiskirsčiusios savais keliais, mes tebepalaikome ryšį ir susirašome iki šiol. Redaguodama šią istoriją vis negalėjau nuspręsti, kaip ją apibendrinti. Norėjosi parašyti ką nors įkvepiančio, bet vis neradau tinkamų žodžių. Vieną rytą nusiunčiau Evelinai žinutę ir paklausiau, ką ji norėtų palinkėti žmonėms, kurie skaitys šią istoriją. Ji atsakė trumpai:

Linkiu visoms būsimoms mamoms ir tėčiams bent jau pasidomėti, kas yra ta pogimdyminė depresija. Man atrodo, kad būsimi tėveliai per daug rūpinasi lėliukų pirkiniais, rūbeliais ir gražiais naktiniais, kuriais moteris vilkės per gimdymą. Tai antraeiliai dalykai, svarbiausia psichologiškai pasiruošti kūdikio gimimui ir pogimdyminiam laikotarpiui.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.