Gyvenimas

2020.08.09 16:03

Jais pjudydavo meškas ir vaikydavo parazitus: šunys viduramžių Lietuvoje buvo visų sluoksnių kompanjonai

Dovilė Lisauskaitė , LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2020.08.09 16:03

Svarbūs medžioklių dalyviai, neįprasti pagalbininkai higienoje ar tiesiog kasdienybės kompanjonai – šunys Viduramžių Lietuvoje turėjo visus tris vaidmenis. Didiko rūmuose „geriausias žmogaus draugas“ negalėtų pasiskųsti rūpesčio stoka, tačiau sutiktas gatvėje ar palaukėje – ne tik aplotų, bet iš bado galbūt ir užpultų. Apie visa tai gali papasakoti archeologas Povilas Blaževičius, Vilniaus žemutinės pilies griuvėsiuose ir kitur ieškantis praeities liudijimų ne apie žmones, o apie šunis.

LRT RADIJO laidoje „10-12“ P. Blaževičius pasakojo apie Lietuvoje dar menkai tyrinėtą sritį – naminių gyvūnų istoriją, leidžiančią daug pasakyti ir apie praeities žmonių gyvenimą. Šunys greta žmonių gyveno visur, todėl kartu dirbdami archeologai ir istorikai gali atskleisti dalelę įvairių socialinių sluoksnių buvusios kasdienybės. Pavyzdžiui, kaulų ir dantų tyrimai leidžia nustatyti, ar visavertė buvo šuns mityba, ar jis buvo mušamas, ar jam teko kovoti su kitais šunimis bei plėšrūnais. Pastaruosius papildo rašytiniai ar kitokie šaltiniai.

Iškalbingi gali būti net ir grindų dangos elementai. „Matome pėdsakuose ir pirštų, pėdų traumas. Pagal tai, kas ten įsispaudę, galime pasakyti, ar jie buvo trumpaplaukiai ar ilgaplaukiai“, – laidoje kalbėjo P. Blaževičius.

Tiesa, viduramžiuose dar nederėtų ieškoti šunų įvairovės – veislių gausa radosi tik prieš kelis šimtmečius. Įprastas Viduramžių laikų šuo, kaip aiškina P. Blaževičius, mums būtų panašiausias į šiuolaikinį kurtą.

Šuns gyvenimo kokybę stipriai lėmė jo sveikata. Stiprūs ir dideli buvo vertinami didikų ir valdovų, dalyvaudavo medžioklėse, bet netiesa, kad gatvėse buvo vien „mažyčiai, pastumdėliai ir nusmurgėliai“, sako P. Blaževičius. Toks įsivaizdavimas paneigtas.

„Žvelgiant į pėdsakus ant plytų matome visai kitą vaizdą, randame ir labai nedidelių šuniukų, ir labai stambių, kurie puikiai tiktų ir meškoms pjudyti. Gretindami visus šaltinius mes geriau suvokiame, kokia gi buvo ta šunų įvairovė“, – sako „10-12“ pašnekovas.

Taip pat jau tvirtai galima teigti, kad šunys galėjo būti valgomi nebent krizių, visuotinių sukrėtimų metų – išskirtinas jų statusas greta žmogaus viduramžiais jau buvo nusistovėjęs.

„Rašytiniai šaltiniai mini, kad greta žirgų laidoti ir šunys, medžiokliniai paukščiai. Kunigaikštis Kęstutis buvo sudegintas su keliais šunimis. Kartais smulkių kaulų nepavyksta surasti, galbūt šunys ne taip dažnai buvo kartu laidojami.

Kitas dalykas, greičiausiai šimtu procentų galime pasakyti, kad šunų nevalgydavo, nebent suiručių, bado metu, apsuptam mieste – tada turbūt suvalgydavo viską, kas juda. Šunų kaulai, priešingai negu galvijų ar paukščių, kurie būdavo suvalgomi ir kaip virtuvės atliekos su pamazgomis metami į griovį, yra randami daugiau ar mažiau sveikais skeletais.

Šunys buvo palaidojami kažkur, pakasami patvoriuose, miesto pakraščiuose, tarp namų – archeologai ten juos dažniausiai ir randa“, – pasakojo archeologas.

Turtingųjų dvaruose šuo galėjo turėti rūpestingą šeimininką – tokį, kuris savo augintiniui parūpins ne tik šiltesnį apklotą, bet ir asmeninį tarnautoją, galbūt net ne vieną.

„Dvaruose buvo atskiri tarnautojai, kurie rūpinosi šunimis, kartais jų būdavo dešimt ar net daugiau, sąskaitų knygose galime rasti žinių apie maistą – kiek jis kainuodavo šunims. Aišku, dažniausiai jie gaudavo avižinę košę ar dar kažką, o mėsą, matyt, rečiau. Bet dvaro šunys tikrai buvo išskirtiniai, jie ir gerokai sveikesni – galime matyti tą lygindami dantis“, – sako pašnekovas.

Miesto šunų dantys dažnai stipriai nudilę, dvaro – sveikomis ir didelėmis iltimis. Jų sudėjimas, nulemtas skirtingos mitybos nuo mažumės, irgi netapatus.

Kilmingi šunys buvo taip vertinami, kad kartais netgi pavagiami, sako P. Blaževičiaus kolegė, istorikė Toma Zarankaitė, tokių atvejų radusi nagrinėtose senosiose teismų knygose. Tai stebinti neturėtų, mat šuo galėjo būti brangesnis ir už žirgą.

Rašytiniai šaltiniai leidžia sužinoti ir kai kuriuos augintiniams duodamus vardus. Dažnai šie buvo susiję su mitologija, sako T. Zarankaitė.

„Jeigu brangus šuo, dažniausiai tai būdavo su šuns savybėmis susiję vardai arba mitologiniai. Buvo išleistas vardynas, kurie derėtų prabangiems šunims, ir didikai pagal tai pavadindavo. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad būdavo Švanas, turėjo valdovai Sibilę ir Grifą. Žygimantas Augustas augino 16 amžiuje šunį, kurio vardas buvo Grifas – plėšrus paukštis, tinkamas medžiokliniam šuniui. Arba Sibilė – yra žinoma, kad kai ji atsivedė šunyčių, valdovas buvo užsakęs pasiūti kailinukus, kad jie nesušaltų“, – apie šunišką prabangą LRT RADIJUI pasakojo T. Zarankaitė.

Į medžioklę kartu imami šunys galėjo turėti ir specialias apsaugančias liemenes, savitus šarvus. P. Blaževičius sako, kad su tokiais atributais galima rasti paveiksluose ar gobelenuose atvaizduotų šunų. Apsaugų prireikdavo, mat su šunimis buvo pjudomi stambūs laukiniai gyvūnai – šernai, stumbrai, taurai, meškos. Tiesa, tyrėjas numano, kad net ir susidūrimuose su laukiniais žvėrimis sužeidimų išvengdavę šunys ilgainiui patirdavo traumų.

„Mes neturime archeologinių radinių, kurie paliudytų, kad tokios liemenės buvo, bet turime rašytiniuose šaltiniuose apie tai užuominų. Ir keli šunys yra su traumuotais stuburo slanksteliais. Įsivaizduokite, stuburas turi tokias pankiškos šukuosenos ataugas, keterą tokią, ir tos ataugos visos yra nulankstytos. Toks jausmas, kad nuolatos buvo spaudžiama nugara, bet šiaip šuo yra sveikas, tvirtas, gerai maitintas ir prižiūrėtas. Kol kas tai yra hipotezė, kad dėl tokių suveržtų ar galbūt iš dalies sunkių liemenių dėvėjimo galėjo būti deformuoti keli stuburo kaulai“, – sakė P. Blaževičius.

Visgi viduramžių šunys – ne tik dideli ir pikti. Yra duomenų apie mažus, šiais laikais nykštukiniais vadinamus šunis.

„Jie kainavo tiek pat kiek žirgai ir didieji medžiokliniai šunys, nes jų buvo reta. Įvairūs bišonai, papiljono tipo šuniukai, tokių liekanų irgi yra surasta archeologinių tyrimų metu“, – pasakoja archeologas.

Auginami jie buvo ne tik dėl to, jog galėjo pasirodyti meilūs. Turėjo šie šunys ir vieną praktinę paskirtį, būdingą tiems laikams.

„Tie kambariniai arba rankiniai šunys buvo mėgiami ir dažnai vaizduojamos, pavyzdžiui, damos su jais taip pat dažnai kaip ir su šermuonėliais. Kodėl? Dėl labai paprasto dalyko – ir tų, ir kitų kūno temperatūra yra aukštesnė už žmogaus ir visi kraujasiurbiai parazitai nuo žmogaus keliaudavo prie to šiltesnio padarėlio.

Kadangi viduramžiais higiena buvo nei šiokia, nei tokia, tai ir utelių, ir blusų būdavo. Kartais naudodavo utelių gaudykles, pakabintas ant kaklo, bet tą darbą atlikdavo ir nedidelis šeškutis ar šunelis rankose“, – laidoje „10-12“ kalbėjo P. Blaževičius.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „10-12“ įraše.

Parengė Ronaldas Galinis.