Gyvenimas

2020.08.09 13:15

Moksleiviai apie nusirašinėjimą: tai daryti priverčia per didelis krūvis ir tėvų spaudimas

Dainida Juodaitytė, Karolis Vyšniauskas, „Žurnalistikos laboratorija“2020.08.09 13:15

Vienos iš „Žurnalistikos laboratorijos“ mokyklų moksleiviai pabandė suprasti, kodėl nusirašinėja ir pateisina kitų nusirašinėjimą. Kaip paaiškėjo, niekas nesididžiuoja tai darydamas. Bet per didelis krūvis ir tėvų spaudimas gauti kuo geresnį pažymį nugali.

Šis straipsnis – projekto „Žurnalistikos laboratorija“ dalis. Jame dalyvauja įvairių Lietuvos mokyklų laikraščių žurnalistai. Projekto mentoriai – multimedijų agentūra „Nanook“, Lietuvos žurnalistikos centras ir LRT. Projektą finansuoja JAV ambasada Vilniuje.

Klausimus moksleiviams užduoda Karolis Vyšniauskas. Gyvą diskusiją tekstine pavertė Dainida Juodaitytė.

– Kodėl nusirašinėjimo tema mokykloje svarbi?

– Ji visur svarbi, bet mokykloje – labai. Ji kelia daug skirtingų jausmų. Kai nusirašai, viskas atrodo normaliai. Gal buvo didelis krūvis, gal nespėjai pasiruošt. O nusirašei, gavai gerą pažymį ir OK.

Bet tada pradedi galvoti: o kas yra tie pažymiai, kam mes išvis čia mokomės. Juk ne dėl pažymio?

Tai pas visus yra dvilypis mąstymas. Kaip ir suprantam, kad nusirašinėjimas nėra gerai, kad iš jo jokios naudos, bet mes vis tiek visi tai darom – praktiškai visi, 90 proc.

– Pati esi tai darius?

– Tai aišku.

– Ar čia yra žmonių, kurie nėra kada nors nusirašinėję?

– O kalbam apie nusirašinėjimą tiesiog nuo telefono, nuo savęs ar nuo kito žmogaus?

– Čia geras klausimas. Nes kas yra nusirašinėjimas?

– Aš manau, kad nusirašinėjimas įvyksta kai ne pats žmogus suvokia informaciją, bet ją gauna iš kitų šaltinių.

– Taip, kažkokio konspekto – „špargalkės“ turėjimas.

– Paminėjote du klasikinius nusirašinėjimo būdus: „špargalkė“ ir draugo pagalba. Tačiau turbūt būdų yra ir daugiau?

– Taip pat galima slapta ieškoti nežinomų atsakymų arba informacijos internete.

– Jeigu sėdi antrame suole, galima uždėti lapelį ant pirmame suole sėdinčio draugo nugaros ir taip nusirašyti.

– Arba mokiniai, kurie serga, arba dėl kitų priežaščių neateina į pamoką kontrolinio metu, paprašo draugų nufotografuoti rašomą darbą, tada įsimena atsakymus ir atsiskaito vėliau.

– Yra tokių mokinių, kurie specialiai neateina į pamokas, kai rašomi kontroliniai?

– Žinoma yra. Arba net nereikia prašyti nufotografuoti, galima prieiti ir paklausti apie ką rašė ir tikslingai mokytis tik tai, ko reikės kontrolinio metu. Aš manau, tai taip galima laikyti nusirašinėjimu.

– O jeigu visi atsakytumėte, kad nepadėsite, nefotografuosite. Kaip tada būtų?

– Paprašytų kito pažįstamo.

– Dėl to esu susipykusi ir net ne vieną kartą. Kiti norėdavo, kad duočiau savo rašinius, ypač lietuvių kalbos. Tai yra gana individualus darbas, todėl aš tiesiog neduodavau. Įvykdavo pykčiai, nes nesuteikdavau galimybės nusirašyti. Įsižeidę ir supykę pasakydavo, jog nebendraus su manimi daugiau.

– Ką manydavai apie tokias situacijas?

– Man tai atrodo juokinga. Skamba labai vaikiškai ir absurdiškai. Nematau prasmės nusirašyti darbų, didesnė nauda yra padaryti pačiam. Dar galiu suprasti ir pateisinti, kai jau visiškai nespėji nieko padaryti ir turi, tarkim, įrašyti, o gavus blogą pažymi labai sumažės vidurkis.

Nors aš asmeniškai ir taip nelabai darau. Kiti mokiniai suranda žodžius, užsirašo, nusifotografuoja ir įsidėmi tik tuos, kurie bus atsiskaityme ir viskas. Man neišeina taip mokytis, turiu žinoti visą kontekstą, kaip tie žodžiai atsiranda. Nes prie vieno žodžio dar gali būti daug konstrukcijų sakiniuose, kur gali jį pritaikyti. Todėl net nesimokau tos „špargalkės“.

Tai va, tokiu atveju dar gerai. Tačiau, kai tai yra darbas, kuris priverčia mąstyti ir aš žinau, jog žmogus nedaro ne todėl, kad jam yra per didelis krūvis, o tiesiog dėl tingėjimo, aš nepadedu.

– Tai fotografavimas yra dažnai pasirenkamas nusirašinėjimo būdas?

– Taip.

– O kokių dar yra būdų? Ar būna atvejų, kai lenda į mokytojų stalčius ir ieško kontrolinio?

– Tikrai būna!

– Tačiau čia jau įsilaužimas.

– Kai kurie mokytojai tiesiog pasideda ant stalo atsiskaitymus.

– Ar mokytojai prašo sudėti telefonus ant vieno stalo?

– Biologijos mokytoja prašo.

– Tačiau tai retas atvejis mūsų mokykloje, išskyrus biologijos mokytoją. Nebent kiti prašo įsidėti telefoną į kuprinę ir tiek.

– O mokytojos kovoja su mokinių nusirašinėjimu?

– Nelabai. Pavyzdžiui anglų mokytoja nemėgsta melagių. Mums sakė, jog vieną kartą pagavo nusirašinėjant, o mokinys sukūrė melagingą pasiteisinimą, kuriame pasakojo apie savo sesę. Todėl mokytoja labai supyko, nes jei jau prisidirbi, tai turi bent tiesą pasakyti, prisipažinti, o ne meluoti ir dar įtraukti visiškai nekaltus asmenis.

Anksčiau mokytojos labiau stebėdavo, vaikščiodavo tarp suolų, tikrindavo ar nenusirašinėja, o dabar kartais net mato, jog vyksta nusirašinėjimas ir nieko nesako. Daugumos šiuolaikinių mokytojų perspektyva yra, kad mokiniai mokosi dėl saves ir neverčia nemotyvuotų moksleivių mokytis. Turbūt čia yra ta uždrausto vaisiaus psichologija, kai tau draudžia kažką daryti, tu nori imtis veiksmų dar labiau.

– Ir šiaip, jei paklausi suolo draugo atsakymo, mokytoja neturi įrodymų, mokinys tokiu atveju gali save visaip apginti. Nebent pagauna su „špargalke“.

– Visi nori labai gerai mokytis, nes pažymiai yra įrodymas mokytojams ir ypač tėvams. Aš irgi, jei mokausi, tai tikrai yra dalykų, kuriuos išmokstu tik dėl pažymio.

Visi nori labai gerai mokytis, nes pažymiai yra įrodymas mokytojams ir ypač tėvams. Aš irgi, jei mokausi, tai tikrai yra dalykų, kuriuos išmokstu tik dėl pažymio.

– Manai, kad turėtų būti kitokia vertinimo sistema?

– Taip, nes dabar visi nori atsakymų ir nusirašinėja tik dėl pažymių.

– Kokią vertinimo sistemą pasiūlytum vietoj pažymių?

– Net neįsivaizduoju, nes pažymiai yra labai ilgai ir atrodo nieko nepakeisim jau. Kiti nemato kaip tu stengies ir domiesi. Nors sako, jog pažymys neturi prasmės, bet tada mokiniai neitų į komisijas dėl nepatenkinamų pažymių.

– Ar turi minčių kaip būtų galima vertinti kitaip? Kad nusirašinėjimui nebūtų priežasties.

– Saldainiais!

– Tikrai nėra taip, jog pažymys visiškai nepadaro įspūdžio, ką tu moki. Net ir „kalimas“ dažniausiai niekur neveda, nes ilgalaikėje perspektyvoje tau tai nepadės, tu nieko neprisiminsi. O nusirašinėjimo niekas nebandė sustabdyti, gal iš tikrųjų padėtų kitokia vertinimo sistema, bet tai yra pačio žmogaus supratimas ir psichologija, dėl ko mes taip darome. Galbūt dėl didelio krūvio ir žinių kiekio kiti ieško būdų kaip tai nuo savęs nuimti, o vienas iš jų yra nusirašinėjimas. Parašai darbą ir jį pamiršti.

– Tai kaip streso mažinimas.

– Taip, plius gauni gerą pažymį.

– Kaip prizą! Tai pagrindinė problema yra, kad reikia daug mokytis.

– Mokytojos duoda labai daug nereikalingų dalykų.

– Kas yra nereikalinga? Ar gali išplėsti savo mintį?

– Pavyzdžiui Erasmuse, per neformalų ugdymą mes išmokstame daug dalykų, kurių tikrai reikės gyvenime, o baigę mokyklą mes nemokėsime nei kaip sutvarkyti mokesčius, nei kaip CV parašyti ir visų kitų naudingų, gyvenimiškų dalykų. Ką mes mokomės matematikoje, 90 proc. nereikės. Man asmeniškai matematika patinka, tai nėra problemų, tačiau kitiems jokios naudos.

– Bet kitas argumentas yra, kad per matematiką tu lavini savo mąstymą, o jo reikės visose gyvenimo veiklose. Jeigu mokėsi mąstyti, išeis ir CV parašyti, to ir siekia mokykla.

– Tačiau mąstymo ugdymui yra daug efektyvesnių būdų.

Dar norėjau pasakyti, kad dešimtoje klasėje mes galime rinktis, ko mums reikės gyvenime. Mes turime pasirinkimo galimybę. Mano broils sakė, jog išėjęs iš mokyklos nemokėjo lemputės įsukti. Galbūt tokių dalykų trūksta, pavyzdžiui vaikinams, per technologijų pamokas. Žemesnėse klasėse tiesiog pjausto medį, o atrodo labiau norėtume, kad mokytų, kaip pakeisti pavyzdžiui mašinos ratą, nes tai gali praversti ateityje.

– Bet rato pakeitimas, lemputės įsukimas – ar to išmokyti neturėtų tėvai?

– Bet jeigu tėvų neturi? Tam ir yra mokykla.

– Nemanau, jog vertinimo sistema yra nusirašinėjimo priežastis, tai labiau priklauso nuo pačių mokinių mentaliteto. Aš mokiausi Amerikoje metus, kur moksleiviai net nepagalvoja apie nusirašinėjimą, nes pasekmės yra nemalonios, viskas griežčiau, didesnės pasėkmės. Pavyzdžiui, kalbant apie plagijavimą – Amerikoje visi darbai internetu nusiunčiami į internetinę svetainę, kur automatiškai užfiksuojama ir sistemos įvertinama ar žmogus nusirašė. Kontrolinius darydavome kompiuteriais. Aš asmeniškai, kaip Lietuvis, „pasigooglindavau“ nežinomą atsakymą, tačiau amerikiečiams tokios mintys net nekyla, jie to bijo.

– Tačiau ar baimė yra geras dalykas?

– Galbūt labiau sąžiningumas.

– Taigi, Lietuvoje tu nusirašinėdavai, o nuvykęs ten jauteisi nesmagiai nusirašinėdamas?

– Taip, grižęs į Lietuvą net nenorėjau nusirašinėti. Nors nuvykęs ten galvojau „ar jie nemoka nusirašinėti“? Kai pabendravau su mokiniais, mano požiūris bei mąstymas pasikeitė.

– Kaip Lietuvoje sukurti tokį mentalitetą? Kad nusirašinėjimas būtų laikomas nesąžiningumu?

– Pirmiausia, mokiniai turi pamatyti pasekmes.

– O dabar nėra pasekmių?

– Jeigu mokinį pagauna nusirašinėjant, sunku tai įrodyti. JAV mokytojai turi teisę iškart nevertinti mokinių ir net nesiaiškinti su jais.

– Bet čia toks bendras šalies mentalitetas.

– Net vairuojant galima pastebėti nesąžiningumą, žmonės nesilaiko taisyklių, yra nekantrūs. Nežinau ar tai tik lietuvių mąstymas, jog turi siekti naudos tik sau, o sąžiningumas nustumiamas, Nes sąžiningumas yra sunkus ir varginantis darbas.

– Nesisuksi, negyvensi.

– Aš asmeniškai, neišmokstu kai kurių pamokų, nes nėra laiko. Jei nesupranti, nespėji per pamoką, tavo bėdos, o namie taip pat neturi tiek laisvo laiko visiems darbams, kurių yra labai daug. Pavyzdžiui, chemija. Mokytoja mane net sustabdo koridoriuje, kad pasakytų, jog nespėju per pamoką. Nors pastebiu, kad ne aš viena, tačiau ir kiti klasiokai nespėja nusirašyti duodamos informacijos, o paprašius mokytojos pakartoti, tai neįvyksta, sunku susikoncentruoti. Man atrodo, jog per didelis krūvis.

(visi sutinka)

– Pastebėjau, jog nusirašymas yra priemonė, kad nenuviltum savęs, aplinkinių, šeimos, kurie stebi TAMO (dienyną).

– Ar kai nusirašote, jaučiatės blogai?

– Nėra skirtumo, aš net nebemoku sąžiningai atsiskaitinėti. Visada nusirašinėju, kai darai „špargalkę“ net šiek tiek išmoksti, jautiesi saugesnis.

– Dauguma supranta, jog nusirašinėjimas yra blogai, bet vis tiek daro. Pavyzdžiui, kitoje šalyje, kai vaikai grįžta iš mokyklos, tėvai jų klausia „ką išmokai šiandien mokykloje“, o Lietuvoje klausiama „kiek gavai?“. Dar viena mentaliteto problema. Mes nesimokome dėl saves, labiau dėl egzaminimo. Sunku įstoti į universitetus be gerų įvertinimų.

Kitoje šalyje, kai vaikai grįžta iš mokyklos, tėvai jų klausia „ką išmokai šiandien mokykloje”, o Lietuvoje klausiama „kiek gavai?

– Aš mokausi dėl egzaminų, jei galėčiau mokytis dėl savęs, atsisakyčiau daug dalykų. Aš einu į matematikos pamoką tikrai ne loginį mąstymą lavinti, o išmokti pagrindus, kurių reikės egzamine. Dabar metinis pažymis taip pat lemia. Tėvų spaudimas irgi didelis.

– Mielu noru mokyčiausi mokykloje, jei pats galėtum pasirinkti privalomus dalykus. Kam filologijoje reikia matematikos egzamino? Tai kelia stresą. Mus moko daug nereikalingų dalykų.

– Aš siūlyčiau išvis panaikinti vertinimo sistemą, jog mokiniai patys suprastų, ko dar neišmoko, kur reikia įdėti daugiau darbo. Pavyzdžiui, Forvardo mokykla, jie net panaikino namų darbus, vertinimo sistemą, o žinios nepablogėjo.

– Tačiau tokia sistema nepritaikyta masėms, valstybinėms mokykloms. Mokytojai reikėtų suprasti, jog jie moko asmenybę, o ne 25 kubelius, tačiau tai sunku įdiegti į valstybinę mokyklą. Forvardo mokykloje mokinys žino, kiek laiko jis produktyvus ir kokiems dalykams. Tai žinoma, daug maloniau mokytis. Pas mus taikomas šablonas ir mums svarbu iš jo neiškirsti.

– Man atrodo, jog neįmanoma visiškai sustabdyti nusirašinėjimo. Aš nustojau nusirašinėti vienuoliktoje klasėje, kai pasirinkau dalykus. Dešimtoje klasėje visus metus nusirašinėjau fiziką, nes žinojau, kad man jos nereikės. Aš klausydavau per pamoką, darydavau namų darbus, tačiau kontrolinius visada nusirašydavau, nes tai man atrodė laiko švaistymas, mokytis dalykus, kurių nereikės, kurie man yra neįdomūs, privalomi. O dabar mokausi, nes man reikės to, man įdomu.

Žinoma, tu negali nuspręsti septintoje klasėje, kurių dalykų reikės. Tačiau dešimtoje klasėje reikia rinktis, todėl reikia pradėti mąstyti. Mokytojai turėtų palikti atsakomybę mums mokytis, mes patys turime kovoti už savo ateitį.

Taip pat skaitykite