Gyvenimas

2020.07.19 17:32

42-ejų Dianos istorija: įsimylėjau tironą ir už jo ištekėjau

knygos ištrauka
LRT.lt2020.07.19 17:32

Depresija buvo ar ne, aš nežinau, bet gyventi tikrai nebenorėjau ir nuolat verkiau. Aš, jauna, naivi mergina, įsimylėjau tironą ir už jo ištekėjau. Per beveik aštuonerius metus iš manęs neliko nieko – jokios savivertės ar meilės sau, Rasos Borodinos knygoje „16 gydančių istorijų: kai gyvenimas užknisa“ pasakoja 42-ejų Diana.

Knygos ištrauka:

Prie viso to prisidėjo ir mano anyta. Praėjau tikrą pragarą. Jei bent viena moteris, perskaičiusi mano istoriją, įsikvėps keisti savo gyvenimą – bravo. Šiandien man gana lengva apie tai kalbėti, tad ir kalbu. Tai mažiausia, ką galiu padaryti dėl kitų.

Su Diana kalbėjomės net kelis kartus: kartą buvome susitikusios, porąkart bendravome telefonu, o dalį istorijos ji papasakojo raštu. Labai džiaugiausi tokiu jos aktyvumu ir noru prisidėti rašant šią knygą. Šios moters atvejis mane labai paveikė, net priminė vienos knygos siužetą.

Nuo pat pradžių Diana man pasirodė labai miela ir energinga, visiška gerutė, iš tų žmonių, kurie, kaip sakoma, nors prie žaizdos dėk. Nors iš pažiūros atrodo trapi ir jautri, pakalbėjus tampa aišku: ko jau ko, bet vidinės stiprybės jai tikrai netrūksta. Džiaugiuosi, kad ji sutiko pasidalyti savo istorija. Visgi moterys, išgyvenančios emocinį smurtą šeimoje, dažnai slepiasi ir tyli.

Po psichoterapijos aš supratau, kad mano istorija prasidėjo dar prieš sutinkant Aurimą. Augau be tėčio, su labai griežta mama. Turėjau vyresnę seserį, kurią mama dievino, o štai aš buvau neišmylėta. Mano gimimo mama neplanavo ir juo nesidžiaugė. Jutau tai visą vaikystę ir paauglystę. Visiems, net ir menkai pažįstamiems žmonėms, buvo akivaizdu, kad mano seserį mama myli labiau. Aš visuomet buvau kaip šuniui penkta koja – nereikalinga.

Mamos gyvenimas buvo nelengvas – visgi viena augino du vaikus, dirbo, prižiūrėjo savo senukus tėvus ir jų ūkį. Mano tėtis anksti mirė, jo net neprisimenu, nes buvau mažytė, taigi visa našta griuvo ant motinos pečių. Finansinė padėtis buvo sunki, ji daug dirbdavo ir, aišku, pervargdavo, o vėliau išsiliedavo ant manęs – nuolat mušdavo, visaip engdavo, pravardžiuodavo, lygindavo su seserimi.

Jei kam kiltų klausimas, kodėl apie tai kalbu: ogi todėl, kad partnerius mes renkamės pagal santykį su tėvais. Dauguma šio dalyko nesupranta, bet tiesa yra ta, kad jei vaikystėje mušė ar prieš jus naudojo emocinį smurtą, didelė tikimybė, kad ir ateityje būsite tam pakantesnis. Tai labai slidu ir įvyksta nejučia. Žmonės patys nejausdami pritraukia tokius partnerius ir draugus, kurie sukelia vaikystėje patirtus jausmus.

Taigi Diana vaikystėje patyrė labai daug fizinio smurto. Motina ją mušdavo viskuo, kas pakliūdavo po ranka. Kartą sugebėjo prilupti net grandine nuo dviračio. Po šio įvykio lyg buvo atsitokėjusi ir stengėsi būti švelnesnė, bet vos sugijus žaizdoms žemino toliau.

Aš nedėvėdavau suknelių ir sijonų. Visi mano rūbeliai būdavo uždari, nes slėpdavau mėlynes. Kartą mokykloje per fizinio lavinimo pamoką mokytoja pamatė milžinišką mėlynę ir kraujosruvas ant mano šlaunies. Sumelavau, kad iškritau iš medžio. Daugiau niekas nieko neklausinėjo, nors su tokiomis žaizdomis mokykloje blaškiausi ne kartą. Manau, visi įtarė, kas vyksta, bet nenorėjo kištis. O aš nė už ką nebūčiau pasakojusi. Ironiška, bet tikėjau, kad mama mane myli, tik jos meilė kitokia.

Nepasakyčiau, kad buvau uždara, kaip tik aktyvi, pavyzdinga, šaunuolė. Puikiai mokiausi, gerai sekėsi bet kokia veikla, kurios imdavausi, bet mamai tai nerūpėjo. Siekiau jos meilės, kaip tik galėjau, bet nei geri pažymiai, nei pasiekimai būreliuose jos širdies neminkštino.

Diana apie santykius su mama pasakojo ilgai ir išsamiai. Anot pašnekovės, juos labai svarbu suprasti, nes būtent jie lemia, kad tiek daug moterų įsisuka į toksiškus santykius. Ji buvo taip pripratusi prie atstūmimo, smurto ir žeminimų, kad nesureikšmindavo savo vaikinų elgesio. Tas pats nutiko ir su Aurimu. Jis iš pradžių pasirodė itin mielas, gražus, stiprus, vyriškas. Tai, kad buvo grubokas, neturėjo draugų ir nuolat su visais konfliktuodavo, jai nekėlė susirūpinimo.

Susipažinome universitete. Jis buvo vyresnis, studijavo kitą kryptį nei aš. Užteko kelių žvilgsnių, susitikimų koridoriuose, ir prasidėjo mūsų romanas. Viskas vyko labai labai greitai. Susižavėjusi grožiu, komplimentais, besaikiu dėmesiu, dovanomis, labai greitai įsimylėjau. Niekada gyvenime nebuvau gavusi tiek dėmesio, tad negalėjau patikėti, jog man taip pasisekė. Praktiškai iškart apsigyvenome kartu ir ėmėme planuoti ateitį. Galiu prisiekti, kad nemačiau jokių jo trūkumų, vien pliusus. Rodos, net siela rėkė, kad tai „jis“.

Visgi nuo to momento, kai persikėliau į jo butą, situacija pradėjo keistis. Jis beveik iškart ėmė kontroliuoti mano aprangą – neleisdavo rengtis atvirais ir prigludusiais rūbais. Apie tai kalbėdavo labai subtiliai: neva turiu visą grožį saugoti jam, mylimajam. Aš nesipriešinau, buvau ryški mergina ir sutikau, kad stilių pakeisti ne pro šalį. Tuomet prasidėjo: „Kas skambino, kas parašė, su kuo pasisveikinai.“ Vėlgi pradžioje užsimindavo labai atsargiai, o vėliau tonas vis agresyvėjo. Jis beveik iškart pasakė, kad nepripažįsta pramogų atskirai, tad sutarėme į vakarėlius eiti tik kartu, bet tų vakarėlių per aštuonerius metus, jei atvirai, beveik nebuvo.

Draugų jis neturėjo, o maniškiai jam atrodė per kvaili, neišprusę, vulgarūs. Keletą kartų bandžiau jį vestis į darbo šventes, bet po jų visuomet susipykdavome. Jam nuolat atrodė, kad kas nors į mane žiūri, o jei, neduokdie, dar prieidavo pasisveikinti ir šnektelėti, vėliau turėdavau ilgai teisintis, kad nieko tarp mūsų nebuvo ir nebus.

Man ėmė nepatikti, kad jis pavydus, bet jis mokėjo puikiai manipuliuoti. Sakydavo, kad myli mane ir bijo prarasti, kad aš jam esu viskas, kad turime saugoti vienas kitą ir mūsų santykius. Prisuokdavo visokių nesąmonių ir aš tam kartui nusiramindavau.

Po kurio laiko Diana ėmė pastebėti, kad Aurimas mėgsta konfliktuoti ir su kitais. Kur benueidavo – į kavinę, paštą, parduotuvę, mokesčių inspekciją, visur rasdavo priešų ir pretekstą reikšti pretenzijas. Jai aiškindavo, kad pasaulis yra pavojingas ir reikia mokėti „pastovėti už save“, kitu atveju kiti „lips ant galvos ir šiks“. Dianai šis vyro bruožas vieną akimirką keldavo stresą, o kitą žavėjo, nes asocijavosi su vyriškumu. Tik žavėjo ne taip ir ilgai, nes ėmė pastebėti, kad jo nuomonė ir nuotaika gali pasikeisti keliskart per dieną. Ryte jis dažniausiai nubusdavo piktas ir imdavo kabinėtis dėl prisvilusios košės ar per silpnos kavos, paliktų neišplautų indų, dieną jau linksmas skambindavo iš darbo, sakydamas, kad pasiilgo, žarstydavo komplimentus atsiprašinėdamas, kad ryte buvo grubus, o vakare vėl rasdavo prie ko prikibti. Priežasčių toli ieškoti netekdavo – kliūdavo maistas, indai, šuo, žmonos darbas, balsas, apranga.

Ką jau ką, bet kritikuoti jis mokėjo techniškai. Grįžus po bet kokio bendro išėjimo, jis pasisodindavo mane kaip vaiką ir imdavo vardyti, kur, kiek ir kada nusišnekėjau, ką ne taip pasakiau. Dažniausiai jam vaidendavosi, kad prie kitų jį žeminu ir iš jo juokiuosi. Puldavau teisintis, atsiprašinėti, kartais supykdavau ir pati, bet net ir tokiu atveju po penkių minučių inicijuodavau susitaikymą. Nors jau per pirmąjį pusmetį buvo priviręs daug košės, aš vis tiek likau su juo. Atrodė, kad nėra jis toks jau blogas žmogus. Guodžiausi, kad man pavyks jį pakeisti, kad meilė gali viską. Buvau tikra, kad jei tik būsiu nuolankesnė, meilesnė, jei tik labiau pasistengsiu, viskas susitvarkys (beveik kaip vaikystėje su mama). Labai guosdavo tie momentai, kai jis tapdavo romantiškas. O tai įvykdavo po visų didesnių konfliktų. Tuomet keletą dienų, o kartais net savaitę ar dvi, jis elgdavosi kaip šilkinis. Dovanodavo gėlių, padėdavo buityje, nesikabinėdavo.

Bėgo mėnesiai, o situacija beveik nesikeitė. Ar Diana elgdavosi „teisingai“, ar ne, Aurimas kabinėdavosi vienodai. Būdavo juodų dienų, būdavo šviesių, bet apie santykių nutraukimą ji neleido sau nė pagalvoti, tikėjo, kad jiedu skirti vienas kitam, o kadangi skirti, laikui bėgant įveiks visus sunkumus. Bet laikas nebuvo geras sąjungininkas.

Net nepajutau, kaip praradau visas savo drauges. Jos ir pačios nebenorėjo su manimi matytis. Porą kartų vakarėlių metu Aurimas buvo padauginęs ir prikalbėjo joms šlykščių dalykų. Prikalbėdavo šlykštybių ir man. Jis buvo iš tų žmonių, kuriems negalima gerti nė lašo. Truputį padauginus, imdavo trykšti pyktis, keiksmai, galėdavo lengvai įsivelti į muštynes.

Galbūt pasirodys, kad jis buvo asocialus, bet toks tikrai nebuvo. Jis iš turtingos šeimos, mama vienos didelės įmonės vadovė. Iš šono žiūrint, jis buvo gražus, charizmatiškas, tvirto charakterio, pasiturintis, galingas. Moterys aplink sukiodavosi kaip bitės aplink medų.

Po metų Aurimas pasipiršo, o Diana drebančia širdimi sutiko. Gal ir kirbėjo dvejonė, bet jos motina patikino, esą nerimauti nėra ko – juk vyras nemuša, uždirba pinigų ir net kiek padeda buityje. Pasakė: „Ženykis ir nesuk sau galvos.“ Taip ji ir „apsiženijo“. Ir į savo gyvenimą įsileido dar vieną bėdą – anytą.

Apie mano anytą būtų galima parašyti atskirą kelių tomų istoriją. Iki sužadėtuvių mes bendravome minimaliai. Ji gyveno tame pačiame mieste, bet pas mus atvykdavo retai. Ji atrodė visai nieko. Su Aurimu susiskambindavo dažnokai, bet ne tiek, kad imčiau manyti, jog jis mamyčiukas. Su manimi ji bendravo neutraliai, be didesnių emocijų. Galbūt nesitikėjo, kad nuspręsime tuoktis, ir žiūrėjo kaip į eilinę jo mergužėlę. Pranešus, kad tuoksimės, ji pakėlusi antakius tepasakė: „Netikėta.“

Nė nesupratau, kuriuo metu ji ėmė paranojiškai kištis į mūsų gyvenimą. Pradžia, žinoma, buvo vestuvės. Ji mums padovanojo didelę sumą pinigų, tad jautėsi turinti teisę reguliuoti svečių sąrašą, rinkti šventės vietą, suknelę, papuošalus, tortą ir kitus dalykus. Prie altoriaus žengiau išvargusi ir sumišusi dėl savo pačios jausmų. Aurimas švytėjo ir atrodė nuoširdžiai laimingas.

Po vestuvių anyta vis dažniau nekviesta užsukdavo į svečius, prasidėjo komentarai dėl buities ir maisto, klausimai dėl būsimų anūkų. Pastarieji skaudino labiausiai, nes po vestuvių vis nesisekė pastoti, net buvau persileidusi. O ji kaskart atėjusi vis netaktiškai pliurpdavo, esą va, jau laikas. Man bendraujant su jo motina, Aurimas nebuvo sąjungininkas. Net labiau buvo jos pusėje. Jei pareikšdavau jam nepasitenkinimą, sakydavo, kad nekreipčiau dėmesio ir nepanikuočiau. O kad būtų taip lengva.

Po kurio laiko Diana pastojo. Nėštumas buvo sunkus: labai pykino, svaigo galva, nebuvo jėgų. Aurimas tuo metu daug dirbo, tad anyta į namus užsukdavo vis dažniau. Jei tik moteris mėgindavo ją išprašyti iš namų ar taktiškai paprašyti kitą kartą prieš atvykstant įspėti, ji puldavo į ašaras ir skambindavo skųstis Aurimui, kokia marti žiauri, egoistė ir materialistė.

Klaiku prisiminti, bet ji sekiojo paskui visur. Sugebėdavo įsisiūlyti kartu eiti pas ginekologą, net atvažiavo į gimdymą. Gerai, kad Aurimas tąkart ją išvarė, nes tai buvo jau virš visko. Gimdymas buvo sunkus, mergytė gimė sveika, bet labai nerami. Pirmus metus aš beveik nemiegojau, o Aurimas man ne tik nepadėjo, bet net atvirkščiai – kai dukrytė imdavo klykti, įsikišdavo į ausis kištukus ir nueidavo miegoti. Ryte zyzdavo, kad skauda galvą ir neišsimiegojo, dar sugebėdavo papriekaištauti, kad namai užversti, indai neplauti.

Anyta vis dar dažnai lankydavosi ir negailėdavo aštrių žodžių, komentuodavo Dianos veiksmus ir auklėjimo metodus, nesivaržydavo prikaišioti netvarkos, pasitaikydavo, kad neapsikentusi imdavo skalbti, plauti, lįsdavo į šeimos spintas, o kartą pareiškė, esą jei tai visa tęsis, ji atsikraustys čia gyventi, kad neįvyktų degradacija. Dėkuidie, Aurimas tąkart sureagavo adekvačiai ir motiną atkalbėjo.

Po metų pastojau vėl. Anyta, dar nespėjus pranešti Aurimui, rado nėštumo testą. Buvau pasibaisėjusi jos reakcija: liepė eiti darytis aborto. Neva su antru vaiku mes tikrai prapulsime, o vargšui sūneliui juk reikia bent kiek pailsėti. Liepiau jai nešdintis iš namų. Visą dieną verkiau, grįžus Aurimui papasakojau apie nėštumą ir situaciją su jo mama. Nors džiaugsmo nebuvo, nusprendėme, kad gimdysiu. Į mamą jis pasiūlė tiesiog nekreipti dėmesio.

Antrasis nėštumas buvo kiek lengvesnis fiziškai, bet morališkai jaučiausi visiškai prastai. Anyta laikėsi atokiau ir neslėpė pykčio, kad tada ją išvariau iš namų. Tai buvo tikrų tikriausias durnių laivas, kuriame visiškai pamečiau save, savo jausmus ir norus.

Gimus sūneliui vėl laukė maratonas. Su pametinukais sunku – ligos, darželiai, vėl ligos, namai, buitis. O kai trūksta pagalbos, popieriai visai prasti. Kartais Diana gulėdavo užsimerkusi ir svajodavo, kaip prigėrusi tablečių miršta. Einant gatve jai kartais kildavo mintis, kad galėtų kokia mašina partrenkti – visiems būtų geriau. Ilgametis teroras išsunkė visą gyvastį, nebeliko džiaugsmo, jėgų, sveikatos.

Gerai pamenu tą laiką, kai išleidau į darželį antrą vaiką. Tuomet gal du mėnesius gulėjau nieko neveikdama. Visiškai neturėjau jėgų niekam. Miegojau, valgiau, vėmiau (nuo streso), vėl miegojau, tuomet tvarkydavau namus, ruošdavau maistą ir važiuodavau pasiimti vaikų. Vėliau visgi susiradau darbą ir, visų netikėtumui, man ėmė puikiai sektis. Po metų mane paaukštino, vėliau dar kartą, po truputį didino atlyginimą ir aš, savo nuostabai, tapau viena geriausių įmonės darbuotų. Atsirado bent viena vieta, kur jaučiausi gerai. Namo grįžti nenorėdavau. Aurimas ir toliau kabinėjosi, vėl prasidėjo pavydo priepuoliai. Tik dabar tai girdėjo ir vaikai. Keletą kartų prie jų net susistumdėme.

Atsiradus vaikams, aš nuolat graužiausi, kad jie turi matyti tokius santykius, bet nesiryžau ko nors keisti. Net neįsivaizdavau nei kaip, nei ką daryti. Žinau, kad skamba kvailai, bet aš tikrai norėjau išsaugoti šeimą, norėjau, kad vaikai augtų su tėčiu, jaudinausi, ar pavyks vienai išlaikyti juos finansiškai. Gal man ir sekėsi darbe, bet viduje buvau sugniuždyta, visai be savivertės.

Naujajame darbe Diana jautėsi gerai. Komandoje dirbo vien moterys, visos buvo gana atviros ir artimos. Kartą viena kolegė pasipasakojo apie skyrybas, įvykusias prieš penkerius metus. Ugnė pabėgo nuo alkoholiko vyro net ne su dviem, o trimis vaikais.

Klausiausi kolegės, ir nors jos istorija buvo kiek kitokia, pamačiau daug panašumų su savąja. Kažkas viduje persivertė. Norėjau ją apkabinti ir papasakoti, kad išgyvenu tą patį dabar. Net gniaužė gerklę, bet kalbėti neišdrįsau. Tą naktį aš pirmą kartą leidau sau pagalvoti, kad gal norėčiau skirtis, nemiegojau, drebėjau, vėl pykino. Keletą dienų buvau kaip nesava, negalėjau sau rasti vietos, galvoje skambėjo girdėtas pasakojimas. Ugnės kelionė į laisvę prasidėjo psichologo kabinete, o aš psichologais niekada netikėjau. Kaip ir neskaičiau knygų. Jų sąmoningai vengiau, nes giliai širdyje žinojau, kad atsakymas bus vienas – viską mesti, palikti vyrą, bėgti kuo toliau. O aš bijojau net pati savęs. Atrodė, kad tikrai nesugebėčiau gyventi viena, pasirūpinti vaikais, atsitiesti.

Po dviejų savaičių išdrįsau prieiti prie kolegės ir paklausti, kokias knygas rekomenduotų. Sumelavau, kad jos mano draugei. Matyt, kalbėjau neįtikinamai, nes pažiūrėjusi man į akis Ugnė paklausė: „Ar tikrai?“ Vos galėjau sulaikyti ašaras. Nieko jai neatsakiau – abi supratome atsakymą. Tai ir buvo mano pirmasis žingsnis į išgijimą. Ugnė nieko neklausdama el. paštu atsiuntė kelių knygų sąrašą ir psichologo, pas kurį lankėsi, kontaktus. Parašė, kad jei tik reikės pagalbos, galiu skambinti nors ir vidury nakties.

Taip prasidėjo draugystė, kuriai nereikėjo jokių žodžių. Diana išsirinko ir nusipirko vieną iš knygų. Kruopščiai ją slėpė nuo vyro, skaitydama paslapčia, o slėptis buvo sunku, nes su kiekvienu puslapiu vis labiau verkė. Tai buvo „Moterys, kurios myli per stipriai“ – kolegė patarė pradėti būtent nuo šios. Perskaičius šią knygą, kelis mėnesius stojo pauzė.

Supratau, kad nebenoriu taip gyventi, bet nežinojau, kaip gyventi kitaip. Kaustė stipri baimė. Kur aš eisiu su dviem vaikais? Ar man pakaks finansų? Ką pasakys kiti žmonės? Galvoje ūžė klausimai, dvejonės, nerimas. Morališkai šis metas buvo ypač sunkus. Aurimas, pajutęs mano atšalimą, ėmė elgtis visiškai kitaip, tapo švelnesnis, rodė daugiau dėmesio, visgi buvau pasiekusi tokią stadiją, kad nebegalėjau į jį net žiūrėti. Bet išeiti dar nesijaučiau pasiruošusi.

Visgi netvėriau kailyje, tad vieną vakarą po darbų pasiūliau Ugnei nueiti pavakarieniauti ir truputį pasipasakojau. Žodžiai veržėsi iš krūtinės, liejosi ašaros. Pamačiusi mano bejėgiškumą, ji nepasimetė. Vis kartojo, kad tai normalu, kad ji mane supranta, kad viskas atrodo baisu tik dabar. Gyrė mane ir kartojo, kad esu šaunuolė, ir jei tik noriu, tikrai sugebėsiu gyventi viena su vaikais. Pažadėjo padėti. Vėliau jos padrąsinta visgi išdrįsau nueiti pas psichologę. Man patiko – gerai pakalbėjome. Ji uždavinėjo daug klausimų, aišku, nieko nepatarė, bet atsakinėdama pati radau atsakymus ir padrąsinimą, kurio trūko. Pakako dešimties konsultacijų, kad priimčiau sprendimą. Mūsų aštuonerių metų sukakties dieną pasakiau vyrui, kad noriu skirtis.

Dar prieš pranešdama savo sprendimą vyrui, Diana paruošė vaikus ir susirado nuomojamą būstą. Buvo tikra, kad vyras niekur nesikraustys. Tą vakarą, kai prisiruošė pranešti norinti skirtis, Aurimas tik nusijuokė ir grubiai nukirto, kad ji nenusišnekėtų. Visgi po kelių valandų, kaip ir numanė Diana, prasidėjo isterija. Jis rėkė, mėtė daiktus, keikėsi, tad ji su vaikais pabėgo į išsinuomotą butą. Skyrybų laikotarpis truko beveik dvejus metus. Buvo daug ašarų, pokalbių, isterijos. Pirmuosius mėnesius Aurimas terorizavo ją telefonu, kelis kartus net buvo atvykęs į darbą. Vieną dieną grasindavo ir rėkdavo, kitą verkdavo ir maldaudavo atleisti. Įkyriai skambinėdavo ir anyta.

Tai buvo išties sunkus metas, kurį baisu prisiminti. Kankino nerimas, nuolat vemdavau ir drebėdavau. Bijojau net savo pačios šešėlio, garsų – visko. Vaikai jautėsi visai gerai, džiaugėsi ramybe ir negalėjo suprasti, kodėl nesidžiaugiu aš. Aš ir pati nesupratau, kas vyksta.

Dažnėjant panikos atakoms, nuėjau į polikliniką, kur man patarė apsilankyti pas psichologą, patikinę, kad negalavimai gali būti nervinio pobūdžio. Neturėjau kur dingti ir vėl grįžau pas savo psichologę. Ir gerai, kad grįžau. Jei ne ji, gal net būčiau susitaikiusi su Aurimu. Visgi oficialios skyrybos užsitęsė ir įvyko tik po dvejų metų. Atsisakiau savo dalies į bendrą turtą, sutikau su visomis jų sąlygomis ir atgavau gyvenimą.

Finansinė padėtis susitvarkė gana greitai, o štai psichologines žaizdas Diana gydėsi dar ilgai. Pašnekovė pripažįsta, kad tai paveikė ir vaikus. Paskendusi savo rūpesčiuose ji nematė, kad nors ir šypsosi, bet kenčia ir jie. Sūnui pasireiškė miego sutrikimai, ji dažnai naktimis nubusdavo klykdamas ir drebėdamas, vėliau nieko neprisimindavo – Dianai tekdavo gulėti šalia, glostyti ir raminti (kartais net po kelis kartus). Dukra kurį laiką buvo ypač baikšti ir emocionali, jautriai reaguodavo net į menkiausią balso pakėlimą ar konfliktus su draugais, greitai užsisklęsdavo. Prireikė laiko, kad vaikai aprimtų ir pasijustų saugūs.

Pasak Dianos, šiuo metu jos, ir jau suaugusių vaikų santykiai gana gražūs ir artimi. Su savo tėvu ir močiute iš tėčio pusės vaikai bendrauja minimaliai.

Vaikai kartais nuvažiuoja aplankyti močiutės, per šventes susitinka ir su tėčiu, bet šiaip bendravimas skurdus. Anyta iki šiol dėl visko kaltina mane, o vaikai jau dideli ir gali rinktis, ar to klausytis. Sako, kad nenori. Aurimas vis nesėkmingai kuria ir griauna naujus santykius. Dabar lyg ruošiasi tuoktis. Pradžioje vis grasino, kad pasiims vaikus, bet bėgant laikui paaiškėjo, kad jam jų visai nereikia.

Aš nebelaikau pykčio ir žiūriu į jį kaip į ligonį. Likimas visgi apsisuko purvina puse: jam nesiseka, turi daug skolų, verslai žlunga, vaikai bendrauti nenori. Kartą girtas paskambino ir apsipylęs ašaromis pareiškė, kad buvo durnius. Buvo, neneigiu. O aš jau nebe durnė. Šiandien esu laiminga ir apie praeitį galvoti nenoriu. Paleidau viską, tiek to! Ištekėjau antrą kartą ir pagaliau galiu pasidžiaugti sukūrusi normalius santykius.

Pokalbiui baigiantis, tradiciškai paprašiau pasidalyti patarimais, kurie praverstų panašaus likimo draugėms.

Reikia nebijoti kalbėti ir neslėpti problemos. Tyla įkalina ir gilina problemą. Aišku, lengva pasakyti, sunku padaryti, bet iš savo ir kitų moterų patirties matau, kad tyla nepadeda. Smurtas yra netoleruotinas. Ir visai nesvarbu, fizinis jis ar emocinis.

Po daugybės metų supratau, kad visgi geriausias sprendimas esant tokioje situacijoje yra psichoterapija. Ji padeda pažiūrėti į pasaulį kitu kampu, suprasti savo problemą ir jos mastą, viso to priežastis. Kol nesuvoki, kodėl atsidūrei tokioje situacijoje, nėra prasmės net skirtis, nes vėl ir vėl kursi panašius santykius su kitu žmogumi.

Pagalbos krizių ištiktoms moterims siūloma tikrai daug – tai krizių centrai, pagalbos linijos, dienos centrai (jei reikia kur nors truputį pagyventi). Psichologinę pagalbą galima gauti ir nemokamai. Taip pat didžiuosiuose miestuose organizuojamos savitarpio pagalbos grupės, kurios yra nemokamos. Gaila, kad pati tuo nesidomėjau anksčiau.

O dar yra daug puikių knygų, kurių galima rasti bibliotekose. Jų ištisi kalnai, tik imk ir skaityk. Man pačiai gyjant knygos tikrai stipriai padėjo. Kartais nueidavau, ir iki šiol nueinu, į bažnyčią. Nesu uoli katalikė, bet mane buvimas ten ramina: uždegu žvakę, pabūnu tyloje, pasimeldžiu, padėkoju už viską, ką turiu. Atleidau ir savo buvusiam vyrui, ir jo motinai, mano širdyje nebėra vietos pykčiui ir nuoskaudoms. Tegul jie gyvena sau, o mes su vaikais sau.

Skyrybos yra labai sudėtingas sprendimas. Sunku apsispręsti, sunku pranešti sutuoktiniui, dar sunkiau išgyventi tą poskyrybinį laikotarpį, ypač tada, kai situacija panaši į Dianos. Vis dėlto laikui bėgant širdis nurimsta ir tampa lengviau. Pasak pašnekovės, blaivėjant nuo senesnio gyvenimo prireikia nemažai laiko, o ir pagirios kamuoja itin sunkios. Šiandien ji džiaugiasi emociškai išsilaisvinusi ne tik nuo praeities, sakosi dabar lengviau atsikratanti ir pasitaikančio negatyvo. Praeities patirtis išmokė prisiimti atsakomybę už save ir vaikus, nepasiduoti manipuliacijoms.

Pagaliau pradėjau galvoti ne tik apie kitus, bet ir apie save. Šiandien aš suprantu, kad tik mylintis save žmogus yra laimingas. Jei savivertė menka, visi tik ir taikosi užlipti ant galvos, o tu leidi. Nuo to ir prasideda problemos: nemyli savęs, nemoki apsiginti, nematai, kur yra savigarbos ribos, jautiesi dėl visko kalta, o tai juk puiki dirva smurtui.

Paklausiau jos, ką patartų žmonėms, kurie savo aplinkoje mato štai tokius ar panašius toksiškus santykius.

Sunku pasakyti. Nežinau, kaip būčiau reagavusi, jei kas tiesiai būtų pradėjęs kalbėti šia tema ar dalinti patarimus. Turbūt būčiau neigusi problemą – juk tiek metų apgaudinėjau save, kad viskas yra gerai. Mano mama iki paskutiniųjų dienų įkalbinėjo išlaikyti santuoką, jai visa tai, kas vyko mano gyvenime, neatrodė baisu. Su seserimi mes niekada nebuvome artimos. Nuo draugių ir draugų per tuos metus atsiribojau pati. Kas man galėjo padėti, jei nenorėjau to pati? Visgi jei yra žmonių, kurie mato, kad jų aplinkoje moteris štai taip kenčia, būtų protinga pasiūlyti pagalbą, nors…. Tai savotiškai panašulkoholizmą – tuo metu norisi viską neigti ir savo skriaudėją ginti, iškreipi realybę.

Tikrai nereikia spausti, versti kalbėti ar ko nors daryti per prievartą. Jei mano aplinkoje atsirastų tokia moteris, elgčiausi taip, kaip tuomet mano kolegė Ugnė – išklausyčiau, nespausčiau, neskatinčiau kalbėti daugiau, tiesiog pasakyčiau, kad esu pasiryžusi padėti, jei tik reikės. Gal taip pat nusiųsčiau savo skaitytų knygų ar kokių naudingų straipsnių ir vaizdo įrašų nuorodų sąrašą. Pagalba neturi smaugti, jos per prievartą neįbruksi. Nuo žmonių, kurie primygtinai siūlo pagalbą ir ima kištis į tavo gyvenimą, norisi bėgti kuo toliau.

Tai tiek apie Dianą. Nežinau, kaip jus, bet mane jos istorija paveikė labai stipriai. Gal dėl to, kad ji kalbėjo taip atvirai ir išsamiai, o gal dėl to, kad tai tokia jautri tema ir panašų atvejį teko matyti artimoje aplinkoje, parengusi šią istoriją, turėjau padaryti ilgoką rašymo pertrauką – daug mąsčiau. Keletą Dianos rekomenduojamų knygų rasite šios knygos pabaigoje. Moterys, mylėkite save ir branginkite savo gyvenimą.

Taip pat skaitykite