Gyvenimas

2020.07.12 12:36

Psichologė apie impulsyvų, besaikį pirkimą ir vis didėjančią nenaudojamų daiktų krūvą – ar mums to reikia?

Klaudija Daujotaitė, LRT.lt2020.07.12 12:36

Laikui bėgant namuose prisikaupia nenaudojamų daiktų, mums gaila jų atsikratyti, o pagauti impulso vis įsigyjame nereikalingų prekių. Nuomone apie tvarkymąsi pasidalijo minimalizmu besižavinti atlikėja Giedrė Kilčiauskienė. Psichologai taip pat pataria atkreipti dėmesį į supančią aplinką, prieš įsigyjant prekę įvertinti, ar norimas daiktas iš tikrųjų būtinas.

Giedrė nusprendė atsikratyti daugumos daiktų ir pasilikti tik reikalingiausius. Ją tai padaryti įkvėpė Mari Kondo knyga „Tvarkingų namų stebuklas“. Kadangi gyvena ne viena, daiktų vis iš kur nors atsiranda.

Atlikėja savęs nelaiko fanatike, tačiau stengiasi kuo mažiau kaupti. Geresnius rūbus atidavė, o prastesnius išmetė. „Šeima juokiasi, kad kai kojinių pritrūkstu, tai į svetimus stalčius įlendu. Sako – tai ką, minimaliste, pritrūkai?“ – portalui LRT.lt pasakoja Giedrė.

Ją sužavėjo Švedijoje populiarus „tvarkymasis prieš mirtį“, kai pradėjęs senti žmogus nuolat atsisako nereikalingų daiktų. „Galų gale jis lieka su savo sriubos lėkšte, savo šaukštu, savo šakute. Juk realiai mes tų daiktų nepasiimsime su savimi. Man tai pasirodė labai gražu, norėčiau ir aš taip kada nors“, – sako Giedrė.

Atlikėja pasiguodė, kad Lietuvoje kuo žmogus labiau sensta, tuo daugiau visko kaupia, o paskui, kai tas žmogus miršta, būna vargo vakarienė vaikams ir anūkams.

Psichologė, socialinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentė Laima Bulotaitė pritaria, kad daiktų kaupimas ir su tuo susijęs impulsyvus, besaikis pirkimas yra dėmesio verta problema. Kalbėdama su portalu LRT.lt ji įvardija priežastis, kodėl taip nutinka, ir duoda patarimų, kaip su tuo kovoti.

– Kokio amžiaus žmonės labiau linkę į impulsyvų pirkimą, daiktų kaupimą?

– Vyresnio amžiaus žmonių pirkimas ir kaupimas yra susijęs su anksčiau patirtu nepritekliumi, kai žmonės pirkdavo, nes manė, kad gali nelikti prekių, gali prasidėti karas ar dar kas nors. Jie jau buvo išauklėti taip, kad reikia viską kaupti, nieko negalima išmesti, o jeigu yra – reikia pirkti.

O jaunesnės kartos žmonių pirkimo įpročiai daugiausia siejami su skatinimu pirkti, kuris ypač ryškus įvairiose reklamose, pasisakymuose, pavyzdžiui, raginimas atsinaujinti kiekvieną sezoną. Jeigu vyresnės kartos žmogus jau turi batus, tai jam net į galvą neateis, kad reikia pirkti naujus, nes jis dar turi.

– Kodėl kai kurie žmonės pirkdami nejaučia saiko?

– Besaikis pirkimas, visko keitimas kiekvieną sezoną patenkina tokius žmonių poreikius kaip iškreiptas savęs vertinimas. Pirkdamas žmogus tarsi pademonstruoja, kad gali sau tai leisti. Tai skatina ir pirkinių maišeliai su garsių kompanijų pavadinimais. Žmonės su jais eidami gali pasididžiuoti, kad gali sau leisti pirkti tokius brangius daiktus.

– Kokiu atveju vertėtų sunerimti?

– Sutrikimas yra, kai žmogus nenaudoja nusipirktų daiktų, jų net neišpakuoja. Galima sakyti, kad, pavyzdžiui, karantino metu įvairios saugos tarnybos šiek tiek skatino turėti prisikaupus maisto atsargų bent trims dienoms. Vis dėlto tie, kurie turi šeimas, vaikus ar senesnius žmones, iš karto ima galvoti: „O jeigu tai užsitęs ilgiau? Aš už juos esu atsakingas.“ Ir tuomet pradeda kaupti.

Prisiminkime, kas vyko dėl tualetinio popieriaus... Negalima sakyti, kad tai labai blogai. Iš tikrųjų verta turėti šiek tiek atsargų, maža kas gali atsitikti.

– Ar pirkimo manija, daiktų kaupimas yra liga?

– Impulsyvus pirkimas psichiatrų pripažįstamas kaip sutrikimas, nors nėra įtrauktas į tarptautines ligų klasifikacijas. Jį turi mažiau negu 1 proc. visų gyventojų. Mes pastebime, kad žmonės iš tikrųjų impulsyviai ir labai daug perka, tačiau aš savo praktikoje niekada nesu susidūrusi su tokiu atveju, kai tai jau yra liga ir žmogus perka neatsižvelgdamas į tai, kad įklimpo į skolas, jam tie daiktai nereikalingi, jis net neturi jų kur dėti.

– Ar daiktų kaupimas gali būti tam tikrų psichikos sutrikimų simptomas?

– Mes visi pastebime, kad senatvėje sergantys demencija žmonės irgi pradeda viską kaupti. Kartais per televiziją rodoma, kaip iškuopiami senų žmonių butai ar prie namo susikaupusios įvairiausios šiukšlės. Tai yra senatvinės demencijos dalis.

– Ar daiktus kaupiantiems žmonėms taikomi kokie nors gydymo metodai?

– Jeigu tai jauni žmonės, bet tokių atvejų pasitaiko labai retai, taikoma psichoterapija. Jeigu daiktų kaupimas yra vienas iš senatvinės demencijos simptomų, gydoma demencija, kurios eiga tik pristabdoma. Tikrai labai sudėtinga su taip žmonėmis dirbti.

Dažnai būna, kad kai kaimynai neapsikenčia, socialinės tarnybos atvažiuoja ir iškuopia visą to žmogaus butą ar sodybą. Bet net ir tada, kai sergantys demencija žmonės guli ligoninėje, jie vis tiek kaupia – po čiužiniu ką nors kiša ir pan. Tokiu atveju psichoterapija nepadės.

– Kaip žmogus paprasčiau gali atsisveikinti su daiktų pertekliumi?

– Tiesiog kartą ar du per metus daryti generalinę tvarką, pabandyti turimus daiktus apžiūrėti ir išrūšiuoti. Kaip sakoma: jeigu tu kažkiek metų to daikto nenaudojai, gal verta jo atsikratyti, gal kam nors atiduoti. Dabar net tekstilei, kaip pastebėjote, yra didžiuliai konteineriai.

Labai naudinga retai naudojamus daiktus ištraukti į paviršių ir, jeigu nesame tvirtai apsisprendę, kokią savaitę pagalvoti, ar tikrai tie daiktai reikalingi. Yra šeimos vertybių, kurias žmonės nori pasilikti, bet tai nėra, pavyzdžiui, močiutės fotelis. Jeigu tu padėjai jį į rūsį, tikimybė, kad išsitrauksi ir naudosi, yra tikrai labai nedidelė.

– Ar gali žmogus pats suprasti, kad turi šiuos sutrikimus, ir kaip nors sau padėti?

– Jeigu tai pradinės besaikio pirkimo, daiktų kaupimo stadijos, straipsniai, gal net kažkokios brošiūros apie tvarų naudojimą tikrai galėtų padėti. Manau, jeigu daugiau būtų kalbama apie žalą gamtai, kurią mes darome pirkdami, tai tikrai padėtų žmonėms prieš perkant pagalvoti, ar iš tikrųjų reikalingas tas daiktas. Pavyzdžiui, jeigu aš perku kokį nors rūbą – ar aš turėsiu jį prie ko priderinti, jei perku baldą – ar jis derės su mano kitais baldais.

– Ką patartumėte žmonėms, kurie nori mažiau pirkti nereikalingų daiktų?

– Nemokėti kreditine kortele, mokėti grynaisiais. Kai moki kortele, tu nematai, kaip tie pinigai išleidžiami, tu nuolat netikrini, kiek ten liko. O jeigu moki grynaisiais, tu pamatai, kokia yra kaina, ir pasidaro truputį gaila tų pinigų. Visų problemų tai neišspręs, bet tai žingsnis link sprendimo.

Taip pat skaitykite