Gyvenimas

2020.07.14 08:26

Vėžį įveikusi Vaiva ragina susirgusiuosius mylėti save: pikta ant viso pasaulio, bet tai neleidžia sveikti

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2020.07.14 08:26

„Tikiu, kad liga yra kaip Dievo dovana atsisukti į save, savo artimuosius“, – LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ sako trečios stadijos krūties vėžį įveikusi Vaiva Mickuvienė. Prieš ligą šeimą į darbą iškeisdavusi moteris dabar siekia įvairių tikslų, ne tik darbinių, tačiau pažymi, kad visata nesupranta žodžio „ne“, tad tikslo „nesirgti“ nėra – tik „būti sveika“.

V. Mickuvienė – internetinės platformos www.vezysnesloga.lt kūrėja. Ši bendruomenė vienija sergančiuosius ir jau pasveikusiuosius, kurie vieni su kitais dalijasi savo patirtimi, patarimais, grupei taip pat priklauso sergančiųjų ir sirgusiųjų artimieji, gydytojai, psichologai, mokslininkai, padedantys nepaklysti informacijos platybėse.

V. Mickuvienę kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.

– Kaip sužinojote apie ligą?

– Diagnozė man buvo patvirtinta prieš daugiau nei porą metų. Tai buvo trečios stadijos hormoninis krūties vėžys. Buvau atsakinga pacientė ir eidavau tikrintis, bet, matyt, kažkuriuo metu buvo pražiūrėta. Kai išgirsti tokią diagnozę, pirmas etapas – šokas, neigimas. Tai normali žmogaus reakcija. Siūlyčiau ne neigti, bet priimti situaciją, suprasti, kad šiandien nemirsi – medicina žengia į priekį. Baisiausia tai išgyventi artimiesiems, nes jie jaučiasi bejėgiai, kad negali nieko padaryti.

Buvau darboholikė, neskyriau laiko šeimai. Supratau, kad ne visą laiką darbas turi būti pirmoje vietoje, kad yra artimi žmonės, kuriems tavęs reikia. <...> Aš nemokėdavau pasakyti „ne“, dirbdavau naktimis ir paskutinius metus prieš išgirsdama diagnozę tikrai jaučiau begalinį nuovargį.

– Kaip elgtis artimiesiems, jei onkologine liga susirgo artimas žmogus?

– Labai trūksta žinių, kaip elgtis artimiesiems. Pačius onkologinius ligonius erzina perdėtas rūpestis. Kaip ir visuose santykiuose, matyt, svarbiausia kalbėtis, negalvoti, kad žinai geriau už kitą. Man norėjosi pasidalinti skausmu, bet juo dalindamiesi užkrauname atsakomybę sveikam žmogui, jis išsigąsta.

– Kas buvo toliau?

– Susitaikai su mintimi, kad tau vėžys. Tada vyksta begalė tyrimų, gydytojų konsiliumas pasako tikslią diagnozę ir koks gydymo būdas laukia. Tikėjausi, kad bus pirma antra stadija. Kai pasakė, kad trečia, vėl šoko banga. Bet tada supratau, kad tai dar ne paskutinė stadija.

Turbūt optimistiškumą lemia žmogaus patirtis. Visą gyvenimą tokia buvau. Mano šūkis buvo – „ieškokime ne priežasčių, bet galimybių“. Toks mano būdas labai padėjo. Ir humoro jausmas. Atėjusi pas gydytoją pirmiausia paklausiu, kaip jis jaučiasi, nes gydytojai irgi žmonės. Mano geranoriškumas labai padėjo sveikimo kelyje.

– „Vėžys – ne sloga.“ Ką norėjote pasakyti šiuo šūkiu?

– Šis pavadinimas kilo spontaniškai. Praėjus onkologinei ligai susiduri su visuomenės nuomone. Viena visuomenės dalis sako, kad jei susirgai vėžiu, esi mirtininkas. Kita visuomenės pusė sako, kad tai nieko tokio, viskas pagydoma. Tokios dvi kraštutinės nuomonės mane erzino. Taip susiformavo pavadinimas, kad vėžys – ne sloga: savaime nepraeina, bet pasveikti galima.

Dirbu su minčių galia. Vienas mano langas yra apklijuotas lipdukais su pozityviomis mintimis, nes tikiu, kad kaip galvojame, taip gyvename. Esu parašiusi gyvenimo motyvacinį planą. Visi lapukai su mano norais yra išsipildę.

– Esate pasakiusi, kad vėžys jums buvo reikalingas.

– Girdėjau vienos vienuolės mintį: kas beatsitiktų mūsų gyvenime, Dievas geriau žino, kaip turi būti. Tikrai tikiu, kad liga yra kaip Dievo dovana atsisukti į save, savo artimuosius, pervertinti savo vertybes. Turbūt dauguma susidūrusių su sunkiomis ligomis tai daro. Buvau darboholikė, neskyriau laiko šeimai. Supratau, kad ne visą laiką darbas turi būti pirmoje vietoje, kad yra artimi žmonės, kuriems tavęs reikia. To išmokti per vieną dieną ar metus sudėtinga, bet žinai tuos dalykus ir bent stengiesi tuo vadovautis.

Darboholizmas yra priklausomybė. Aš nemokėdavau pasakyti „ne“, dirbdavau naktimis ir paskutinius metus prieš išgirsdama diagnozę tikrai jaučiau begalinį nuovargį. Susirgusi išmokau pasakyti „ne“.

Mano gydytoja pasakė, kad pasveikę po truputį pamiršta ligą. Iš tikrųjų nereikia apie ją nuolat galvoti, bet rekomenduoju išlikti budriems. Pirmiausia – mylėti save.

– Slėpti, gėdytis ar pripažinti? Vieni turbūt labiau dalijasi, kiti slepia.

– Nepasakyčiau, kad buvo gėdos jausmas. Nevisavertiškumo jausmas tikrai atsiranda, nes tampi kitoks. Sako, kas čia tokio, plaukai nukris... Bet tikrai labai psichologiškai sunku ypač moterims ištverti šį periodą, nes esi lyg paženklintas ligos.

– Kada įvyko lūžis, kai pradėjote kilti ir suprasti, kad pasveiksite?

– Pirmiausiai susirašiau gyvenimo planą metams. Natūraliai, savaime, impulso nereikėjo. Man tai nebuvo naujiena, net ir sveika taip darydavau. Kai susirgau, galbūt [tai dariau] rimčiau ir konkrečiau.

– Tai visai geras motyvacinis ir psichologinis įrankis, nebūtinai dėl ligos. Kaip tą planą sudarote?

– Pasidarai kategorijas: „Sveikata“, „Darbas“, „Šeima“, „Augintiniai“ – kas gyvenime svarbu. Svarbiausia – nenaudoti neigiamybių. Pavyzdžiui, negalima rašyti „nesergu“, reikia rašyti „aš sveika“, nes visata nesupranta žodžio „ne“. Tik reikia ne tik susirašyti, bet ir mąstyti. Kam aktualu, esu įdėjusi pavyzdį į puslapį www.vezysnesloga.lt.

– Kodėl atsirado iniciatyva „Vėžys – ne sloga“?

– Ne veltui yra posakis, kad sotus alkano neužjaučia. Praėjus kelią supranti, kad labai reikia palaikymo iš tokių pačių kaip tu. Gydytojai yra labai užimti ir neturi laiko pakalbėti. Natūralu, kad pradedi ieškoti informacijos pats. Bėda yra informacijos gausa arba kai jos yra per mažai. Atsirinkti labai sudėtinga. Vaikščiojau į sveikatingumo stovyklas, konsultacijas, kad susirinkčiau informaciją. Surinkusi pagalvojau: kodėl nesidalinti su kitais – jiems bus lengviau.

Pirmiausia įkūriau uždarą onkologinių ligonių grupę feisbuke „Vėžys – ne sloga“. Per metus turėjome ne vieną susitikimą. Ten dalinamės savo patirtimi. Tada pamačiau, kad feisbukas nėra tokia jau patogi platforma – informacija pasimeta, vėl tie patys klausimai. Tada tiesiog įkūriau svetainę.

– Bet negalite sau leisti užmiršti, kad sirgote?

– Mano gydytoja pasakė, kad pasveikę po truputį pamiršta ligą. Iš tikrųjų nereikia apie ją nuolat galvoti, bet rekomenduoju išlikti budriems. Pirmiausia – mylėti save. Tiems, kuriems diagnozuota ši liga, žinau, būna pikta ant viso pasaulio, bet paleiskite pyktį, puikybę – jie neleidžia sveikti.

Plačiau – birželio 26 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Marija Abromaitytė.