Gyvenimas

2020.07.12 21:16

Užsikrėtė ŽIV, nors nejautė darąs ką nors rizikingo, ragina pasitikrinti ir turinčius ilgalaikius partnerius

Dokumentika „Spalvos“, LRT.lt2020.07.12 21:16

„Pirmas porą dienų galvojau: o Dieve, aš tai pasigavau; bet aš gėjus, tai gal to ir nusipelnau; bet gal nenusipelnau?“ – dokumentikos „Spalvos“ herojus Jaroslaw`as prisimena savo reakciją į žinią, kad jo ŽIV testas teigiamas. Dabar jis save vadina sveiku, laimingą gyvenimą gyvenančiu žmogumi, o kad išlįstų iš komforto zonos, sukūrė ŽIV aklų pasimatymų šou.

ŽIV ir AIDS temos turi skausmingą praeitį, bet šiandien ŽIV nėra mirties nuosprendis: tai, kaip ir dauguma kitų lėtinių ligų, labai efektyviai diagnozuojamas bei gydomas sveikatos sutrikimas. Tad kodėl mums vis dar sunku kalbėti apie ŽIV?

Su šiuolaikiniais vaistais ŽIV virusu užsikrėtę žmonės gali jį neutralizuoti ir taip neužkrėsti kitų asmenų net ir per lytinius santykius, dėl efektyvaus gydymo nenukenčia ir gyvenimo trukmė. Jau dešimt metų ŽIV nėra mirtina liga – tai tiesiog lėtinė infekcija.

Laidoje „Spalvos“ savo patirtimi pasidalijo ŽIV infekuoti vyrai: Ioan`as Nascu, Jaroslaw`as Kubiak`as ir Tadas (vardas pakeistas). Taip pat laidoje pasisakė Jeilio universiteto epidemiologijos profesorius Kaveh`as Khoshnood`as ir „Demetros“ centro Vilniuje atstovas Kęstutis Rudaitis.

Jaroslaw`as į Londoną iš Lodzės miesto Lenkijoje atvyko prieš keturiolika metų. Šiandien jis dirba žmogaus teisių srityje ir edukuoja visuomenę ŽIV klausimais. „Aš nešuosi vaivorykštę visur, kur einu. Taip ir turėtų būti – vaivorykštė daro žmones laimingus. Mes visi turėtume džiaugtis vaivorykšte“, – įsitikinęs jis.

Pirmas porą dienų galvojau: o Dieve, aš tai pasigavau; bet aš gėjus, tai gal to ir nusipelnau; bet gal nenusipelnau? Kas, jeigu aš mirsiu po kelių savaičių? Ar mėnesių? O gal metų? Kaip tai pasakyti tėvams, draugams? Ar reikia pasakyti?

ŽIV vyras serga jau dvylika metų, bet vadina save sveiku, laimingą gyvenimą gyvenančiu žmogumi: „Reguliariai geriu vaistus, lankausi pas gydytoją. Šiuo metu mano kraujyje ŽIV nerandamas, tai reiškia, kad viruso lygis yra labai žemas ir aš negalėčiau užkrėsti kitų žmonių. Galiu būti su ŽIV neturinčiais partneriais, nesvarbu, esu gėjus ar heteroseksualus, nesvarbu, ar mes dalinamės vonia, ar pasibučiuojame, ar permiegame – tol, kol geriu savo vaistus, galiu gyventi normalų, ilgą ir laimingą gyvenimą.“

ŽIV, arba žmogaus imunodeficito virusas, yra virusas, kuriuo galima užsikrėsti per kraują arba lytinius santykius. Tai lėtinė liga, kuri ilgą laiką neturi jokių simptomų ir lėtai naikina nešiotojo imuninę sistemą. Vėliausia jos stadija – AIDS, kai žmogaus organizmas nebegali apsisaugoti net nuo lengviausių infekcijų. ŽIV ilgą laiką buvo mirtinas virusas, tačiau dabar gydymas leidžia nešiotojui gyventi tokį pat ilgą gyvenimą, kaip ir kitiems.

„Seniau spėliodavome, ar galima pasakyti, kad žmogus serga ŽIV, pagal tai, kaip jis atrodo? Pažiūrėję į mane niekada nepasakytumėte, kad turiu kažkokių sveikatos problemų. Na, nebent riebią odą, bet aš prie to dirbu“, – šmaikštauja Jaroslaw`as.

Nors šiandien jis džiugus ir laimingas, taip jautėsi ne visada. Kitas laidos herojus Tadas gyvena Lietuvoje, jam ŽIV diagnozuotas prieš septynerius metus. Žinia apie teigiamą rezultatą jį sukrėtė. Nors Tado šeima ir draugai žino apie jo ligą, lietuvis nesijaučia pasiruošęs to atskleisti savo kolegoms, todėl tikrosios tapatybės nenurodė.

Spalvos. Neliūdnai apie ŽIV: ilgas gyvenimas, pasimatymai ir stigmos

„Tą sužinojimo dieną, kai grįžau iš darbo, pamačiau mamą, namuose dar buvo sūnėnas. Juos pamatęs apsiverkiau, pasakiau, kad juos myliu. Mamai tai pasirodė keista. Mano pirma mintis – tai kiek aš laiko dar gyvensiu?“ – prisimena Tadas.

Priešingai nutiko Jaroslaw`ui. Apie teigiamą rezultatą sužinojęs vyras negalėjo išspausti nė ašaros – kūną tiesiog sustingdė nežinia. „Pirmas porą dienų galvojau: o Dieve, aš tai pasigavau; bet aš gėjus, tai gal to ir nusipelnau; bet gal nenusipelnau? Kas, jeigu aš mirsiu po kelių savaičių? Ar mėnesių? O gal metų? Kaip tai pasakyti tėvams, draugams? Ar reikia pasakyti?“ – dvejones atmena pašnekovas.

Sudegindavo net lovas, ant kurių gulėjo infekuotieji ŽIV

Ioan`as yra IT specialistas, Londone jis gyvena jau dešimt metų. Rumunas visada bijojo susirgti ŽIV, todėl pamatęs teigiamą diagnozę apie šią ligą jau buvo sužinojęs viską.

Poliklinikose, kai žmonės laukia prie durų, juk šalia yra ir kitų laukiančių. Nuoširdus prašymas išėjus į koridorių, nekvieskite to žmogaus sakydami: kur tas mano ŽIV infekuotas pacientas? Mes juk nekviečiame: kur tas mano arterinis hipertenzikas arba astmininkas.

„Jei atvirai, manau, kad dauguma vyrų gyvena su baime, kad galiausiai vis tiek susirgs ŽIV. Bent jau vyresnės kartos, įskaitant mano, kuri matė AIDS krizę. Dauguma gėjų to bijo. Nors apie tai žinojau pakankamai daug, vis tiek diagnozė nustebino, nesijaučiau, kad būčiau daręs kažką rizikingo...

Šiandien tai labiau ne medicininė problema – mano numatoma gyvenimo trukmė tokia pati, kaip ir kitų. Net galima sakyti, kad esu geresnėje pozicijoje, nes man taip dažnai tenka tikrintis, kad bet kokią sveikatos problemą man diagnozuotų daug greičiau. Šiuo metu didesnė problema yra stigma. Pirmus kelis metus galvojau, kad esu brokuotas. Tačiau dabar taip nebegalvoju“, – pasakoja jis.

Ioan`as pamena, kaip į šią žinią jautriai sureagavo jį itin palaikiusi sesuo: „Vieną dieną vaikščiojome ir ji staiga pradėjo sakyti kalbą: Ioan`ai, tu tiek visko nuveikei per savo trumpą gyvenimą... Tada aš suvokiau, kad ji apsimeta, kad laikosi stipriai, bet iš tikrųjų galvoja, kad numirsiu per ateinančius keletą metų. Suvokiau, kad ji nėra susipažinusi su visa informacija, kurią žinojau aš. Buvo miela, kad ji taip reagavo, bet tuo pačiu sunerimau, per ką ji turėjo pereiti per paskutines kelias dienas, apsimesti dėl manęs stipri, paruošti šitą kalbą. Atsakiau: tu supranti, kad gyvensiu dar ilgiau už tave ir niekur artimu metu nedingsiu?“

Įsisenėjusi stigma dėl ŽIV pacientų nešiojamo pavojingo viruso vis dar gaji ir Lietuvoje. Ji paplitusi net tarp medicinos profesionalų, o kartais – ir LGBT bendruomenės. Lietuvis Tadas, sužinojęs apie diagnozę, nustebo, kai išgirdo pasakojimą, kad jo pažįstamas homoseksualus medikas maunasi net dvi pirštines, kad neužsikrėstų nuo infekuotųjų ŽIV.

„Demetros“ centro atstovas K. Rudaitis jau dešimt metų dirba su ŽIV prevencija Lietuvoje. Nors per tą laiką pasiekta labai daug, vis dar pasitaiko nekorektiškų incidentų ŽIV pacientų atžvilgiu.

„Poliklinikose, kai žmonės laukia prie durų, juk šalia yra ir kitų laukiančių. Nuoširdus prašymas išėjus į koridorių, nekvieskite to žmogaus sakydami: kur tas mano ŽIV infekuotas pacientas? Mes juk nekviečiame: kur tas mano arterinis hipertenzikas arba astmininkas“, – pažymi jis.

K. Khoshnood`as buvo medicinos studentas, kai JAV sudrebino AIDS pandemija. Šiandien jis yra Jeilio universiteto epidemiologijos profesorius, jo specializacija – ŽIV ir AIDS.

„Buvo priimti įstatymai, kurie įtvirtino, kad negalima diskriminuoti žmonių, kurie užsikrėtę ŽIV. Jūs turite save saugoti įprastiniais apsaugos būdais ir suteikti jiems pagalbą. Aš girdėdavau apie terapeutus bei seseles JAV ir kitose šalyse, kurie, vos pacientas išeidavo iš kambario, sudegindavo lovas, patalynę. Jie baiminosi, kad kažkokiu būdu ŽIV pasiliko ant lovų ir kad jei jie prisilies, užsikrės ir mirs. Buvo didžiulė baimė, nes turėjome daugybę neatsakytų klausimų. Kai kurie iš tų klausimų kyla ir dabar su koronavirusu. Užtruko dešimtmečius, kad tai pereitume. Sakyčiau, dar nebaigėme to spręsti. Net praėjus keturiems dešimtmečiams yra visuomenių, kuriose ŽIV yra labai stipriai stigmatizuotas“, – komentuoja profesorius.

Sukūrėme ŽIV pasimatymų šou specialiai sau, kad išlįstume iš savo komforto zonos, užliptume ant scenos vilkėdami keistus kostiumus, pašoktume, pasirodytume, kad išrėktume pasauliui: taip, aš turiu ŽIV, bet esu laimingas, džiaugiuosi gyvenimu.

Mokslininkas: valdžia kaltina kitus, nors nesusitvarko pati

ŽIV nešiotojas – nebūtinai narkomanas ir sekso vakarėlių lankytojas, ir lytiškai plintančias ligas nebūtinai platina pasileidę žmonės, pabrėžia Ioan`as. Jeigu užsiimi lytiniais santykiais ar keiti partnerį, jo nuomone, būtina reguliariai tikrintis – pasitikrinti bent kartą gyvenime praverstų ir tiems, kurie turi ilgalaikį partnerį, kad žinotų savo statusą.

Dėl užsikrėtusiųjų ŽIV diskriminacijos gėjų bendruomenėje Jaroslaw`as pradėjo itin sėkmingą renginių ciklą – ŽIV aklų pasimatymų šou, kuriuo siekiama normalizuoti ŽIV virusu infekuotus žmones, kaip romantinius partnerius.

„Sukūrėme ŽIV pasimatymų šou specialiai sau, kad išlįstume iš savo komforto zonos, užliptume ant scenos vilkėdami keistus kostiumus, pašoktume, pasirodytume, kad išrėktume pasauliui: taip, aš turiu ŽIV, bet esu laimingas, džiaugiuosi gyvenimu“, – sako jis.

Kas kartą, kai atsiranda nauja liga, ieškome kaltų – tai, pasak K. Khoshnood`o, labai susiję ir su valdžios reakcija. „Valdžios pareiga yra nekaltinti žmonių. Taip atsitiko su ŽIV ir AIDS. Beveik visose šalyse, kuriose lankiausi ir kalbėjau su jų atstovais bei akademikais, buvo sakoma, kad AIDS į mūsų šalį atvežė tie ir anie. O tiesa yra tokia, kad ŽIV ir AIDS išplito dėl to, kad šalys nesitvarkė su narkotikų vartojimu, nekontaktavo su homoseksualiais vyrais, nepadarė taip, kad jiems būtų patogu ateiti į klinikas ir taip toliau. Tos šalys turėjo daugybę problemų, su kuriomis nesitvarkė, kas, mano manymu, ir didino šią epidemiją“, – svarsto mokslininkas.

Jaroslaw`o nuomone, Lenkijoje valdžia nenori kalbėti apie tokias problemas, kaip ŽIV, nes tai reikštų, kad jie suklydo.

„Tai Vakarų šalys yra tos, kurios kenčia nuo ŽIV. Mūsų šalyse su tradicinėmis šeimomis nėra ŽIV, nes mes neturime gėjų, čia nėra narkotikų vartotojų, o jei yra, tai jie nusipelno mirti.“ Jei kažkas pradėtų tyrimą ir pasidalintų rezultatais, galbūt pamatytume, kad ŽIV nesirenka. ŽIV nerūpi, ar Lenkija yra tradicinė šalis, ar ne.

Priežastis, kodėl Lietuva, Lenkija, Rusija ir kitos postsovietinės šalys tuo metu, aštuoniasdešimtaisiais, neturėjo ŽIV istorijų, buvo ta, kad nebuvo, kam to papasakoti. Žmonės sirgo, kaip ir visur, tiesiog buvo labai sunku apie tai kalbėti, nes žiniasklaidą kontroliavo valdžia. Oficiali žinutė buvo, kad visi sveiki ir laimingi. Tikiu, kad, jei gerai pasikapstytum, rastum istorijų iš vėlyvųjų aštuoniasdešimtųjų ir ankstyvųjų devyniasdešimtųjų apie žmones, kurie turėjo ŽIV“, – įsitikinęs pašnekovas.

Apie tai, kad keičiant visuomenės požiūrį į sergančiuosius ŽIV svarbiausia – kalbėti, užsimena ir K. Rudaitis. Jis pateikė pavyzdį, kaip apie ŽIV pradėta daugiau kalbėti Latvijoje, kai keli žmonės išdrįso viešai prisipažinti, kad yra užsikrėtę šiuo virusu.

„Kalbėkite apie tai, kalbėkite apie stigmą ir ŽIV – tai ne mirties nuosprendis. Padarykite taip, kad žmonės kalbėtų apie seksą, gautų lytinio švietimo pamokų mokykloje. Kalbėkime apie seksą, lytines ligas, apie viską, ko bijome paklausti. Sakykime žmonėms, kad yra normalu užsiimti seksu. Mes tavęs neteisiame. Ir neduokite bažnyčiai tokios didelės sprendžiamosios galios paveikti tai, ką ir kaip žmonėms pasakojame apie seksą ir su seksu susijusias problemas“, – ragina Jaroslaw`as.

Plačiau – liepos 6 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidų ciklas „Spalvos“ – apie drąsias, visuomenei aktualias temas ir spalvingas, laisvas, įkvepiančias asmenybes bei jų neįprastas gyvenimo istorijas. Laidos režisierė ir prodiuserė – Elena Reimerytė.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite

Spalvos. Neliūdnai apie ŽIV: ilgas gyvenimas, pasimatymai ir stigmos