Gyvenimas

2020.07.03 16:14

Marius Čepulis. Gamtoje be telefono (II dalis)

Marius Čepulis, gamtos fotografas2020.07.03 16:14

Pirmoje dalyje gulėjom parkritę pievoje, o dabar pasinerkim į vandenų pasaulį. Ir tam nebūtina jokia nardymo įranga, kaukės ar balionai. Reikia tik ramaus ežero ar kūdros vandens ir kokio liepto, kad patogu būtų gulėti. Ir stebėti.

Pačiame paviršiuje iškart pamatysit čiuožikus. Tai ne vabalai, o blakės. Plėšrios blakės, kaip ir dauguma vandenyje gyvenančių blakių. Jie tik ir laukia, kol kas valgomo nukris ant vandens, kad pričiuožę galėtų susmeigti savo aštrius straublius.

Taip pat greičiausiai pastebėsit ir greitai ratus besukančius blizgančius vabaliukus. Tai keturakiai vabalai – sukučiai. Iš tiesų jie turi dvi akis, tik jos padalintos perpus, kad galėtų matyti, kas vyksta po vandeniu ir virš vandens.

O dabar neriam giliau.

Skaidresniuose vandens telkiniuose galite pamatyti it žalia ar rusva kempine aptrauktas šakas. Tai primityviausi gyvūnai – pintys. Taip, pinčių galima rasti ne tik jūrose ir vandenynuose, bet ir mūsų ežeruose bei upėse.

O dabar atidžiai apžiūrėkit vandens augalų lapų pakraščius ir stiebus. Tikrai ten rasit vos poros milimetrų balsvų gyvūnėlių su plonyčiais ilgais čiuptuvais. Tai hidros, medūzų giminaitės. Jos laukia, kol koks smulkus vėžiagyvis ar lervutė palies čiuptuvą. Tada į nelaimėlį susmigs šimtai nuodingų adatėlių, čiuptuvai greitai apsivys ir pritrauks prie burnos angos.

Auka bus sugrūsta į pilvo ertmę, kur lėtai virškinsis, o neskanūs likučiai vėl bus išmesti per burną. Nereikia jokių padidinimo stiklų, tiesiog plika akimi žiūrint matosi, kaip hidrų čiuptuvai linguoja vandeny ir staiga griebia kokią dafniją ar ciklopą.

Dafnijas irgi galit matyti be jokių papildomų prietaisų. Tai tokie rusvi taškeliai, šokinėjantys vandenyje. Ne veltui jos vandens blusomis vadinamos.

Jei toliau tyrinėsit augalą, tai greičiausiai pamatysit prisiplojusią strėliukės lervą, laukiančią aukos, kokią nors dėlę, skenuojančią aplinką, ar kokį vandens asiliuką (ne, tai ne arklio, o vėžio giminaitis).

Jei būsit atidūs ir pasiseks, gal pamatysit poros centimetrų rudą lapelį. Ne, tai nėra medžio lapas. Įsižiūrėkit – jis kūno gale turi spyglį, o priekyje žnyples kaip skorpiono. Tai pilkoji skorpionblakė. Nors atrodo ji baisiai, nieko ji jums nepadarys. O tas spyglys gale tėra vamzdelis, per kurį ji kvėpuoja.

Kur kas sunkiau pastebima ir kur kas ilgesnė (ilgesnė už jūsų mažąjį pirštelį) yra ilgoji skorpionblakė. Ji atrodo kaip vandenin įkritęs pagaliukas. Ji irgi dažna, bet pamatyti ją labai sunku. Abi skorpionblakės plėšrios ir tyko savo aukų netoli vandens paviršiaus.

Vandens storymėje pastebėsit ir irkliukių bei nugarplaukų. Šitos blakės ilgomis kojomis it irklais spitriai irstosi ir vis iškyla į paviršių deguonies pasiimti. Tiesa, nugarplauka gali skaudžiai įsegti, jei maudydamiesi ją užkabinsit.

Deguonies pasiimti nuolat kyla ir didieji kūdrų bei ežerų vabalai – dusios su kūdravabaliais. Tačiau įspūdingi ne tik suaugėliai, bet ir jų lervos. Dusios lerva šviesi, ilga, nariuota, su milžiniškais aštriais žandais. Ji lengvai nutveria buožgalvius ar nedideles žuvytes. Degutvabalio lerva panaši, bet juoda it smala. Kartais ji išlipa krantan ir net moka cypti.

Jei gerai matysit dugną, ten galit pastebėti ir žirgelių lervų. Jos tupi nejudėdamos ir laukia žioplo mailiaus. Vos tik tas prisiartina, akimirksniu išsilanksto dantyta apatinė lervos lūpa ir aukai pasprukti šansų nebelieka.

Taip pat dugne pamatysit ir vaikščiojančių pagaliukų. Liaudyje juos medvėžiais vadina. Tai apsiuvų lervutės. Kad galėtų saugiai gyventi, iš pagaliukų ar kitos statybinės medžiagos jos pasistato sau namus.

Ar yra vandeny vorų? Žinoma, kur jų nėra. Voras sidabrinukas yra vienintelė rūšis, išmokusi gyventi po vandeniu. Po vandeniu jie iš voratinklių pina kameras, į kurias savo pilveliu prineša oro. Tose kamerose ir poruojasi bei kiaušinius deda. Arčiau kranto vandens paviršiuje aukos gali laukti ir didžiausias Lietuvos voras – plūdvoris. Jis nepraleis progos išsiurbti bet kokį mažesnį vabzdį, buožgalvį ar žuvies mailiuką.

O erkių yra? Taip, mažos raudonos erkutės šmirinėja šen ir ten. Vandeninės erkės dažniausiai parazituoja vandens vabzdžius ir jų lervas. Žmogaus nepuola, tad nepanikuokit.

Vanduo yra ir moliuskų karalystė. Daugybė visokiausių rūšių ramiai graužia augalų lapus ar malasi vandens paviršiuje (kūdrinukės, ritinukės), ar tiesiog tupi užsikasę dugnan ir filtruoja vandenį (bedantė).

Iš stambesnių gyvių turbūt pamatysit įvairių žuvų (nuo prie dugno prisiplojusių ešeriukų iki kuojų, raudžių, dyglių ar kitų rūšių žuveliokų ir jų mailiaus). Taip pat dabar vandens seklūs pakraščiai pilni varlių ir rupūžių vaikų. Suaugusios varlės šiuo metu sausumoj sėdi. Tiesa, žaliosios varlės ir kūmutės nuolat vandenyje gyvena.

Ar galima dieną pamatyti vėžį? Žinoma. Jei žinot, kur yra jų urveliai, greičiausiai ten pamatysit iki pusės išlindusį ir ilgaūsį jo šeimininką, kažką rimtai besitvarkantį.

Taip pat, jei pasiseks, galite pastebėti ir nuostabių aksolotlius primenančių drakoniukų. Tai – tritonų lervos. Paprastojo tritono jos plonesnės, o skiauterėtojo galva plokštesnė, didesnė. Suaugėliai jau išlipę sausumon, o va lervutės dar vis auga. Tas ragų žiedas aplink galvą yra jų žiaunos.

Vat kiek įdomybių jūsų laukia po vandeniu. O jei tik bus proga panardyt, nepraleiskit progos. Povandeninis lietuviškų ežerų pasaulis savo įdomybėmis niekuo nenusileidžia tropinių jūrų grožybėmis.

Na, gerai, čia nebus tiek spalvų, bet ten nebus tokios smaragdinės žalumos. Čia nebus koralų, bet yra šakų, aplipusios pintimis. Čia nebus spalvotų žuvų būrių, bet čia pilna mūsų vietinių, sidabru blizgančių. Čia nebus ryklių, bet galit prie pat kokios metrinės lydekos priplaukt, kuri visiškai nesišalina žmogaus po vandeniu.

Išnaudokit progą pažinti mūsų grožybes, kol negalime to daryti Turkijoj ar Egipte.

Gražaus ir šilto savaitgalio.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Taip pat skaitykite