Gyvenimas

2020.07.04 08:54

Prieglobstį senoje girios troboje radę lietuvė ir amerikietis: lietuviai neįvertina šios prabangos

Lina Rušėnienė, panskliautas.lt2020.07.04 08:54

Amerikiečio ir anykštėnės šeimą labiau nei nežinomybė gąsdina rutina. Kai užvaldo įpročiai, tampa nuobodu, ir pora su sūnumi vėl kraunasi lagaminus. Po gyvenimo egzotiškuose kraštuose jie grįžo į kaimą miškuose, gyvena devyniolikto amžiaus sodyboje ir kaip tik todėl jaučiasi joje laimingi.

Šimonių girios viduryje, Inkūnų kaime, Anykščių rajone, visai prie kelio posūkio stovi senovinis dviejų galų namas. Šią sodybą prieš penkerius metus nusipirko Amerikoje, Anglijoje, Indonezijoje, Meksikoje gyvenę keturiasdešimtmečiai Simona Vaitkutė ir jos vyras amerikietis Džoelis Maudis.

Pasaulio mačiusiems rašytojams ir jų penkiolikmečiam sūnui Oskarui smagu pietauti lauke prie stalo, gyventi pusiau laukinėje gamtoje ir vis sulaukti netikėtai užsukančių paklydėlių. Apie visa tai ir kalbamės pas juos svečiuodamiesi.

– Simona, jūsų vyras yra amerikietis, rašytojas, tarptautinių mokyklų mokytojas. Kaip sugebėjote atvilioti tikrą niujorkietį į šią sodybą miškų vidury?

Simona: Ne visai tiesiai atviliojau... (Juokiasi.) Susipažinome Niujorke kartu dirbdami restorane. Aš ten nuvykau užsidirbti magistrantūros studijoms. Tuomet grandiozinių ateities planų nekūrėme, susidraugavome, abu norėjome keliauti, pamatyti kuo daugiau pasaulio. Ir dabar sodyboje gyvename ne nuolat. Išvažiuojame, vėl grįžtame.

Šios sodybos apžiūrėti atvykome gražią žiemos dieną. Buvo ką tik šviežiai prisnigta. Nesimatė nei pamatų, nei stogų. Žodžiu, pats netinkamiausias momentas, koks tik gali būti.

Bet buvo labai gražu. O jau važiuojant pasirašyti sutarties, Džoelis manęs paklausė: „Tai kiek ten iš viso statinių?..“ Labai patiko pati vieta – mistiška, miškinga, daug erdvės. Žvaigždėtą naktį pakeliame akis į dangų – ogi Paukščių Takas baigiasi mūsų kamine.

– Taigi apie mistiką. Atvykdama pajuokavau, kad kažin ar rasime kelią atgal sugrįžti... Miško kelias, posūkiai, telefonu nelabai prisiskambinsi, ryšio beveik nėra. Ar tik mums taip pasirodė?

Simona: Iš tikrųjų, nepatikėsite, kiek pas mus užsuka paklaikusių keliautojų! Paklysta, kelio neberanda. Būna, kad neveikia nei navigacija, nei internetas.

Bet, kaip mes juokaujame, – kam reikia, tas į Inkūnus atvažiuos, o kam nereikia, kelio nesuras. Inkūnai garsėja kaip vieta, kurioje žmonės pasiklysta. Nuolat dalijamės tokiomis istorijomis.

– Ar nenuobodu, neilgu čia gyventi po Niujorko, Balio? Juk Oskaras mokyklą lanko?

Simona: Džoelis yra mokytojas tarptautinėse mokyklose, o Oskaras jose mokosi. Kai gyvename Lietuvoje, Oskaras mokosi nuotoliniu būdu anglų kalba. Moka ir lietuvių kalbą, bet anglų – geriau.

Lietuviai neįvertina, kad miškai, laukai ir tokios erdvės yra didžiulė prabanga. Pasaulyje reta vietų, kur gali išeiti į miškus ir ramiai pasivaikščioti, pabūti gamtoje, kvėpuoti tokiu grynu oru. Pas mus atvažiuoja svečių iš Meksikos, Indonezijos, gyvena bent po mėnesį.

Džoelis: Gyvenant vidury miškų atrodo, tarsi kito pasaulio nebebūtų. Tarsi tas kitas pasaulis kažkur išnyktų, ištirptų.

– Oskarai, mačiau, kaip nešei šieną. Ar daug čia darbų? O gal kaip tik patinka lietuviškame kaime?

Oskaras: Man čia labai patinka. Nenorėčiau į Balį grįžti. O darbų – kaip kada.

– Kokie iššūkiai jums gyvenant kaime? Veikiausiai – buitiniai? Kokia rutina?

Simona: Gamta žmogui – privilegija. O antra vertus, tik pažvelkite – gyvename devyniolikto amžiaus pastatuose. Dažno lietuvio čia ir varu neatvarytum. Vanduo iš šulinio, tualetas – lauke. Prausiamės pirtyje. Bet mums patinka tokia pusiau laukinė gamta. O Džoelis išmoko dalgiu pjauti žolę.

Džoelis: Tuoj parodysiu. (Paėmęs pusto seną dalgį ir iš peties rėžia žolę.)

– Kone kiekvienas lietuvis jumis dėtas imtų paskolą, dengtų stogą, darytųsi remontą...

Simona: Jau buvome padarę tokią klaidą, kai nusipirkome butą sostinėje. Vaikas dar buvo mažas. Prieš pat krizę.

Turėjome butą ir paskolą, kuriai būtume tarnavę bent keturis dešimtmečius. Ir tai būtų davę iliuzinį saugumo jausmą. Pardavėme jį ir finansiškai beveik nenukentėjome.

Aš irgi nebuvau išmokinta gyventi be patogumų. Bet pakeliavus po pasaulį, pamačius, kaip nedaug žmogui reikia, atėjo suvokimas: kuo mažiau turi, tuo daugiau laisvės. Nes patogumams pradedi tarnauti. Man labai svarbu, kad ir Oskaras mokėtų taip gyventi.

– Sakėte, kad dažnokai ir dabar išvykstate. Ar tuomet susėdate ir ilgesingai mąstote: kaipgi tie namučiai? Jūs čia laimingi?

Simona: Ne, kaip tie namučiai, tai nemąstome. (Juokiasi.) Bet pasiilgstame šių vietų. Norime ramiai pabūti gamtoje. Mums gera.

Džoelis: Taip, aš čia laimingas. O tu, Simona?

Simona: Ir aš. Jei kitur nesinori būti, vadinasi, laimingi. Grįžtame kaip į kitokią dimensiją.

– Žmonės dažniausiai saugiai jaučiasi žinodami, kas bus rytoj, poryt, po mėnesio. Nejaučiate nerimo apsigyvendami vis kitame nepažįstamame krašte?

Džoelis: Nejaučiu dėl to nerimo. Atrodo, tarsi gyventume kelis visiškai skirtingus gyvenimus.

Simona: Inkūnuose pagal gamtinę žemdirbystę, apkloję šienu, auginame daržoves, o, pavyzdžiui, Balyje turėjome baseiną ir kitokių privalumų. Keliaudamas pamatai pasaulį kitomis akimis, įvertini, ką pats turi.

Keliauti autostopu pradėjau nuo 16 metų, kai tik gavau pasą. Man įdomu buvo pažiūrėti, kaip kitur gyvena žmonės, apie ką jie mąsto.

Praeina tam tikras mūsų gyvenimo etapas ir jau norisi naujovių, atradimų, nuotykių. Kai atsiranda įpročiai, pasidaro nuobodu. Įdomu, kaip kitur seksis įsikurti, susidraugauti su žmonėmis. Keičiasi poreikiai, pasaulio suvokimas. Rutina mus labiau gąsdina nei nežinomybė.

– Kas sunkiausia taip vis keliaujant?

Simona: Kas sunkiausia? Užmezgi stiprius ryšius su žmonėmis ir vėliau tenka juos nutraukti. Dalijamės nuotraukomis, matau, kas vyksta jų gyvenime, kaip vaikai auga. Bet nebegyvename tais pačiais dalykais, rūpesčiais, džiaugsmais. Nebegali prisiliesti prie jų pasaulio.

– Džoelis yra rašytojas ir mokytojas. Jūs, Simona, dirbate kaip žurnalistė ir vertėja. Bet dar užsiminėte, kad abu kartu rašote romaną paaugliams. Ar dviese įmanoma rašyti?

Simona: Džoelis jau išleidęs savo apsakymų rinkinį. Dabar rašo ir vienas knygą, ir kitą drauge su manimi. Tai – kaip žaidimas, kuriame pasaulį ir jį aptarinėjame. Tai skyriumi rašome, tai kartu, tiesiog kalbėdamiesi. Dažniausiai vakarais. Kai vienam pabosta užrašinėti, apsikeičiame.

O tuomet duodame paskaityti Oskarui. Tas sako: „Nesąmonė.“ (Juokiasi.) Oskaras – vienas žiauriausių redaktorių. Be mandagybių ir užuolankų.

– Kiek žinau, buvote vieni iš pagrindinių iniciatorių rengiant akcijas dėl miškų išsaugojimo.

Simona: Prisidedu prie tokių akcijų, kai galiu ir kiek galiu. Įstatymas miškus lyg ir saugo, o antra vertus, aplink auga komerciniai, ūkiniai miškai, stengiamasi išgauti kuo daugiau medienos.

Sako, kad miškas greit atauga. Bet tikėti tuo gali tik nematantys miškų kasdien. O jame gyvendamas matai – vieną dieną jis sužymėtas, kitą – iškirstas. Ir tokių tuščių plotų tik daugėja.

Vienas dalykas, kai miškas rūpi abstrakčiai, teoriškai, bet mes esame jo dalis. Tos vietos mums artimos, mylimos. Sostinėje vyko akcija „Girios ateina į Vilnių“, kurią organizavo mūsų Šimonių girios gyventojai. O čia, prie kabančiojo, vadinamojo beždžionių tilto, susikibome rankomis, kad išsaugotume Šimonių girią.

Daug labiau nei politines akcijas mėgstu rengti renginius, kurie keičia žmonių požiūrį į mišką. Esu viena iš „Miško festivalio“ Anykščiuose organizatorių, taip pat vedu miško stovyklas vaikams.

Taip pat skaitykite