Gyvenimas

2020.07.11 07:00

Keliems mėnesiams dėl koronaviruso Indijos ašrame įstrigusi lietuvė: kiti be reikalo reiškė man užuojautą

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.07.11 07:00

„Prieš pusmetį pirkdama bilietus į Indiją nė neįtariau, kad vieną dieną lėktuvai išvis nustos skraidyti“, – portalui LRT.lt sako klaipėdietė Rolanda Lukoševičienė, keliauti po Indiją ketinusi kelias savaites, tačiau, pandemijai paralyžiavus valstybių sienas, ten įstrigusi net keturiems mėnesiams. Nors netrūko išgąsčio, dvasinio tobulėjimo namuose praleistas laikas buvo kupinas atradimų, šypteli R. Lukoševičienė.

„Pirmą sykį į Indiją nukeliavau prieš vienuolika metų, o šių metų išvyka buvo jau septinta. Po visų kelionių į Indiją mano gyvenime kažkas pasikeičia – požiūris, santykiai, darbas. Manau, kad tokios kelionės žmogaus gyvenime atsijoja tai, kas nereikalinga, jos tarsi pagreitina išėjimą to, kas turi išeiti.

Visos mano kelionės į Indiją – tiek pažintinės, tiek dvasinės – buvo ypatingos, tačiau šis kartas buvo absoliučiai unikalus“, – šypteli žurnalistė, kūrybinio rašymo mokytoja, bendruomenės „Laimingos moterys“ įkūrėja R. Lukoševičienė.

Jau tada pastebėjau, kad Delio oro uoste manęs įtariai klausinėjo, kur lankiausi, kada atskridau, kiek laiko esu Indijoje.

Nuotykiai prasidėjo dar nepasiekus Indijos

Kol Lietuvą dar kaustė vasario šaltukas, nieko blogo neįtardama R. Lukoševičienė kaip paprastai subūrė bendraminčių moterų grupelę ir dviem savaitėms išsiruošė pakeliauti po Pietų Indijoje esančią Keralos valstiją. Nors apie koronaviruso pandemiją dar nebuvo girdėti, moterų kelionės pradžią pažymėjo kitas ne pats maloniausias įvykis – „Finnair“ oro linijų darbuotojų streikas.

„Vietoje to, kad visos kartu skristumėme į Delį, Helsinkio oro uoste išgirdome, kad būsime susodintos į skirtingus lėktuvus, skrendančius į skirtingus miestus. Vienos buvo nuskraidintos į Ciurichą, kitos – į Bankoką, dar kitos – į Londoną. Delyje susitikome para vėliau, nei buvo planuota.

Ir nors jau atsilikome nuo savo kelionės plano, tada nuotykiai tik prasidėjo. Atskridus į Kočį paaiškėjo, kad dingo mūsų lagaminai. Mieste svilino 37 laipsniai karščio, visą orą buvo persmelkusi drėgmė, o aš atskridau su žieminiais batais!“ – prisimena R. Lukoševičienė, iš Lietuvos į Indiją išskridusi vasario 28 d., o į Klaipėdą sugrįžusi tik birželio 17 d.

Žmonės ėmė kalbėti, kad mus visus išmes lauk. Dėl to kilo šiokia tokia baimė – juk svečių nebepriėmė jokie Indijos viešbučiai, tad būtume likę be stogo virš galvos.

Daiktų neprireikė ir vėliau – liko uždaryta ašrame

Beveik dvi savaites moteriai teko keliauti tik su tuo, ką buvo įsimetusi į kuprinę, tačiau kai lagaminas sėkmingai sugrįžo savininkei, kruopščiai namuose surikiuotų ir talpiai į lagaminą sukrautų daiktų R. Lukoševičienei beveik neprireikė.

Kovo 15 d. atskridusi į Bangalorą, ji apsistojo Putaparčio mieste įsikūrusiame ašrame (ašramas – didelį plotą užimantys hinduistų dvasinio mokytojo namai ar vieta, kur jis gyvena kartu su savo mokiniais ir siekia dvasinio tobulėjimo. Ašramas – tarsi miestas mieste, jame įrengtos valgyklos, šventyklos, nakvynės namai ir t. t.), tačiau ašramas jau kitą dieną buvo uždarytas dėl koronaviruso pandemijos.

„Kovo 11 d. mano bendrakeleivės išskrido į Lietuvą, tada Indijoje dar nebuvo jokių požymių, kad kažkas nutiks. Keletą dienų paviešėjau pas draugę Delyje, o kovo 15 d. išsiruošiau skristi į ašramą, kuriame jau lankiausi ir anksčiau.

Jau tada pastebėjau, kad Delio oro uoste manęs įtariai klausinėjo, kur lankiausi, kada atskridau, kiek laiko esu Indijoje. Supratau, kad užsieniečiai Indijoje nebelabai pageidaujami, mat virusą į Indiją atvežė italai, todėl indai baiminosi ir šalinosi baltaodžių. Pasitaikė net kraštutinumų, kai užsieniečiai buvo užpulti, sumušti“, – pasakoja R. Lukoševičienė.

Kovo 16 d. ašramo, kuriame viešėjo lietuvė, vartai buvo užverti – į jį nebeįleido prašalaičių, o ten likusiems žmonėms buvo draudžiama išeiti. „Žmonės ėmė kalbėti, kad mus visus išmes lauk. Dėl to kilo šiokia tokia baimė – juk svečių nebepriėmė jokie Indijos viešbučiai, tad būtume likę be stogo virš galvos. Laimei, tai tebuvo gandai.

Pamažu ėmė užsidarinėti ir ašrame įsikūrę kioskeliai, kavinukės. Galop draudimai taip sustiprėjo, kad buvo draudžiama išeiti iš pastato. Mūsų reikalavo vaikščioti su kaukėmis, tačiau nebuvo, kur jų nusipirkti, – prisimena R. Lukoševičienė. – Indija turėjo bendrus įstatymus, kaip tvarkytis su pandemija, tačiau kiekviena valstija pritaikė juos savaip.

Kai kurie jų sprendimai gal ir atrodė nelogiški, tačiau priėmiau juos kaip pamokas ir progą ugdyti kantrybę. Buvo tik du keliai: arba priešintis ir kovoti, arba tiesiog priimti tai, kas vyksta. Net juokavome, kad visa ši situacija tarsi religija: tikėti nebūtina, bet turi laikytis ritualų – nešioti kaukę, laikytis taisyklių ir nepurkštauti, o tiesiog priimti situaciją tokią, kokia ji yra.“

Tris mėnesius buvau su savimi, o Indija buvo mano kambarys.

Skrydžių bilietai dingdavo nespėjus suvesti duomenų

Ašrame nežinia kuriam laikui uždaryta R. Lukoševičienė kasdien tikrino skrydžių bendrovių interneto puslapius ir ieškojo bilietų į bet kurį Europos miestą, tačiau paieškos buvo bergždžios. Jei ir pavykdavo rasti pigesnį nei 2 tūkst. eurų kainuojantį bilietą į vieną pusę, nespėjus suvesti asmens duomenų bilietas dingdavo.

Moteris kreipėsi ir į Lietuvos ambasadą Indijoje, tačiau tikina ir ten realios pagalbos nesulaukusi. „Bendravimas buvo diplomatiškas, tačiau pagalbos nesulaukėme. Po ilgų ir sekinančių susirašinėjimų su Lietuvos ambasada Indijoje informacijos, kuri nuolat kito arba būdavo kažkieno neatsakingai paleista antis, išgryninimo, pagaliau pavyko sužinoti, kada atsiranda tų santykinai pigesnių bilietų, pavyzdžiui, už 600 eurų, iš Delio į kokį nors Europos miestą.

Tad subūriau kelių žmonių bilietų medžiotojų komandą, jų prašiau spaudinėti magiškąją bilietų nuorodą ir ieškoti kuo draugiškesnės kainos. Deja, mūsų pastangos ir vėl nuėjo perniek. Daug kas, sužinoję, jog noriu išskristi, sakydavo, kad yra nebrangių skrydžių, siųsdavo man netikras nuorodas.

Visgi mes, pasilikusieji Indijoje, puikiai žinojome, kad tai – tik oro linijų žaidimai, nes Indija yra sustabdžiusi visus tarptautinius skrydžius ir artimiausiu metu neketina jų vykdyti“, – pasakoja R. Lukoševičienė.

Kartais užvaldydavo namų ilgesys, verkdavau ir galvodavau, kaip kuo greičiau išvažiuoti, puldavau vėl ieškoti skrydžio bilietų.

Nepamesti galvos padėjo susikurta rutina

„Turbūt Indiją pažinai kaip savo penkis pirštus?“ – spėliojo pažįstami, pasitikę iš keturis mėnesius trukusios kelionės sugrįžusią R. Lukoševičienę. Vis dėlto moteris pripažįsta, jog kur kas geriau nei Indiją ji pažino save.

„Tris mėnesius buvau su savimi, o Indija buvo mano kambarys, – šypteli R. Lukoševičienė. – Kai pirmą sykį išėjau iš ašramo, pirmiausia pagalvojau, kaip pasiilgau Indijos! Juk visą tą laiką teko praleisti tarsi burbule, kitoje erdvėje, kur esi atskirtas nuo likusio pasaulio. O per tą laiką pasitaikė įvairiausių akimirkų.

Kartais užvaldydavo namų ilgesys, verkdavau ir galvodavau, kaip kuo greičiau išvažiuoti, puldavau vėl ieškoti skrydžio bilietų. Vis dėlto dienų, kada viskas baigsis, neskaičiavau. Baimės dėl to, kad viskas susiklostė taip, o ne kitaip, taip pat nejutau. Stengiausi atsiriboti nuo gandų ir tiesiog vidinėje tyloje su savimi priimti situaciją ir joje išbūti. Bandžiau nepūsti prieš vėją, supratau, jog negaliu nieko pakeisti“, – kalba R. Lukoševičienė.

Neprarasti žemės po kojomis ir ryšio su išoriniu pasauliu moteriai padėjo ir susikurta rutina. „Nors lėtas internetas trukdė vesti rašymo kursus tiesiai iš Indijos, o vėliau klaviatūroje sugedo raidės „A“ mygtukas ir tai labai apsunkino visą darbą, tęsiau savo darbus per nuotolį.

Keldavausi anksti ryte, medituodavau, giedodavau mantrą ir užsiimdavau joga. Su tėvais ir artimaisiais bendravome taip dažnai, kaip nebendraujame čia, namuose! Kalbėjome per vaizdo skambučius, kartu atšventėme visas šventes.

Beje, visas progas švęsdavome ir ašrame. Didžioji dalis ten viešinčių žmonių buvo rusai, jie kviesdavo švęsti bet kokią progą. Pasidengdavome stalą, susėsdavome ir švęsdavome savo, net vaikų gimtadienius! Turėjome tarsi nebylų susitarimą šitaip džiaugtis gyvenimu“, – pasakoja R. Lukoševičienė, ašrame pasitikusi ir savo gimimo dieną.

Maistas lėktuve visiems buvo patiekiamas vienodas: sausi daviniai, supakuoti į maišelius, taip siekiant užtikrinti kuo mažesnį aptarnaujančio personalo sąlytį su keleiviais.

Nakvoti teko ant oro uosto grindų

Po keturių Indijoje praleistų mėnesių lietuvei su bičiulių pagalba pagaliau pavyko įsigyti bilietą į gimtinę. Birželio 13 d. ji užvėrė trims mėnesiams namais virtusio ašramo duris, sėdo į taksi, nuvažiavo į Bangaloro oro uostą ir išskrido į Delį. Dvi dienas praleidusi Indijos sostinėje, birželio 16 d. ji sėdo į lėktuvą, skrendantį į Frankfurtą.

„Visiems keleiviams, kurie sėdėjo vidurinėse sėdynėse, buvo išdalytos kosmonautų skafandrus primenančios apsaugos, jas reikėjo vilkėti visą 8 val. trukusį skrydį. Kitiems buvo duoti apsauginiai skydeliai, veido kaukės ir dezinfekcinio skysčio. Maistas lėktuve visiems buvo patiekiamas vienodas: sausi daviniai, supakuoti į maišelius, taip siekiant užtikrinti kuo mažesnį aptarnaujančio personalo sąlytį su keleiviais“, – įspūdžiais dalijasi R. Lukoševičienė.

Sėkmingai pasiekusi Frankfurtą, naktį praleidusi ant oro uosto grindų, kitą rytą moteris sulaukė lėktuvo, skrendančio į Rygą. Nusileidusi Latvijos sostinėje, ji sėdo į mikroautobusą, vežantį į Klaipėdą. Birželio 17 d. ne tik nemažai kantrybės, bet ir daugiau nei 1 tūkst. eurų kainavusi ilga R. Lukoševičienės kelionė namo buvo baigta.

Kol buvau Indijoje, pažįstami man reiškė užuojautą, gailėjo manęs dėl to, kad pakliuvau į tokią situaciją. Be reikalo!

„Anksčiau parskridus iš Indijos man būdavo sunku sugrįžti į ritmą, o dabar jaučiausi taip, tarsi nė nebūčiau išvykusi. Tiesa, šįkart parsivežiau išties daug. Net vidinės ramybės, kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų!

Prasiplėtė ir mano kantrybės ribos – tiek laiko gyventi kambaryje su nepažįstamu žmogumi buvo tikras išbandymas. Jaučiu, kad tapau dar drąsesnė ir ramesnė. Kada žmogaus nevaržo aplinkybės, oro sąlygos, buvimo vieta, tavo laikinais namais gali tapti kad ir ašramas tolimojoje Indijoje.

Kol buvau Indijoje, pažįstami man reiškė užuojautą, gailėjo manęs dėl to, kad pakliuvau į tokią situaciją. Be reikalo! Dėl to visai nesijaučiau kažkaip nuskriausta. Kai sugebi be pasipriešinimo priimti tai, ką atplukdo gyvenimas, atsiranda labai daug laisvės. Tai ir buvo didžiausia šios kelionės pamoka – keistis kartu su nauja gyvenimo banga, prie jos prisitaikyti ir jaustis gerai ten, kur esu“, – sako R. Lukoševičienė.

Taip pat skaitykite