Gyvenimas

2020.06.19 16:24

Marius Čepulis. Gamtoje be telefono (I dalis)

Marius Čepulis, gamtos fotografas2020.06.19 16:24

Visų rūšių gyvasties gyvenimą galima pavaizduoti logaritmine kreive. Iš pradžių ji šauna aukštyn, pasiekia plato ir po truputį leidžiasi žemyn. Tokios kreivės mums turėjo iki galo įgrįsti, nes kasdien jas matydavom karantino metu, laukdami, kada sergančiųjų nustos daugėti, o vėliau ir mažėti. Lygiai ta pačia kreive galima paišyti ir mūsų gamtos gyvenimą metų bėgyje.

Nuo visiško apmirimo ir štilio gruodį, su pirmomis vilkų ir kryžiasnapių vestuvėmis kreivė pradeda kilti vasarį, tada ji šauna viršun kovą-balandį dar kažkiek auga gegužę, o birželio mėnesį pasiekia piką. Būtent šiuo metu yra pats aktyvumas. Dienoms pradėjus trumpėti kreivė dar liepą truputį laikosi plato, bet jau pradeda slinkti žemyn, kol rudeniop ir su visam nukrenta į šlapkričio tamsą.

Tai dabar, šiuo metu ir net šį savaitgalį, jūs turite galimybę pajusti tą gamtos alsavimą pilnais plaučiais, kai kiekvienam gamtos lopinėlyje, ar tai būtų pieva, ar nepermatomas smaragdinis miškas, ar šylantis ežero vanduo, gyvybė tiesiog klesti. Na, iš principo ji visad klesti. Tik daugybės padarų mes nematom, o kartais ir neįsivaizduojam apie jų egzistavimą (prisiminkit, kad mes gyvenam bakterijų, virusų, grybų, kirmėlių, vabzdžių pasaulyje).

Taigi išmeskit dviem dienoms telefoną – nebijokit niekas per tą laiką nepasikeis, mes nelaimėsim Eurovizijos, kokios nors garsenybės tikrai išsiskirs, žmonės paišys kreidutėm ant naujai išasfaltuotų gatvių, o konservatoriai vis dar bus dėl visko kalti.

Tiesiog atsigulkit bet kurioj pievoje. Galite vienas, galit dviese, galit keturiese, galit su vaikais ar be jų. Ir pamatykit ne bendrą masę augalų, o kiekvieną žolę atskirai, kiekvieną, net ir menkiausią, gėlę. Pasižiūrėkit, kokie subtilūs ir gražūs mažyčių veronikų, žliūgių žiedeliai, o kokie sudėtingi dobilo ar baltagalvių (ramunių) žiedynai.

Didieji augalai visada sulaukia daugiau dėmesio, nes jie puikiai atlieka savo paskirtį – nusiselfinus palengva vysti vazose ant stalų, o to grožio prie žemės mes ir nepastebime. Apžiūrėjot augalus. Dabar pažiūrėkit, kas ant jų gyvena. Išlaikykit rimtį ir nepabėkit namo atsinešti ugniasvaidžio, jei netyčia pamatysit erkę, o jūs ją pamatysit ir gal ne vieną. Nebūtinai tą, kurios reikia bijot. Gal tarp augalų lakstys raudona aksominė erkė medžiotoja.

Gal ant kokios smilgos lapo savo aukos lauks šuninė ar pievinė erkutės. Pajutusios žmogų, jos nepuola iškart perkąst gerklės, galit būt ramūs. Ir geriau pasižiūrėkit, kiek dar ten visko aplink daug. Žinau, kad kai kurie vis dar galvoja apie erkę ir ugniasvaidį, na gerai, galite ją paimti ir nunešti į kaimyno pievą, ar geriau pasijutot? Toliau stebim nuostabųjį pievos gyvenimą.

Atidžiai apžiūrėkit visus augalėlius, kiekvienas jų yra namai šimtiems organizmų, iš kurių daugiausia mums matomų bus vabzdžiai. O jei yra vabzdžių, yra ir kas juos valgo – vorai. Vėl bėgat ugniasvaizdžio? Na nereikia tų vorų bijoti. Nė vienas iš pievoj tupinčių nepuls jūsų kandžioti. Gal tik nebent kokia diegliavorio pataitė nesusilaikys, jei įtars, kad kėsinatės į jos kiaušinių sveikatą.

Visi kiti pradžioj slėpsis. Visi vabzdžiai ir voragyviai turi labai fainą savybę per akimirką pasislinkti į kitą augalo stiebelio ar lapo pusę, vos tik pajunta mūsų šešėlį. Štai ir skėriukas (panašus į žiogą, bet trumpom antenom) jus stebi iš už smilgos stiebo, veskit atsargiai ranką aplink jį ir jis suksis, bandydamas išlikti nematomas rankai.

Bet nukrypom nuo vorų. Jų bet kuriam plotelyje daugybė ir pačių įvairiausių ir keisčiausių. Nuo mažylių pūkuotų šokliavorių meiliomis batuoto katino akimis iki išsitempusių it styga palei lapo ilgį storažandžių, po žemę lakstančių su tabaluojančiu kokonu vorų vilkų ar plėšriavorių, tinklų rezgimo meistrų – kryžiuočių ar voratinkliniuose piltuvuose aukos laukiančių piltuvininkų. Pamatysit ir ateivių laivą ant ilgų plonų kojyčių – šienpjovį.

Jei pamatysit tikrą šienpjovį su dalgiu, tai gal pasitraukit, bet čia kalbu apie voragyvį, kuris nėra voras. Šito tikrai bijoti nereikia, jis net nuodų neturi. Dar pamatysit blakių. Jų visur ir visada pilna irgi, pačių įvairiausių, nuo dvokiančių žemuogių gadintojų uoginių blakių iki visokių plėšrių ir neplėšrių kitų šeimų giminaičių. Jei yra augalų, bus ir amarų.

Stebėkit, kaip suleidę siurbtukus jie pampsta jų sultimis, kakodami cukraus perteklių, kurį čia pat surenka skruzdžių armija. Skruzdė – dažniausias pasaulio vabzdys ir susirasti pievą, kur jų nebūtų, misija neįmanoma, nebent ta pieva yra dirbtinė veja, bet ir tai ten jos atropos. Na o ką nors gražaus pamatysim? Ar tik visokią „bjaurastį“? Taip.

Pažiūrėkit kiek visokių kandžių ir kandelių laksto, kiek drugių, kiek blizgančių, juodų, raštuotų ir ne taip raštuotų vabalų aplink tupinėja? Argi negražu? O dar tarp žolių stiebelių nardančios strėliukės, o kiek aukščiau laumžirgiai kurie meistriškai medžioja muses ir jas doroti pradeda dar skrydyje. O ir tų musių kokia galybė ir įvairovė – nuo laibų uodų iki vapsvom apsimetančių žiedmusių.

Tiesa, dar kelios musės jums neduos ramybės: , mašalai, sparvos, akliai bei žabaliai. Na ir pačių vapsvų giminių galybė – nuo bičių ar nusipenėjusių kamanių iki pačių įvairiausių parazitinių plėviasparnių – vyčių giminaičių.

Būtinai pamatysit ir cikadules (mažytes cikadas), gal net rasit vienos jų lizdelį seilėse, skėrių ir skėriukų, bei žalių ilgaūsių dar nesubrendusių besparnių žiogų. Ir ne vien tik vabzdžių toje pievoje pilna.

Be aštuonkojų ir šešiakojų čia gyvena ir vegetarai šimtakojai ir patys įvairiausi, visai iš kitos parapijos – pilvakojai. Tai jau moliuskai. Juk šimtai mažų ir didelių sraigių bei šliužų šliaužioja aukštyn žemyn, gremždami augalų minkštąsias dalis.

Atsibodo žiūrėti? Pauostykit, ar pavyksta atskirti atskirus augalų kvapus. O iš kiek galit užuost orą pagadinusią blakę. Ir paklausykit. Pievos pilnos garsų. Be zvimbiančių ir bimbiančių vabzdžių skrajūnų jau gali pradėt serenadas grot skėriukai, svirpliai (tie daug retesni), o žiogų reiks dar vos luktelt.

Vis dar gieda nepailstantys vieversiai, cypsi kalviukai ir kielės. Ant pernykščio tūbės stiebo čeksi kiauliukė, o ant invazinio lubino giedanti rudoji devynbalsė. Kartais rimtį sudrumsčia pulkais grambuoliųs medžiojantys špokai, ar juos medžioti atskridusi linguojanti it įkalus lingė. Na, o jei jus aplankys koks žaltys, driežas, varlė, kirstukas, pelė, kurmis ar kiškis su lape, tai bus papildomas prizas.

Vat ir praėjo kelios valandos, tiesiog stebint, klausantis uodžiant ir liečiant (gal tik ragaut nereikia) dažniausiai nepastebimą pasaulį. Galite ir pažaisti. Išsirinkite kokį didesnį žydintį augalą ir parungtyniaukite, kas ant jo ras kuo daugiau įvairiausių gyvių. Tai smagaus pasibuvimo pievose, o kitąkart keliausim miškan ir po vandeniu.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Taip pat skaitykite