Gyvenimas

2020.06.13 17:45

Per didelė meilė – paauglystėje tai patiriame visi, bet kai kurie iš tokių jausmų neišauga

Dokumentika „Spalvos“, LRT.lt2020.06.13 17:45

Matydami nedarnius santykius šeimoje vaikai prie nesaugumo jausmo pripranta, tokie santykiai jiems tampa norma, o nepatenkinus meilės poreikio meilės intensyviai ieškoma visą gyvenimą. Su tokiais jausmais susiduria dokumentikos „Spalvos“ herojai, o mokslininkai ir psichoterapeutai aptaria obsesyvios meilės panašumus į priklausomybę bei obsesinį kompulsinį sutrikimą.

Žmonės pamilsta vienas kitą, kartais meilė keičiasi ar visai praeina – tai normalu. Itin stiprią meilę išgyvename bent kartą gyvenime – didžioji dalis žmonių kažką panašaus patiria paauglystėje, tačiau ne visi tokius stiprius jausmus išauga. Yra tokių, kuriems meilės pabaiga vėliau būna ne tik skyrybos su kitu žmogumi – jie iškrenta iš universitetų, meta darbus, nes negali susikaupti ir patiria daugybę kitų kankinančių simptomų.

Modernioji medicina ieško būdų, kaip išgydyti žmones nuo nelaimingos meilės, o psichologai, spręsdami žmonių problemas, susijusias su meile ar santykiais, atsigręžia į tai, kokie šilti arba šalti buvo mūsų tėvai arba santykiai su jais.

Šįkart laidos „Spalvos“ herojai – per daug įsimylintys žmonės. Jie papasakojo apie viską užliejančias emocijas, kurios gali pakelti labai aukštai, o vėliau – staiga blokšti į žemę. Laidoje pasisakė trys stiprią meilę išgyvenantys pašnekovai, nepanorėję atskleisti tapatybės dėl buvusių ar būsimų partnerių, taip pat meilę tyrinėjantys mokslininkai Brianas D. Earpas ir Ardas Barendsas bei psichoterapeutai Dainius Jakučionis ir Helen Mia Harris.

„Esu fanatiškas žmogus iš prigimties. Jei į kažką įsitraukiu, tai įsitraukiu... Tiesiog krenti be jokių stabdžių, be saugiklių, be nieko – laisvu kritimu iki pat asfalto. <...> Kai dėjo per smegenis, tai apvirto absoliučiai viskas pasaulyje. Toks savęs praradimas, nevaldymas, obsesija. Bet tame yra ir kažkas be galo gražaus. Pamenu, stoviu Rotušės aikštėje ir nesuprantu, kas per keistas jaudulys mano krūtinėje. Kai tai nutiko, praėjus pusei metų šitas narkotikas, vadinamas meile, man toliau rovė stogą. Susitikau bičiulį ir sakiau: nežinau, ką man daryti, primuškit mane, užmuškit – aš apsėstas“, – sako Baltramėjus.

Kita laidos herojė Erika prisimena, kaip apsėsta per didelės meilės vis atsidurdavo ten, kur būdavo galima sutikti mylimąjį, bei pastangas jam įrodyti, kad ji tikrai verta būti jo mylima.

„Ieškai būdų su tuo žmogumi susitikti dėl kitų priežasčių, atsirasti jo gyvenamoje teritorijoje dėl su juo tiesiogiai nesusijusių reikalų, kad net sau galėtum paaiškinti, jog ne dėl to šiąnakt ten užsukai, turėjai žymiai rimtesnių priežasčių, ir va, matai kaip...“ – pasakoja ji.

Erika svarsto, kad galbūt ją nuolat traukia jai netinkami žmonės dėl to, ką ji patyrė vaikystėje. Jos tėtis, nors buvo šiltas ir rūpestingas žmogus, buvo ir labai griežtas – dukros mušimas ją auklėjant buvo savaime suprantamas dalykas.

Išsiskyrusi su pirmuoju draugu, nemeluosiu, savaitę nelipau iš lovos ir verkiau. Mano tėvai buvo labai išsigandę, galvojo, kad mane reikia vežti pas specialistus: aš nei valgiau, nei miegojau, nieko neveikiau, tik verkiau. Kai išsiskyriau su antruoju draugu, buvo dar rimtesnis atvejis – aš labai norėjau, kad tas žmogus mane mylėtų, bet jis nesugebėjo manęs mylėti taip, kaip man reikėjo.

„Nežinau, ar tai buvo tos kartos auklėjimo ypatybės. Ne kasdien, bet kartas nuo karto – dėl to, kad užsiožiavai. Tas sumišęs ryšys tarp to, kad tave šie žmonės myli, bet auklėja fiziškai, laikosi atstumo, kol susiprasi... Ir nemanau, kad mano šeimos situacija yra kažkuo išskirtinė, kad jie buvo žymiai griežtesni, nemylėjo ar nesirūpino. Ne – mano tėvai yra itin mylintys ir rūpestingi žmonės su savo ypatybėmis. Įdomu, kaip veikia vaiko psichologija, fizinių bausmių ir meilės tame pačiame žmoguje identifikavimas“, – pažymi pašnekovė.

Trečiai laidos herojei Gabrielei, paklydusiai meilės ir savo minčių labirinte, prireikė ir gydytojų pagalbos.

Spalvos. Psichologai ir mokslininkai apie meilę: griežtas auklėjimas gali lemti nesėkmingus santykius suaugus

„Jeigu neatrašai valandą laiko, gerai, palauksiu. Dvi – na, jau neramina. Trys – viskas, sprogsta bomba: kur tu esi, ką tu darai, tu manęs nemyli, tu mane išduodi, kodėl taip elgiesi? Mano meilė buvo kaip amerikietiški kalneliai. Arba tu beprotiškai myli žmogų ir esi su juo visiškai susiliejusi, arba atsitrauki. Jeigu nutinka kažkas blogo, tai viskas – čia nebe meilė, mes vienas kitam nebetinkame.

<...> Labai stengdavausi grąžinti tą pirminį jausmą, kad mes visą laiką būtume sulipę, mums kartu labai smagu, mes labai laimingi ir viskas yra tobula. Aišku, nepavykdavo, nes jokiuose santykiuose taip nėra. Tada būdavo labai gili duobė, išsiskirdavau, dažniausiai – savo noru, o išsiskyrusi suprasdavau, kad, velnias, man žiauriai blogai vienai“, – savo elgesį apibūdina mergina.

Toje gilioje duobėje su krūva negatyvių minčių ji galėdavo praleisti ir kelis mėnesius, o tada įsiveldavo į naujus santykius. Gabrielė tvirtina pati supratusi, kad jos meilė – obsesyvi. Įsimylėjusi kitą žmogų ji tiesiog nebegalėdavo be jo gyventi.

„Išsiskyrusi su pirmuoju draugu, nemeluosiu, savaitę nelipau iš lovos ir verkiau. Mano tėvai buvo labai išsigandę, galvojo, kad mane reikia vežti pas specialistus: aš nei valgiau, nei miegojau, nieko neveikiau, tik verkiau. Kai išsiskyriau su antruoju draugu, buvo dar rimtesnis atvejis – aš labai norėjau, kad tas žmogus mane mylėtų, bet jis nesugebėjo manęs mylėti taip, kaip man reikėjo.

Tai buvo juodžiausias gyvenimo momentas, kai išsigandau savo minčių, nes vieną dieną pagavau save galvojant: o koks būtų lengviausias būdas, kad mažiausiai skaudėtų – nusižudyti? Beprotiškai išsigandau, buvo toks atsibudimas: kas čia darosi? Tuo metu gyvenau užsienyje, išsigandusi, kad kažkas su manimi negerai, paskambinau mamai ir sakiau: mama, man labai blogai, aš noriu nusižudyti. Esu beprotiškai dėkinga savo tėvams, kad jie labai greitai suorganizavo man lėktuvo bilietą, aš grįžau į Lietuvą ir pradėjau lankyti terapiją“, – savo patirtimi dalijasi Gabrielė.

Primena priklausomybę ir obsesinį kompulsinį sutrikimą

A. Barendsas yra psichologijos dėstytojas bei doktorantas Amsterdamo universitete. Jis parašė labai įdomų magistro darbą, kuriame tyrinėjo neurocheminius meilės panašumus į priklausomybę.

„Mane ši tema sudomino tuo, kad yra trys fazės, kurias galima atpažinti ir priklausomybės, ir meilės atveju: tai iniciacijos, palaikymo ir atsitraukimo fazės. Meilės atveju vyksta įsimylėjimo procesas, palaikymo fazė, skyrybų metu – atitolimo fazė. Panašiai vystosi priklausomybė: pirmoje fazėje žmogui smagu vartoti narkotikus, kita fazė – kai žmogus toliau vartoja, nors pasitenkinimas mažėja, ir trečia – kai žmogus bando atsikratyti priklausomybės, atkrenta ir kankinasi. Tai aiškus persidengimas, kuris mane paskatino domėtis giliau“, – pažymi jis.

Pasak A. Barendso, kai žmogus įsimyli, jame žymiai pagausėja serotonino ir šios medžiagos būna maždaug tiek pat, kiek ir žmonėse, kenčiančiuose nuo obsesinio kompulsinio sutrikimo. Įsimylėję žmonės būna apimti streso būsenos – tai galima matyti ir iš kūne esančio streso hormono kortizolio kiekio, kuris pradžioje labai padidėja.

Jeilio ir Oksfordo universitetų doktorantas, filosofijos ir medicinos etikos mokslų akademikas B. Earpas žmogaus santykiu su meile domisi jau aštuonerius metus. Pašnekovas neseniai kartu su kitu mokslininku Julianu Savulescu parašė knygą „Love Drugs“.

Jeigu visuomenė tai vertina neigiamai, būsime labiau linkę tai vadinti priklausomybe, bet jeigu esame kažko apsėsti, o visuomenė tai švenčia, laiko pakankamu pagrindu santuokai, tai vadiname meile ir apie tai, kaip apie priklausomybę, nekalbame.

„Prieš aštuonerius metus Julianas parašė mokslinį darbą apie meilės biochemiją – tai, kas vyksta mūsų galvose, kai įsimylime, kai nebemylime ir kaip prisirišame prie žmonių. Iš pradžių tai skambėjo kaip mokslinė fantastika. Galvojau, kad meilė yra kažkas, apie ką sužinai iš literatūros, poezijos, filosofijos. Bet per visus šiuos metus supratau, kad meilė yra multidimensinis fenomenas: ji turi biologinį aspektą, subjektyvų jausminį-psichologinį aspektą, ji taip pat egzistuoja tam tikruose socialiniuose kontekstuose. Tai, ką vadiname meile, gali turėti kitokią reikšmę tarp skirtingų visuomenių ir skirtingais laikotarpiais.

Dabar aš galvoju, kad meilė nėra kažkokia magija ar blizgučiai, kurie nukrenta tau ant galvos sutikus tinkamą žmogų. Tai yra kažkas, ką patiri kūne, kas turi subjektyvių savybių ir gali būti paveikta to, kaip žmonės apie tai kalba kultūroje. Ką tu identifikuoji savyje kaip meilę? Kartais žmonės galvoja, ar aš apskritai myliu tą žmogų? Taip yra dėl sąveikos tarp tavo subjektyvių emocijų bei to, ką sužinai iš kultūros, ir to, kaip žmonės pasisako, kai jiems atrodo, kad jie išgyvena meilę“, – aiškina B. Earpas.

Anot akademiko, jei meilė sukelia tokį stiprų geismą, kad jos negali nepaisyti net tada, kai meilės išsipildymui yra didelių kliūčių, psichiatrai tai apibūdintų kaip priklausomybę – kitaip tariant, jei supranti, kad šis žmogus tau netinkamas arba jis tavęs tiesiog nenori, bet tu vis tiek negali paleisti šio jausmo, tai priklausomybė nuo žmogaus, o ne sveikas santykis su kitu. Be to, yra tikimybė, kad pažvelgę į tokio žmogaus smegenis pamatytume degančias prisirišimo ir susižavėjimo sistemas.

Įdomu tai, kad kalbant apie meilę svarbus vaidmuo tenka tam, kaip tai vertina visuomenė – kaip normos verčia mus jaustis dėl tokios situacijos. „Jeigu visuomenė tai vertina neigiamai, būsime labiau linkę tai vadinti priklausomybe, bet jeigu esame kažko apsėsti, o visuomenė tai švenčia, laiko pakankamu pagrindu santuokai, tai vadiname meile ir apie tai, kaip apie priklausomybę, nekalbame“, – sako B. Earpas.

Jis taip pat teigia, kad yra įmanoma, jog žmogui, kuris patiria intensyvią nepageidaujamą meilę, galėtų padėti serotonino medikamentai: „Galbūt tai suteiks žmogui progą ištrūkti iš šių santykių arba pertvarkyti savo gyvenimą. Bet tai nėra ištirta, nes Vakarų medicinoje mes siekiame naudoti medikamentus problemoms, kurias vertiname kaip psichinės sveikatos problemas, spręsti. Kai turime omenyje meilę, nenorime apie tai galvoti kaip apie dalyką, susijusį su psichine sveikata. Tai atrodytų kaip bandymas medikalizuoti paprastą gyvenimą ir žmonėms tai nepatinka.

Knygoje mes aiškiname, kad reikėtų studijuoti dažnai naudojamų vaistų, kaip antidepresantų, įtaką tarpasmeniniams santykiams. Sprendžiant iš neurocheminių efektų, didelė tikimybė, kad serotonino medikamentai kai kuriems žmonėms gali sumažinti meilės jausmą. Ir jeigu tu esi santykiuose, kuriuose nenori būti, arba jei tave desperatiškai traukia kažkas, kas nenori, kad trauktų, tai galėtų būti gydymas, kuris padėtų.“

Fantazijų pasaulyje yra tikimybė, kad „būsime kartu“

H. M. Harris yra garsi porų terapeutė, kuri gyvena Didžiojoje Britanijoje. Ji jau dvidešimt metų specializuojasi priklausomybės nuo meilės srityje. Moteriai teko matyti ir labai sudėtingų priklausomybės nuo meilės atvejų. Ji stebisi, kiek mažai tyrimų atlikta šioje srityje ir kad akademinė bendruomenė neskuba priskirti tam tikrų meilės atvejų priklausomybės grupėms.

„Tėvai irgi gali būti traumuoti – galbūt jie irgi išgyveno netektį ar gyveno sudėtingomis aplinkybėmis, kai buvo maži vaikai. Priklausomybę nuo meilės gali sukelti gedėjimas, trūkumas vieno iš tėvų, kuris išgyvena depresiją, ar trūkumas abiejų tėvų, kurie nesutaria ir nuolatos riejasi. Vaikas virsta vis labiau nematomas ir, esminis momentas, jis pradeda slėptis fantazijų pasaulyje. Nes tikras pasaulis per šlykštus ir per šaltas“, – apie tai, kas gali lemti priklausomybę nuo meilės, kalba pašnekovė.

Dar vienas laidos pašnekovas D. Jakučionis yra gydytojas psichoterapeutas. Paklaustas, iš kur kyla trauka sunkiai, destruktyviai meilei, kokią išgyvena laidos herojai, jis pirmiausia gręžiasi į vaikystę.

„Mūsų vaikystė turi labai didelę įtaką mūsų gyvenimui suaugus – meilė bei santykiai nėra išimtis. Mes, kai nelabai žinome, iš ko mokytis, mokomės iš artimiausių asmenų – tėvų. Jie yra suaugę, vadinasi, žino viską, kas geriausia. Tada priklauso, kaip jie moka spręsti savo problemas, kaip jie elgiasi, tokį pavyzdį rodo savo vaikams.

Jeigu aš matau santykius, kuriuose yra darna, tai aš taip ir įsivaizduoju santykius. Kai aš matau santykius, kuriuose yra chaosas, tokiu atveju aš įsivaizduoju, kad santykiai darnūs nelabai gali būti. Tada būti tokiuose santykiuose, kurie atrodo lyg ir darnūs, kuriuose yra ramybė, sunku, juose nepavyksta išbūti, nes reikia kažkokios nedarnos, tokioje situacijoje žmogus nesijaučia saugus“, – komentuoja psichoterapeutas.

Dažnai žmonės įsitraukia į toksiškus santykius, nes siekia žmonių, kurie panašūs į vaikystėje buvusius. <...> Tai lemia tai, jog jie, būdami su tais žmonėmis, jaučia tam tikrą „saugumą“, nes tai atspindi jų vaikystės išgyvenimus. Jie žino ir supranta, kaip būti nedarniame santykyje.

Vaikystėje turime patenkinti tam tikrus poreikius. Vienas jų – meilės ir priėmimo jausmas. Nepatenkintas šis poreikis išlieka – tada, anot D. Jakučionio, suaugus meilės norisi labai stipriai ir jos yra ieškoma itin intensyviai.

„Dažnai žmonės įsitraukia į toksiškus santykius, nes siekia žmonių, kurie panašūs į vaikystėje buvusius – tada nori būti su žmonėmis, kurie juos kartais ir menkina, atstumia, o galbūt yra visiškai nepasiekiami. Bet jie jų niekaip nepalieka, vis tiek jų siekia ir nori su jais būti, nes nori patenkinti nepatenkintą poreikį. Ir tai lemia tai, jog jie, būdami su tais žmonėmis, jaučia tam tikrą „saugumą“, nes tai atspindi jų vaikystės išgyvenimus. Jie žino ir supranta, kaip būti nedarniame santykyje. Tokių žmonių yra tikrai nemažai, jie ateina pas psichoterapeutus, nes nuolat papuola į tas pačias meilės pinkles, kurios baigiasi kokia nors nelaime“, – mintimis dalijasi specialistas.

Kita problema, kai žmonės užsisklendžia fantazijų pasaulyje. Tokie žmonės, kaip teigia D. Jakučionis, būdami įsivaizduojamame pasaulyje jaučiasi geriau, nes ten yra maža tikimybė, jog „būsime kartu“, o patikrinti, ar „tikrai būsime kartu“, nedrįsta, nes per daug baisu tikrinti. O kiti bijo būti vieni, tad nuolat įsitraukia į naujus santykius net žmogaus nemylėdami.

„Yra žmonių, kuriems labai sunku būti vieniems, dėl to jie būna nebūtinai su labai patinkančiu ar tinkančiu žmogumi, bet dėl to, kad jis rodo dėmesį ir „kodėl ne – geriau nei vienam“. Tas „geriau nei vienam“ yra ydingas dalykas, nes tai parodo, kad man sunku būti vienam. Tai nėra nei gerai, nei blogai – tiesiog apsunkina, nes aš nežinau, ar esu su tuo žmogumi, nes noriu su juo būti, ar dėl to, kad bijau būti vienas.

Yra tas, kad žmonės labiau įsimyli fantaziją nei žmogų, nes jie jo net nepažįsta arba jis jau būna pasikaitęs... Jie jau išsiskyrė, ir ne dėl to, kad buvo gerai, bet dėl to, kad kažkas buvo negerai, tačiau jie vis tiek su juo lieka, nes mūsų smegenys linkusios pamiršti neigiamus dalykus. Kartais po išsiskyrimo prisimename tik teigiamus dalykus, tai irgi paskatina galvoti, kad galbūt santykiai gali pasitaisyti, galbūt tas žmogus vis dėlto yra man skirtas ir taip toliau“, – pabrėžia psichoterapeutas.

Nors obsesyvi meilė kultūroje asocijuojama su įkvėpimu ir kūrybiškumu, laidos „Spalvos“ herojai, kurie dirba kūrybinius darbus, prisipažįsta, kad tai nėra būsena, kurioje būtų lengva kurti ar dirbti. Laidos komanda kenčiantiems nuo obsesyvios meilės siunčia žinutę: jeigu jaučiate, kad jūsų meilė per didelė, kreiptis į psichoterapeutą bei psichologą, kad išspręstumėte savo problemą, nėra gėda.

Plačiau – birželio 8 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidų ciklas „Spalvos“ – apie drąsias, visuomenei aktualias temas ir spalvingas, laisvas, įkvepiančias asmenybes bei jų neįprastas gyvenimo istorijas. Laidos režisierė ir prodiuserė – Elena Reimerytė.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Psichologinė pagalba

Psichologinės pagalbos tarnyba
Kontaktai
Emocinė parama teikiama jaunimui
Budi savanoriai konsultantai
Kasdien Visą parą
I-VI 18:00 - 22:00
Atsako per 2 darbo dienas
Emocinė parama teikiama vaikams, paaugliams
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai
Kasdien 11:00 - 23:00
I-V 18:00 - 21:00
Atsako per 2-3 darbo dienas
Pagalba teikiama suaugsiems
Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai
Kasdien Visą parą
Atsako per 3 darbo dienas
Atsako per 3 darbo dienas
Pagalba teikiama moterims ir merginoms
Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai
Kasdien Visą parą
Atsako per 3 darbo dienas
Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai (Rusų kalba paaugliams ir jaunimui)
II-VI 16:00 - 20:00
(išskyrus švenčių dienas)
Jeigu ieškote skubios psichologinės pagalbos, kviečiame kreiptis į specialistą jo budėjimo laiku. Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius).
Pirminė konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra.
I-V 16:00 - 20:00
VI 12:00 - 16:00
(išskyrus švenčių dienas)
Psichologinės konsultacijos
Internetu emigrantams Pagalbą teikia profesionalūs psichologai.
Atsako per 2 darbo dienas
Pagalba nusižudžiusių artimiesiems
Pagalba teikiama nusižudžiusiųjų artimiesiems. Savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt
Atsako per 2-3 darbo dienas
Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami. Skambučius apmoka LR Socialinės apsaugos ministerija.
Skubi psichologinė ar psichinė pagalba psichikos sveikatos centre visada suteikiama be eilės
Spalvos. Psichologai ir mokslininkai apie meilę: griežtas auklėjimas gali lemti nesėkmingus santykius suaugus