Gyvenimas

2020.06.15 08:30

Eugenijus Laurinaitis: mama myli vaiką už tai, kad jis yra, tėvas – už tai, koks jis yra

LRT Radijo laida „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“, LRT.lt2020.06.15 08:30

Tėvo meilę vaikas turi užsitarnauti, taip kalbėdamas apie tėvo santykį su vaiku LRT RADIJO laidoje „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“ teigia psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Pasak pašnekovo, tėvo vaidmuo – išmokyti vaiką išplaukus į plačiuosius vandenis nugalėti visas kliūtis, dėl to tėvas vaikui būtinas ir jei jo nėra – tai didelė skriauda.

E. Laurinaitį kalbina LRT RADIJO laidos „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“ vedėja Zita Kelmickaitė.

– Šiandien kalbame apie lyčių lygybę, moterys emancipuotos – ar tėvo vaidmuo nėra nuslopęs?

– Jeigu žiūrėtume ir į kelių paskutinių dešimtmečių pasaulinę literatūrą, joje tėvo vaidmuo buvo gana menkas. Tėvas buvo kažkur už šeimos ribų, dažnai arba kariaudavo, arba uždirbdavo duoną, kartais labai sunkiai. Jis namuose buvo labiau paveikslas negu gyvas asmuo. Iš tiesų šita tradicija tęsiasi, ypač su prieš 30 metų atsiradusiomis naujomis galimybėmis užsidirbti daugiau pinigų, išvažiuoti kažkur, kur mums už mūsų darbą moka daugiau. Tėvas iš namų vėl kažkur pradingo – liko tik jo paveikslas.

Aš galvoju, kad tai labai didelė skriauda vaikams. Kodėl? Nes vaikams tėvas yra būtinas. Jo vaidmuo šeimoje yra kitoks nei mamos, labai paprastai metaforiškai pasakius – mama yra uostas, į kurį laivelis – bet kokio amžiaus vaikas, ar jam būtų 3-eji, ar 30 metų, – galės plaukti ir visada bus priimtas. Mama myli vaiką besąlygiškai, todėl labai dažnai mamos įsivaizduoja, kad šita meilė ir yra tikra meilė, bet tai netiesa todėl, kad tėvas myli vaiką ne už tai, kad jis yra, o už tai, koks jis yra.

Mamos stengiasi būti geros ir tai daro nepastebėdamos vieno labai svarbaus dalyko – girti už kažką ir mylėti besąlygiškai yra ne tas pats. Girti reikia už vaiko pastangas, už tai, kas tikrai yra padaryta, o ne už tai, kad jis yra žavingas, nepaprastas, visiškai nepakartojamas.

Tėvo meilę vaikas turi užsitarnauti. Kaip? Tobulėdamas, mokydamasis gyventi gyvenimą, kuris yra už to metaforiško uosto vartų – mokėti išplaukti į jūrą ir joje nenuskęsti per jokias audras. Todėl apie tėvą kalbame kaip apie išorinio pasaulio atstovą, kuris turi reikalavimus, vertina pastangas ir rezultatus, moka ir pagirti, ir pamokyti, ir paimti už rankos, nuvesti, kur [nueiti] sudėtingiau.

Bet savo praktikoje turiu labai daug pavyzdžių, kai tėvai, kaip jie sako, neturi kantrybės, nes vaikas, ypač kai nėra labai didelis, negali padaryti darbų, kurių tėvas bando mokyti. Tėvas neretai sako: ai, pasitrauk, geriau pats padarysiu, man bus greičiau ir lengviau. Betgi vaikas yra ne tam, kad būtų greičiau ir lengviau – tam, kad mes jį paruoštume išeiti į pasaulį, kuriame bus labai įvairių reikalavimų.

Todėl aš galvoju, kad ir tėvams, ir mamoms reikėtų įsisąmoninti: tėvui reikia su vaiku kažką veikti ir savarankiškai – ne tik paruošus visas sąlygas, buteliukus, sauskelnes... Jis gi ne kvailas, susitvarkys pats, gal ne taip, kaip mama, bet tuo jis ir yra svarbus – jis yra tėvas. Antras svarbus dalykas – mažą vaiką – iki maždaug 7–8 metų – reikia mokyti giriant ne už rezultatą, o pastangas, nes rezultatų jis dar duoti negali. Kai net suaugusius pagiria už pastangas, mums irgi malonu.

Tai, ką jūs vadinate kietumu, iš tikrųjų yra ribų laikymasis. Tai vienas labai svarbių principų, kurių tėvai galbūt moka laikytis labiau negu mamos – tai, kas pasakyta, yra šventa. Tai reiškia, kad drausti, nurodinėti, siuntinėti reikia labai atsargiai. Nurodymais ar komandomis reikia kalbėti tik tada, jeigu esate tikri, kad to nurodymo įvykdymą galėsite kontroliuoti.

– Bet sutikite, kad šiandien jauni žmonės už gyrimą pasidaro baugštūs bet kokiam aštresniam žodžiui, sutrinka nuo intonacijos. Jie užaugo giriami, atėjo į dirbą, naują kolektyvą, o ten – visai kitaip.

– Galvoju, yra prieštaravimo tarp to, kas yra pasaulyje ir kas yra namuose. To daug galima matyti todėl, kad apie tai, jog vaiką reikia girti, rašo ir įvairūs žurnalai, tinklapiai kelis gerus dešimtmečius. Mamos stengiasi būti geros ir tai daro nepastebėdamos vieno labai svarbaus dalyko – girti už kažką ir mylėti besąlygiškai yra ne tas pats. Girti reikia už vaiko pastangas, už tai, kas tikrai yra padaryta, o ne už tai, kad jis yra žavingas, nepaprastas, visiškai nepakartojamas. Visi mes panašūs, turime ydų, trūkumų ir privalumų, talentų. Dėl to – ir negalėjimas priimti kritikos.

– Tėvas dažnai gali pasakyti vyriškai, jis niekada neapglobs taip, kaip mama, nepasakys taip diplomatiškai – kartais jis nori kietai. Kiek tėvas turėtų būti nepakantus, griežtas? Kartais kaip tik – pamatai byrančią ašarą iš jo akių, ir vaikas suklūsta, ir suaugęs žmogus nuščiūva.

– Tai, ką jūs vadinate kietumu, iš tikrųjų yra ribų laikymasis. Tai vienas labai svarbių principų, kurių tėvai galbūt moka laikytis labiau negu mamos – tai, kas pasakyta, yra šventa. Tai reiškia, kad drausti, nurodinėti, siuntinėti reikia labai atsargiai. Nurodymais ar komandomis reikia kalbėti tik tada, jeigu esate tikri, kad to nurodymo įvykdymą galėsite kontroliuoti.

Labai dažnai ypač mamos sako: eik į kambarį ir daugiau taip nebedaryk. Vaikas nueina į kambarį ir toliau daro, ką nori, nes mama nei eina jo tikrinti, nei turi tam laiko. Ji kalba tai kaip įprastinę maldelę, kurios vykdymu neturi laiko užsiimti.

Tėvai neretai vis dėlto savo nurodymo vykdymą kontroliuoja. Todėl juos laiko tvirtais, bet tai paprasčiausias nuoseklumas. Tėvai ir duoda pavyzdį to, kaip bus, kai tu suaugsi ir išeisi į suaugusiųjų pasaulį, darbinę veiklą, kuri tau mokės ne už tai, kad tavo akys gražiai blizga, o už tai, ką tu padarysi. Už tai mokymasis padaryti – tėvo vaidmuo.

Visas pokalbis – Tėvo dienai skirtos birželio 7 d. laidos „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.