Gyvenimas

2020.06.24 07:00

Vasara namelyje ant ratų prie Kuršių marių: dieną kinko jėgos aitvarą, vakare kuria rūbus

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.06.24 07:00

Drabužių kūrėją, aitvaravimo instruktorę Moniką Dubauskaitę per gyvenimą nešė galybė skirtingų karjeros srovių, tačiau vasaromis ji vis grįžta į savo uostą Svencelėje, prie Kuršių marių. Dieną ji pasineria į gaivališką aitvaravimo pasaulį, o vakare savo namelyje ant ratų sėda piešti rūbų eskizų. „Man nebaisu, kur mane nuneš gyvenimas, – sako Monika, – svarbu, kad gyvenčiau darnoje su savo pojūčiais.“

Maitinimo verslas, batutų parkas, drabužių kūrimas, galiausiai ir aitvaravimo stovykla – Monika nepaliauja stebinusi aplinkinių vis išbandydama naujas, iš pažiūros sunkiai tarpusavyje suderinamas veiklas. „Tai ką, vėl keiti kryptį?“ – juokiasi tokį klausimą iš draugų išgirdusi moteris, jau aštuonerius metus gyvenanti vėjo diktuojamu aitvaravimo ritmu.

„Nuo pat vaikystės buvau drąsus vaikas, nebijodavau iššūkių. Ko gero, šią savybę perėmiau iš savo tėvų. Pirmosios mano verslumo užuomazgos išryškėjo dar mokykloje, tada iš vielyčių darydavau žiedelius, juos pardavinėdavau. Jau 12-toje klasėje iš tėvų nebeėmiau pinigų, jų užsidirbdavau pati“, – portalui LRT.lt pasakoja Monika.

Gyvenime koncentruojuosi į savo pojūčius, įsiklausau, kas man teikia laimę, kas įdomu.

Nurimti neleido neįgyvendintos svajonės

Sulaukusi aštuoniolikos, Monika iš savo santaupų nusipirko pirmą automobilį. Šiandien ji juokiasi prisiminusi, kaip tada važiuodavo į Vokietiją, rinkdavo žmonių išmestus nebereikalingus daiktus, juos parsiveždavo į Lietuvą ir pardavinėdavo. „Močiutė dar sumokėjo už pirmąjį mano socialinio darbo studijų semestrą, o vėliau jau viską dariau pati“, – sako Monika.

Kiek vėliau ji išvyko gyventi į Dubliną. Visą gyvenimą buvusi aktyvi ir sportiška, ilgą laiką profesionaliai užsiiminėjusi menine gimnastika, moteris Airijoje baigė sporto trenerės kursus ir įsidarbino sporto klube. Vis dėlto ilgai užsienyje Monika neužsibuvo – vienam po kito gimus sūnums, ji sugrįžo į Lietuvą.

Kadangi tuo metu itin domėjosi žaliavalgyste, pastebėjusi neužpildytą tokių maitinimo įstaigų nišą, Monika Kaune atidarė veganiško maisto restoraną. Kol ji sukosi maitinimo versle, Monikos vyras Vilniuje nutarė įkurti batutų pramogų centrą „Skypark“. Patikėjusi šios idėjos sėkme, Monika pardavė restoraną ir padėjo plėtoti šį verslą, dabar jis sėkmingai gyvuoja jau penkerius metus.

Svencelėje turime tikrų tikriausią rojaus kampelį – Kuršių marios yra negilios, todėl jose saugu aitvaruoti ir mokytis pradedantiesiems.

Vis dėlto net ir tada Monika nenurimo – nuo paauglystės svajojusi kurti drabužius, prieš porą metų ji drąsiai žengė į mados pasaulį ir įkūrė prekių ženklą „Ore“. Ir kai atrodė, kad pavyko įgyvendinti slapčiausias svajones, šią vasarą Monika vėl pasuko nauju keliu – tik ką išlaikė aitvaravimo instruktorės egzaminą ir Svencelėje esančioje aitvaravimo mokykloje jėgos aitvarų meno mokys vaikus.

„Gyvenime koncentruojuosi į savo pojūčius, įsiklausau, kas man teikia laimę, kas įdomu. Ko gero, negalėčiau dirbti darbo, kuris man nepatiktų. Tik klausydama savęs ir darydama tai, kas man patinka, jaučiu, kad turtėju.

Nekalbu apie piniginę išraišką, savo praturtėjimą matuoju kitaip – vertinu tai, kas man teikia pasitenkinimą, džiaugsmą ir laimę. Savo pavyzdžiu, žodžiais ir veiksmais tą patį skatinu daryti ir savo vaikus“, – kalba dviejų paauglių – 13-kos Viliaus ir dvylikamečio Kadžio – mama Monika.

Vasaroja kemperyje prie Kuršių marių

„Jau aštuonerius metus esu priklausoma nuo vėjo, – šypteli Monika, jėgos aitvarų sportu susidomėjusi dar tada, kai Lietuvoje šis užsiėmimas nebuvo toks populiarus. – Kai pradėjau aitvaruoti, mūsų buvo tik nedidelė grupelė, visi vieni kitus pažinojome. Dabar šis sportas intensyviai populiarėja, atsirado daug mokyklų, instruktorių.“

Aktyviu pomėgiu Monika užkrėtė ir savo sūnus. Šaltuoju metų laiku kartais viena, o kartais ir su vaikais ji vyksta aitvaruoti į šiltuosius kraštus. „Aitvaruoti pradėjau Lietuvoje, o tada jau prasidėjo didžiosios mano kelionės. 80 procentų mano išvykų yra susijusios su mano hobiu. Dažnai viena arba su vaikais žiemoju Ispanijoje, Azijoje – ten, kur yra vėjo ir kur būna šilta“, – pasakoja Monika.

Vos prasidėjus berniukų vasaros atostogoms, šeima sėda į kemperį ir trims mėnesiams traukia į Svencelę prie Kuršių marių, ten vasaroja komunoje tarp draugų ir bendraminčių.

„Svencelėje turime tikrų tikriausią rojaus kampelį – Kuršių marios yra negilios, todėl jose saugu aitvaruoti ir mokytis pradedantiesiems. Beje, Svencelė yra viena vėjuočiausių Lietuvos vietų. Būtent dėl seklumos ir vėjingo kranto ši vieta neatsilieka net nuo garsiausių vietų, į kurias suvažiuoja aitvaruotojai iš viso pasaulio“, – kalba Monika.

Visai neseniai sulaukiau klausimo, kokį gyvenimo momentą norėčiau sustabdyti. Mano atsakymas buvo „šiandien“.

Moteris šypteli, kad ši vasara jai bus kitokia: šiltąjį sezoną ji pirmą sykį leis ne tik kaip aistringa aitvaruotoja, bet ir kaip jėgos aitvarų sporto instruktorė.

„Visai neseniai Kintuose baigiau aitvaravimo instruktorės kursus ir iš Svencelėje esančios aitvaravimo mokyklos sulaukiau pasiūlymo dirbti instruktore bei organizuoti stovyklas vaikams ir paaugliams. Džiaugiuosi šia galimybe, manau, čia pasitarnavo ir mano sveikas ryšys su vaikais ir paaugliais, gebėjimas santykiuose su jais atrasti gilesnę giją“, – sako sertifikuota aitvaravimo instruktorė Monika.

Prie kompiuterių – tiek laiko, kiek praleidžia vandenyje

Įsiklausyti ir išgirsti vaikus ir paauglius Monika sako išmokusi savanoriaudama „Vaikų linijoje“, pažinti jaunuolius padeda ir psichologijos studijos.

„Visai neseniai sulaukiau klausimo, kokį gyvenimo momentą norėčiau sustabdyti. Mano atsakymas buvo „šiandien“. Dabar, kai mano vaikai paaugliai, man yra gražiausias laikas: mes tapome draugais, kartu juokaujame, „kaituojame“, kartu mums labai gera“, – džiaugiasi Monika.

Paauglišką asmenybę smukdo tironiškas požiūris, įsitikinusi Monika, todėl jų šeimoje nėra žodžio „privalai“. Vis dėlto susitarti padeda tam tikros taisyklės.

„Gyvename pagal savo sistemą: pavyzdžiui, prie kompiuterių vaikai gali sėdėti tiek laiko, kiek praleidžia vandenyje. Žinoma, per prievartą į vandenį niekas jų negina, tačiau reikia stengtis vaikus motyvuoti, kad ir tokia žaidimo forma, kitaip jie prie kompiuterių, ko gero, sėdėtų tol, kol išvarvėtų akys“, – juokiasi Monika.

Būna, kad man tiesiog kyla poreikis išpiešti savo pojūčius. Drabužių niekada nekuriu per prievartą, dėl to, kad „reikia“.

Iš vandens – į kemperį piešti eskizų

Monikos dienos planus šiuo metu diktuoja vėjas, todėl visoms veikloms, išskyrus aitvaravimą, savo dėmesį ji skiria vakarais arba tomis dienomis, kai stoja štilis. Įprastai dieną praleidusi vandenyje, vakare ji sugrįžta į savo namelį ant ratų ir sėda piešti rūbų eskizų. Nauja jos kuriamų drabužių kolekcija pasirodys rudenį.

„Kūryboje atrandu vidinę pusiausvyrą, darną su savo juslėmis. Būna, kad man tiesiog kyla poreikis išpiešti savo pojūčius. Drabužių niekada nekuriu per prievartą, dėl to, kad „reikia“. Kartais tiesiog šneku su vaikais, kažką darau ir pajaučiu poreikį nueiti, užsidaryti ir kurti rūbus. Pojūčiai, ką ir kada reikia daryti, man ateina savaime“, – kalba Monika.

Tiesa, kartais tenka panirti ir į kiek mažiau romantišką drabužių verslo pusę – administravimą ir rinkodarą. „Tada jau tenka susikaupti, viską nustumti į šalį ir iš peties padirbėti, bet ir šie momentai nėra varginantys“, – šypteli moteris.

Dienos – vandenyje, vakarai – su „Ore“, atrodytų, Monikai pavaldžios kone visos stichijos. „Dažnai pagaunu save, panirusią į apmąstymus, kūrybą. Tada jaučiuosi, tarsi plevenčiau kažkur ore, viską, kas vyksta, stebėčiau iš šono.

Vandenyje, priešingai, nėra jokių gilesnių apmąstymų, tik visame kūne pulsuojantis adrenalinas. Kartais plaukiu ir rėkiu pati sau iš džiaugsmo, garsiai juokiuosi“, – pasakoja Monika.

Aktyvios moters gyvenime lieka vietos ir psichologinėms knygoms, net muzikos kūrimui. „Nuo mažens esu melomanė, muzika gydo mano žaizdas, tarsi ranka nuima stresą, padeda atgauti pusiausvyrą. Prieš kurį laiką į kompiuterį parsisiunčiau programą, kartais padėlioju garsus, kuriu nesudėtingą muziką. Deja, tam lieka nedaug laiko“, – apie savo pomėgius ir savotiškos meditacijos būdus pasakoja Monika.

Dažnai pagaunu save, panirusią į apmąstymus, kūrybą. Tada jaučiuosi, tarsi plevenčiau kažkur ore, viską, kas vyksta, stebėčiau iš šono.

Dvasinė karjera svarbiausia

Banguotos karjeros vingių nesibodėjusi Monika sako, kad vis dėlto svarbiausia jai – dvasinė karjera ir tobulėjimas, jausmas, kad ji nelaukia šviesesnių dienų, o jas kuria čia ir dabar.

„Mano tikslas nėra kuo daugiau užsidirbti, aš net bijau pasiklysti toje daiktiškumo dykumoje. Visi mano prioritetai orientuoti į dvasinį tobulėjimą, suvokimą, kas vyksta čia ir dabar. Stengiuosi per daug nesidairyti aplink, nes, kaip sakoma, kitur ir žolė atrodo žalesnė“, – kalba Monika.

Gyventi taip, kaip nori, gali visi, tikina moteris, o dažnai iš aplinkinių girdimi žodžiai „aš irgi taip norėčiau“ gali virsti realybe – viskas mūsų pačių rankose.

„Dažnai sulaukiu klausimo, kaip man taip pavyksta kažką mesti, vis imtis kažko naujo. Manau, kad kiekvienas galėtų gyventi taip, kaip svajoja, jeigu nuoširdžiai susidėliotų prioritetus ir išdrįstų imtis kažkokių veiksmų. Visada raginu bent pabandyti, nors suprantu, kad esame skirtingi ir ne visi drįsta išlįsti iš savo saugios zonos“, – kalba Monika.

Moteris pasakoja neseniai iš vieno draugo išgirdusi pusiau juokais, pusiau rimtai užduotą klausimą, kas yra jos pašaukimas.

„Tada nieko jam neatsakiau, tačiau vis sugrįžtu prie šio klausimo. Manau, kad mano pašaukimas – įsiklausyti į savo pojūčius ir mėgautis gyvenimu. Man nebaisu, kur jis mane nuneš – į vieną, į kitą pusę, – svarbu, kad gyvenimas teiktų džiaugsmą ir malonumą. Tik tada galėsiu kažką duoti kitiems, o tai irgi yra mano pašaukimas – mokyti, kurti ir dalytis tuo su kitais“, – sako Monika.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt