Gyvenimas

2020.06.05 16:55

Marius Čepulis. Sparnuotieji mūsų kaimynai

Marius Čepulis, gamtos fotografas2020.06.05 16:55

Mano tėtis toks prie ūkio, kartais ir kirvį, ir šluotą į rankas pasiima. Pasišlavė jis prieš savaitę ūkinį pastatą, atrėmė šluotą į sieną, ateina po savaitės šluotos, o ta jau okupuota. Ant šluotos susuktas lizdas ir jame jau du margi kiaušinukai.

Pasirodo, pilkajai musinukei užteko vos kelių dienų susisukti lizdą ir padėti kiaušinius. Dabar ūkinis bus nešluotas kelias savaites, nors tėtis dėl to labai nesijaudina – laiko tenisui bus daugiau.

Taigi, turim mes paukščių, kurie prisitaikė gyventi žmogaus kaimynystėje, nes mūsų statiniai jiems patogūs, saugūs (šluota, atremta į sieną, gal nėra saugiausia), o ir maisto šalia užtenka.
Paukščiai, kurie gyvena šalia žmogaus, vadinami sinantropais ir jų tikrai yra nemažai rūšių. Dar įdomiau, kad visiškai laukinės rūšys po truputį iškeičia tankias girias, jūrų uolas ir salas į miestų daugiaaukščius.

Tai kas tie mūsų kaimynai? Turbūt patys didžiausi lizdų sukimo ekstremalai mūsų krašte yra pilkosios musinukės ir paprastosios raudonuodegės.

Jei randat lizdą prieangyje, ant durų staktos, vazone, dviračio krepšelyje, ant šluotos, ant palangės, palubėj kabančioje žibalinėje lempoje, pašto dėžutėje, mašinos priekaboje, kombaine ar net po dirbančio traktoriaus kapotu – tai greičiausiai bus pilkoji musinukė. Kartais panašiose vietose įsikuria ir paprastoji raudonuodegė, nors ji labiau inkilus mėgsta.

O jos kolegė dūminė raudonuodegė yra visiška miestų gyventoja ir peri statinių plyšiuose, pastogėse, griuvėsiuose. Griuvėsius, pastatus, jų pamatų plyšius bei akmenų krūvas mėgsta ir tas kuris, tupi ant kūlio. Tai yra kūltupys.

Langinės, šelmeninės kregždės išvis priklausomos nuo žmogaus ir gyvena tik jo kaimynystėje. Šelmeninė kregždė, kuri gali būti ir balkinė, palanginė, sieninė, potiltinė bei kibirinė, nevengia kurtis pastatų viduje (klėčių, sandėliukų, tvartų).

Pas tėvuką ji nuolat peri dirbtuvėse (tėtis turi palikinėti atdaras duris, skriaudžia jį paukščiai) arba po tiltu. Langinės kregždės mėgsta labiau pastogėse lipdytis lizdus. Ir, žinoma, tai daugeliui namų savininkų nepatinka, nes nudergia sienas. Vietoj to, kad tas sienas laikinai uždengtų, dažniausiai jie tiesiog nuplauna lizdus.

Tegu pas kaimynus kuriasi tie bjaurūs paukščiai, ne tam mes čia dirbom, blizginom, kad visokie plunksnuoti parazitai terštų ir triukšmautų, ar ne? Čiurliai gyvena aukštų pastatų plyšiuose, pastogėse ar ventiliacijos angose. Renovuojant namus, nereiktų jų pamiršti ir jei plyšiai užtaisomi, šalia įkelti specialius inkilus.

Dar iš mažesnių paukščiukų mūsų pastatuose, malkinėse, sandėliukuose, pastogėse apsigyvena visiems gerai žinomas brolių latvių nacionalinis paukštis – ledspira (baltoji kielė). Pas tėvuką ji peri pavėsinėj arba patiltėj (jei kregždė leidžia).

Žvirbliai su karklažvirbliais – jau seni mūsų kaimynai, jie kuriasi daugiausia pastogėse, plyšiuose, kelių šviestuvuose, mušasi dėl inkilų su varnėnais. Didžiosios ir mėlynosios zylės be inkilų kartais renkasi šviestuvų, tvorų stulpus.

Sakysit, pelėdos yra miškų paukščiai? Nė velnio. Naminė pelėda tam ir pavadinta namine, kad gyvena netoli žmogaus, kartais kuriasi net pastatų kaminuose. Atėnės palydovė pelėdikė gyvena tik namų pastogėse, palėpėse, pastatų plyšiuose. Tiesa, ji reta pas mus. Taip pat reta ir liepsnotoji pelėda, kuri irgi mielai kuriasi klėčių, tvartų palėpėse. Didysis apuokas ir tas pradeda kraustytis į miestus ir sukti lizdus ant daugiaaukšių, nes kas kitas mums balandžius ir kates išgaudys?

Jei kalbėsime apie balandžius, turbūt visų mažiausiai laukiamas kaimynas yra naminis karvelis. Nes jei jis jau nusižiūri balkoną, iškrapštyti būna sunku. Vėl gi, viskas nuo požiūrio priklauso. Vieniems smirda ir purvina, kitiems tiesiog unikali galimybė stebėti paukščių gyvenimą iš arti. Kaip humaniškai atsikratyti balandžių? Neleiskit jiems nutūpti ant turėklo. Virš jo ištemptos virvutės visai neblogai kartais padeda.

Plėšrieji paukščiai irgi žmogaus nevengia, jau vien todėl, kad čia jiems maisto daug. Miestų parkuose peri vištvanagiai ir paukštvanagiai. Sakalai keleiviai kuriasi ant namų stogų, taip pat prie namų nevengia perėti ir pelėsakalis.

Nacionalinis mūsų paukštis bacionas irgi kaimynas nuo senų laikų. Jam mielai keliami lizdai ir laukiama, kada sodyboje apsigyvens bei vaikų prineš. Kodėl bacionas, o ne gandras? Nes gandro vardą valstiečiai sudirbo.

Iš varninių paukščių pastatuose, jų pastogėse, dūmtraukiuose, ventiliacijos angose peri čiauškalės kuosos ir tada mums kas rytą per vėdinimo angas čiauška savo istorijas. Kėkštai ir tie iš eglynų išsikrausto ir pradeda perėti sandėliuose ar palėpėse. O krankliai pamėgo aukštos įtampos elektros stulpus ir sąramas. Jų ten tikrai niekas nepasieks.

Kauniečiams ir klaipėdiečiams „melodingas“ giesmes gieda sidabriniai kirai, kurie sugalvojo, kad plokšti namų stogai yra tobula vieta perėjimui, daug geresnė nei uolos ar salos. Tiesiog negali šių miestų gyventojai atsidžiaugti jų gražiais sodriais balsais nuo 4 ryto.

Ir dar daug paukščių peri šalia mūsų gyvatvorėse, medžiuose ir džiugina mus savo išvaizda bei giesmėm. Primenu, kad dabar yra pats jauniklių metas ir nesitįskit jų namo, nereikia jų gelbėt. Palikit ten, kur radot, tik pakelkit aukščiau, kad katės nesurytų.

Gero savaitgalio ir gražios tėvo dienos. Tėvuk, ir tave su tėvo diena, padovanosiu kitą šluotą!

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Taip pat skaitykite