Gyvenimas

2020.06.12 05:30

Jehovos liudytojų šeimoje augusios Deimantės istorija: anksti supratau, kad mano gyvenimas kitoks

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.06.12 05:30

Fotografė Deimantė Rudžinskaitė įsitikinusi – kalbėjimas apie skaudžius dalykus gydo, tad vaikystėje po devyniais užraktais slėptą savo gyvenimo istoriją šiandien ji pasakoja atvirai, be pagražinimų. Gyvenimas ruošiantis pasaulio pabaigai, draudimai bendrauti „su Šėtono apimtais „pasauliečiais“ ir bandymą pasipriešinti slopinęs smurtas – savo išgyvenimus mergina šiuo metu lieja netrukus pasirodysiančios autobiografinės knygos puslapiuose.

Deimantės mama Jehovos liudytoja tapo tada, kai pašnekovė buvo dar vaikas, o tėvas, nors Jehovos liudytoju taip ir nepasikrikštijo, visada aktyviai domėjosi organizacijos gyvenimu, studijavo mokymus ir lankėsi sueigose.

„Manau, mama buvo labai nelaiminga, depresyvi ir gyvenimo prasmės nejaučianti mergina. Tokie žmonės yra pats geriausias masalas sektoms (Jehovos liudytojai – naujasis religinis judėjimas, kaip religinė bendrija Vyriausybės potvarkiu Lietuvoje įregistruota 1993 m. – LRT.lt), nes jos gali pasiūlyti ne tik gyvenimo prasmę gelbėjant „pasauliečius“ nuo pražūties per artėjantį Armagedoną, bet ir amžinąjį gyvenimą“, – apie tai, kodėl mama, o paskui ją ir tėvas nutarė gyvenimą sieti su Jehovos liudytojų bendruomenės dogmomis, svarsto Deimantė.

Kad jos gyvenimas smarkiai skiriasi nuo bendraamžių, mergina pasakoja supratusi labai anksti. Tiesa, nuo jos niekas ir neslėpė, kad Jehovos liudytojai gyvena kitaip nei likęs pasaulis. „Tuo netgi buvo skatinama didžiuotis – juk turėjome privilegiją būti Dievo išrinktaisiais, reikėjo tik atlaikyti Šėtono gundymus ir nesileisti į draugijas su „pasauliu“, – kalba Deimantė.

Žinodavome, kad bet kurią akimirką gali prasidėti Armagedonas, kai Dievas Jehova sunaikins visus juo netikinčius.

Vaikystė – be Kalėdų, gimtadienių ir draugų

Deimantė pasakoja, kad Jehovos liudytojai gyvena tikėdami, kad yra Dievo išrinktieji ir amžinai gyvens Žemėje. Visas kitas pasaulis, netikintis Jehova, pasmerktas besiartinančiai pražūčiai, todėl Jehovos liudytojų tikslas – į savo bendruomenę pritraukti kuo daugiau žmonių siūlant juos išgelbėti nuo artėjančio Armagedono.

Vis dėlto tai, kas vyko už uždarų Deimantės namų durų, niekuo neprimena to šviesaus ir teisingo gyvenimo, apie kurį skelbia Jehovos liudytojai, sako ji.

„Ryškiausia Jehovos liudytojų dogma, pavertusi mano vaikystę ašarų pakalne, yra psichologinis atsiskyrimas nuo visuomenės, „mes ir jie“ principo taikymas. Visa žmonija, nepriklausanti Jehovos liudytojams, yra laikomi nedorais, savanaudiškais, Šėtono paveiktais „pasauliečiais“, kuriuos būtina išgelbėti nešiojant jiems lankstinukus, siūlant Biblijos studijas ir tikintis, kad jie atsigręš į „tiesą“.

Man nebuvo galima draugauti su vaikais, kurie nėra Jehovos liudytojai. Būdavo be galo sunku, kai girdėdavau kieme krykštaujančius vaikus ir negalėdavau su jais žaisti, nes turėdavau saugotis „blogos įtakos“.

Buvo draudžiama švęsti „pasaulietiškas“ šventes, tokias kaip gimtadienis, Kalėdos, Velykos, Valentino diena. Visos šios šventės turi pagoniškų šaknų, tad mūsų bendruomenės buvo laikomos šėtoniškomis linksmybėmis.

Studijuodavome Biblijos pranašystes ir tikėdavome, kad jos pildosi. Žinodavome, kad bet kurią akimirką gali prasidėti Armagedonas, kai Dievas Jehova sunaikins visus juo netikinčius“, – vaikystę prisimena Deimantė.

Kai vaikystėje mama plakdavo mane diržu, nuoširdžiai jos nekęsdavau, bet manydavau, kad toks visų vaikų likimas.

Kentė ne tik draudimus, bet ir kumščius

Be draudimų turėti ryšių su „pasauliečiais“, Deimantei šeimoje teko kęsti ir smurtą – patyčias, užgauliojimus, diržo kirčius ir smūgius. Ji iki šiol prisimena, kaip per bemieges naktis karštai kalbėdavo maldas ir prašydavo, kad jos tėvai pasikeistų. Vis dėlto Dievas šių pageidavimų neišpildė, tad paauglystėje vadeles teko perimti į savo rankas, sako Deimantė.

„Mano tėvai buvo ne tik konservatyvūs, griežti, paveikti Jehovos liudytojų dogmų, bet ir psichologiškai bei fiziškai smurtaujantys tiek vienas prieš kitą, tiek prieš mane. Nuo pat mažumės beveik kiekvieną savaitgalį būdavo naktis, kai tėvai iki paryčių vienas ant kito rėkia, tėvas vadina motiną siaubingais žodžiais, o ši grasina skyrybomis. Troškau tų skyrybų.

Nors nebūčiau norėjusi gyventi nė su vienu iš jų, žinojau, kad po skyrybų bent naktys būtų ramesnės. Kai tėvai imdavo smurtauti prieš mane, jausdavausi bejėgiškai. Kai vaikystėje mama plakdavo mane diržu, nuoširdžiai jos nekęsdavau, bet manydavau, kad toks visų vaikų likimas.

Man buvo šokas, kai sužinojau, kad kitų vaikų tėvai nemojuoja diržais. Ankstyvoje paauglystėje spyriais ir kumščiais ėmęs auklėti tėvas sukėlė manyje audrą, tad ėmiau maištauti, šitaip dar labiau išprovokuodama jį smurtui. Užsisuko siaubingas ratas be pabaigos“, – prisimena Deimantė.

Laisvės pojūtis, nuostabus, didelis ir neištyrinėtas Vilnius susimaišė su vienatve ir net fiziniu alkiu.

Paauglystėje pagalbos šauksmu tapo maištas

Sulaukusi paauglystės, Deimantė iš paklusnios mergaitės virto maištinga mergina. Ji atvirauja, kad ne kartą yra bėgusi iš namų, be tėvų leidimo likusi nakvoti pas draugus, gana anksti išbandė svaigalus, leidosi ir į išvaizdos eksperimentus. Šiandien Deimantė sako suprantanti, kad tokiais būdais tiesiog norėjo atkreipti aplinkinių dėmesį, deja, nesėkmingai.

„Buvau nelaiminga, pikta ir išsigandusi, o tokie jausmai provokuoja maištą. Tada apie tai negalvojau, bet dabar suprantu, kad išvaizda norėjau atkreipti žmonių dėmesį į save. Deja, niekas manęs nepastebėjo, nes tais laikais buvo madinga priklausyti kokiai nors subkultūrai ir aplink mane buvo dar šimtas tokių pat juodaplaukių, grandinėmis apsikarsčiusių paauglių.

Mano išvaizdos pokyčius pastebėjo tik tėvai, už tai siaubingai jie mane baudė, mat gotiškai atrodanti dukra jiems buvo pats baisiausias košmaras. Tokios bausmės provokuodavo kitus mano paaugliškus eksperimentus, tokius kaip alkoholis ar rūkymas. Tada vėl sulaukdavau smurto, ir šitaip tęsėsi pasaka be galo, kol ją visiems laikams nutraukiau išeidama iš namų“, – kalba Deimantė.

Sulaukusi pilnametystės, mergina spruko kuo toliau nuo giliai įsikerojusių šeimos problemų – palikusi gimtuosius Šiaulius, ji išvyko gyventi į Vilnių. Tiesa, savarankiškas gyvenimas užgriuvo ne tik su jaudinančiomis laisvėmis ir džiaugsmais, bet ir su pareigomis bei vargais.

„Kai pradėjau gyventi savarankiškai, mane užplūdo dvejopi jausmai. Laisvės pojūtis, nuostabus, didelis ir neištyrinėtas Vilnius susimaišė su vienatve ir net fiziniu alkiu. Matydavau draugus, savaitgaliais sugrįžtančius iš tėvų su pilnais maišais kotletų ir sriubų, o aš net neturėdavau, už ką nusipirkti grikių. Visa laimė, kad turėjau geraširdiškų kambariokų“, – sunkią suaugusiosios gyvenimo pradžią prisimena Deimantė.

Tiesą sakant, kaskart pagalvojus apie tėvus, kūną nukrato šiurpas.

Giminaičiai viską neigė

Šiandien iki skausmo atvira Deimantė vaikystėje ugningus šeimos barnius atkakliai slėpė – buvo išmokyta, kaip pati sako, kitų akivaizdoje neskalbti nešvarių skalbinių. Pagalbos ji nesulaukė net iš giminaičių, kurie, žinodami šeimos problemas, jas ignoravo ir neigė.

„Šiek tiek kalbėti apie savo šeimos bėdas su kitais pradėjau tik paauglystėje, bet daugumą dalykų laikiau paslaptyje. Man buvo gėda pripažinti, kad priklausome sektai, kad mano tėtis girtauja ir smurtauja. Maniau, kad vis tiek niekas nesupras.

Giminaičiai, žinantys situaciją, viską neigė, tiesiog ignoravo. Turbūt jiems buvo per sunku suvokti. Seneliai iki šiol viską neigia. Jie net linkę mane kaltinti tuo, kad buvau maištinga paauglė ir šitaip išvedžiau tėvus iš kantrybės“, – pasakoja Deimantė.

Tą dieną, kai užtrenkė namų duris, Deimantė su tėvais nutraukė ryšius. „Tiesą sakant, kaskart pagalvojus apie tėvus, kūną nukrato šiurpas, – sako mergina, paklausta, ką tėvams jaučia dabar, būdama suaugusi moteris, tvirtai žengianti savo gyvenimo keliu. – Tie žmonės padarė labai daug žalos mano psichinei raidai.“

Mokyta gyventi dievobaimingai ir vaikystėje kalbėjusi maldas, šiandien Deimantė sako su religija neturinti ir nenorinti turėti nieko bendra. „Religija yra absoliuti prieštara mano pasaulėžiūrai. Manau, kad tai pasenusi žmonių valdymo forma, atimanti laisvę rinktis, laisvai mąstyti ir vadovautis logika“, – sako mergina.

Visada krūpčiosiu išgirdusi balso toną pakėlusį vyrą, visada įtariai žiūrėsiu į religiją, o konflikto metu visada reikės tvardyti savo drebančias rankas nuo noro gintis fiziškai, mėtyti daiktus.

Gydosi rašymu ir kalbėjimu

Kiek save prisimena, Deimantė visada rašė dienoraštį. Pasak jos, tai – vienas geriausių vaistų, padedančių suprasti save. „Užrašytos nemalonios istorijos apleidžia kūną ir jis tampa lengvesnis. Žinoma, yra ir nepataisomų dalykų, įsirėžusių mano „procesoriuje“. Visada krūpčiosiu išgirdusi balso toną pakėlusį vyrą, visada įtariai žiūrėsiu į religiją, o konflikto metu visada reikės tvardyti savo drebančias rankas nuo noro gintis fiziškai, mėtyti daiktus“, – prisipažįsta ji.

Dar vaikystėje atsiskleidęs Deimantės pomėgis rašyti virto ir nauju kūrybiniu užmoju. Šiuo metu ji yra sudariusi sutartį su viena leidykla ir savo gyvenimo istoriją išlies knygos puslapiuose. Nors mergina atvirauja, kad tokiai užduočiai jaučiasi šiek tiek per jauna, ji įsitikinusi – viešas kalbėjimas apie skaudžius dalykus gydo.

„Visuomenė jaunų žmonių nelaiko autoritetingais ir nenori jų klausytis. Visgi man svarbu būti išgirstai, todėl knygos rašymas tampa tikrai nemenku iššūkiu. Knygos istorija yra apie mano šeimą – labai problemišką, disfunkcinę, įsipainiojusią į griežtą ir keistų dogmų besilaikančią Jehovos liudytojų organizaciją“, – atskleidžia Deimantė.

Nuo tada, kai ėmiau viešai dalintis savo istorija, išsilaisvinau iš gėdos ir vienatvės, persekiojusių mane visą gyvenimą.

Mergina atvirauja, kad knygos rašymui ją įkvepia bendraminčiai ir jų darbai, drąsiai žengti į priekį skatina ir žmonių tikėjimas. „Seku daug nuostabių asmenybių, viešai kalbančių sunkiomis, įprastai tabu laikomomis temomis, rašančių apie tai knygas.

Į priekį mane taip pat varo žmonių tikėjimas manimi. Tik užsiminusi, kad pradedu rašyti autobiografiją, sulaukiau begalės palaikymo, nekantraujančių būsimųjų skaitytojų žinučių ir, žinoma, leidyklos pasiūlymo. Tiesiog neįtikėtina, kaip viskas susiklostė“, – šypteli Deimantė.

Mergina nedrąsiai pasidžiaugia, kad dabar jai pats geriausias laikas. „Nuo tada, kai ėmiau viešai dalintis savo istorija, išsilaisvinau iš gėdos ir vienatvės, persekiojusių mane visą gyvenimą. Supratau, kiek daug turiu bendrakeleivių ir kokią svarbią žinią nešu.

Nereikėjo nei sektos su amžinojo gyvenimo pažadu, kad pajusčiau gyvenimo prasmę. Esu labai laiminga ir apdovanota galimybėmis, tad telieka tas galimybes tinkamai išnaudoti“, – sako Deimantė.

Jehovos liudytojai yra 1870 m. JAV įkurta religinė organizacija, vadinamasis naujasis religinis judėjimas. Lietuvoje naujiesiems religiniams judėjimams dažniausiai priskiriami visi tikėjimai, neįtraukti į Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnyje esantį tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų sąrašą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos duomenimis, Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija Vyriausybės potvarkiu įregistruota 1993 m. liepos 21 d. Oficialios Jehovos liudytojų interneto svetainės duomenimis, Lietuvoje yra 2977 aktyvūs Jehovos liudytojų nariai.

Kaip skelbiama Jehovos liudytojų interneto svetainėje, pagrindiniai Jehovos liudytojų įsitikinimai – tikėjimas Dievu Jehova, įsitikinimų grindimas visomis 66 Bibliją sudarančiomis knygomis, t. y. ir Senuoju, ir Naujuoju Testamentu, įsitikinimas, jog išvadavimas iš nuodėmės ir mirties yra įmanomas dėl Jėzaus Kristaus išperkamosios aukos, įsitikinimas, jog visos negerovės prasidėjo dėl vieno angelo maišto prieš Dievą, kuris vėliau, pavadintas Šėtonu ir Velniu, įtikino pirmuosius žmones prie jo prisidėti, susilaikymas nuo veiksmų, kurie Dievui nepatinka, pavyzdžiui, kraujo perpylimo, šalies ir valdžios, kurioje gyvena Jehovos liudytojai, gerbimas ir paklusimas jos įstatymams, jei tik jie neprieštarauja Dievo duotiems įsakymams ir kt.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt