Gyvenimas

2020.05.31 07:58

Kad taptų „normalūs“, nuo kūdikystės operuoti interlyčiai kovoja už teisę rinktis, kuo būti

Dokumentika „Spalvos“, LRT.lt2020.05.31 07:58

Dokumentikos „Spalvos“ komanda suteikė balsą interlyčiams – žmonėms, gimusiems su abiejų lyčių požymiais. Nuo vaikystės jie buvo guldomi ant operacinio stalo tam, kad jų lytiniai organai taptų kultūriškai priimtini, tačiau viena iš laidos herojų Magda pažymi, kad skalpelis interlytiškumo neišpjauna, o ir tai nėra kažkas, ką reikėtų „taisyti“ operacijomis.

Šiais laikais tėvai dar negimus vaikui jau gali sužinoti jo lytį. Lytis mūsų visuomenėje labai reikšminga, tačiau kas nutinka, kai ji nėra aiški? Yra žmonių, kurie gimsta su abiejų lyčių požymiais ir neatitinka nė vienos tradicinės lyties išraiškos – nėra nei vyrai, nei moterys. Laidoje „Spalvos“ pasirinkta tai vadinti interlytiškumu, o abiejų lyčių požymių turinčius žmones – interlyčiais.

„Portalo Supermama.lt forume tai aprašoma kaip tragedija, kurią tėvams reikia slėpti ir spręsti operacijomis. Daugybė interlyčių teisių aktyvistų atsiskleidžia tam, kad tai paneigtų, kovoja, kad mažam, dar nesąmoningam vaikui nebūtų atliekama kosmetinė lyties operacija ir kad tai nebūtų vadinama liga, sutrikimu ar anomalija. Aktyvistai prašo rinktis žodį variacija, kuris reiškia, kad tai tiesiog kitokia lyties išraiška“, – pasakoja laidos režisierė Elena Reimerytė.

Interlyčiai žmonės gimsta turėdami kitokią chromosomų struktūrą, o jų interlytiškumas reiškiasi per išorės ar vidaus lytinius organus. Teigiama, kad interlytiškumo variacijų yra bent kelios dešimtys ir tai nieko bendro neturi su seksualine orientacija. Tikimybė, kad esate sutikę interlytį žmogų ir patys to nežinote, – labai didelė. Nors tikslius duomenis rasti sunku, dažniausiai teigiama, kad tai paveikia apie 1,7 proc. pasaulio žmonių – tiek apytiksliai yra raudonplaukių. Remiantis tokia statistika, pasaulyje galėtų gyventi apie 40 tūkst. interlyčių lietuvių.

Kad ir kaip būtų, ši tema Lietuvoje aptariama nepakankamai. Laidos „Spalvos“ komanda aiškinosi, ką reiškia interlytiškumas, kaip gyvena žmonės, gimę su abiejų lyčių požymiais, ir suteikė patiems interlyčiams galimybę pasisakyti.

Jie bandė mane normalizuoti ir užauginti moterimi. <...> Priimti savo lytiškumą tampa sunku, kai tai buvo modeliuojama kitų žmonių.

Jolanta [vardas pakeistas] apie savo interlytiškumą viešai pasisakė pirmą kartą ir tai nutarė padaryti neatskleisdama savo tapatybės. Jai pirma operacija buvo atlikta dar vaikystėje, 9-ame dešimtmetyje Maskvoje.

„Man tai diagnozavo maždaug po 6–7 metų nuo gimimo. Buvo antriniai lytiniai požymiai – tiesiog gerokai padidėjęs klitoris. Nuėjome į klinikas, mums nurodė, kad reikalinga skubi operacija. Viskas buvo daroma labai skubiai, nes atseit „kaip taip gyvens“ ir taip toliau – visokios nesąmonės...

Kadangi Lietuvoje nebuvo daktarų, kurie galėjo tai sutvarkyti, gavome laišką, kad esame kviečiami į apžiūrą. Paskui išsiaiškinome, kad tai yra Maskvoje. Buvo 1987-ieji. Nuskridome, gulėjau Endokrinologijos institute ir, tiesiai kalbant, jaučiausi kaip laboratorinė žiurkė. Buvau rodoma studentų gvardijoms ir taip toliau“, – prisimena laidos herojė.

Spalvos. Interlyčiai – žmonės, gimę su abiejų lyčių požymiais: nesijaučia nei kaip moterys, nei kaip vyrai

Daktarai ją „pavertė“ mergaite. Vėliau, Jolantai paaugus ir medikams atlikus antrą operaciją, ji prasitarė gydytojams, kad jai nėra mėnesinių. Kaip sako pati pašnekovė, jai vos ne per prievartą buvo kišami kontraceptiniai vaistai, kad mėnesinės prasidėtų.

„Aš sakiau: man nereikia, aš nenoriu. Įdomus gydytojų požiūris: „Kaip tai nereikia? Taigi jūs – moteris, jums reikia.“ Tiesiai šviesiai pasakysiu: dabar vengiu eiti pas tuos gydytojus, nes Lietuvoje jie žino tik pjauti. Toks ir visų mamų požiūris – iš karto operuoti. Bet taip galima traumuoti vaiką visam gyvenimui“, – mintimis dalijasi Jolanta.

Kai lytiškumas modeliuojamas kitų žmonių

Kita istorija – apie Rachellę iš Oksfordo. Rachellė šiandien sau nepriskiria nei vyriškos, nei moteriškos lyties ir vartoja jie, juos įvardžius.

„Aš turiu XY chromosomas. Žmonės tradiciškai jas sieja su vyriškomis chromosomomis, bet tai ne visada pasitvirtina. Mano kūnas yra visiškai nejautrus testosteronui“, – kalba Rachellė.

Nuo vienuolikos Rachellei teko vartoti hormoninius preparatus, kad išvengtų osteoporozės: „Mano interlytiškumas buvo atrastas, kai buvau dvejų metų, nes turėjau išvaržą – vidiniai organai veržėsi į išorę. Bandydami tai sutvarkyti jie atrado, kad turiu vidines sėklides, ir jas pašalino. Ilgai buvo keista, kodėl turiu randus. Tik 16-os sužinojau tikrąją priežastį. Man sakė: tau skaudėjo pilvuką. Tačiau tai nėra labai tikslus paaiškinimas.“

Tėvai bei gydytojai pasirinko Rachellei nepasakoti apie interlytiškumą. Tik 16-os Rachellė sužinojo, kodėl visą gyvenimą teko reguliariai lankytis ligoninėje. Iki šiol Rachellė lankosi pas psichologą ir kovoja prieš interlyčių vaikų operacijas, atliktas be jų sąmoningo sutikimo.

„Pamenu, kai buvau 12-os, man pasakė, kad sulaukus 16-os man bus atlikta operacija, jog galėčiau turėti lytinių santykių su savo vyru. Tai tiksli citata: galėčiau mylėtis su savo vyru. Abejoju, ar kada nors ištekėsiu už vyro, bet ne tai esmė.

Jie bandė mane normalizuoti ir užauginti moterimi. Aiškino, kad tais atvejais, kai yra tik dalinis androgenų nejautrumas, tai padaryti sunkiau, bet mano atveju – net geriau, kad yra visiškas nejautrumas, nes mane lengviau paversti moterimi. Absurdiška. <...> Priimti savo lytiškumą tampa sunku, kai tai buvo modeliuojama kitų žmonių. Tai kelia problemų“, – mintimis dalijasi Rachellė.

Tai išgyvenimo mechanizmas, bet, remiantis mano ir kitų patirtimi, tai labai žalinga, nes klimpsti gilyn į melą. Lyg turėtum būti kažkuo kitu, kad nusipelnytum kitų žmonių pagarbą ir meilę. Jei gali būti nuoširdus ir sąžiningas, tai geriausia išeitis – patarti apie visa tai meluoti keistoka.

Kembridže gyvenanti fotografė Magda augo kaip visos mergaitės, kol 15-os, kai jai vis dar neprasidėjo mėnesinės, mama ją nuvedė pas ginekologę. Tai įvyko 1989 m. Lenkijoje – tada Magda sužinojo, kad turi vyriškomis laikomas XY chromosomas bei visišką atsparumą testosteronui, todėl užaugo turėdama moters išvaizdą. Ji prieš 10 metų atsiskleidė ir šiandien Lenkijoje organizuoja interlyčių žmonių susitikimus. Magda, kitaip nei Rachellė, identifikuojasi kaip moteris ir gyvena su vyru partneriu.

„Man daugiau jokių operacijų nedarė, tik išėmė sėklidžių gonadas. Tuo atžvilgiu man pasisekė – viską paliko, kaip yra, ir aš laiminga, kad niekas nieko daugiau nejudino. Mes turime nustoti manyti, kad interlytiškumas pataisomas operacijomis. Atlieki operaciją ir sutvarkyta – taip nėra. Gyvenimas tęsiasi ir toliau, tau reikia žmonių, su kuriais galėtum pasikalbėti įvairiais savo gyvenimo etapais“, – svarsto pašnekovė.

Augdama ji teigia jautusis kitokia vien dėl to, kad buvo priversta meluoti apie save, pavyzdžiui, prasidėjusias mėnesinės: „Tai išgyvenimo mechanizmas, bet, remiantis mano ir kitų patirtimi, tai labai žalinga, nes klimpsti gilyn į melą. Lyg turėtum būti kažkuo kitu, kad nusipelnytum kitų žmonių pagarbą ir meilę. Jei gali būti nuoširdus ir sąžiningas, tai geriausia išeitis – patarti apie visa tai meluoti keistoka.“

Dar vienas laidos „Spalvos“ herojus – Anick, vienas garsiausių interlyčių teisių aktyvistų iš Londono, siekiantis būti vaikų teisių advokatu.

„Kai gimiau, gydytojai iš karto pamatė, kad mano kūnas kitoks, tik nelabai suprato, kas ne taip. Atlikę tyrimus pamatė, kad turiu XY chromosomas, kurios dažniausiai priskiriamos berniukams. Tad mano tėvams buvo pasakyta, kad gimė berniukas, tačiau mano kūnas neatrodė nei kaip berniuko, nei kaip mergaitės; buvo pasakyta – reikia atlikti operaciją, kad viskas atrodytų geriau“, – prisimena jis.

Pašnekovas dėl lytinių organų korekcijos ant operacinio stalo buvo guldomas nuo kūdikystės. Daug metų jis gyveno su nuolatinėmis infekcijomis ir skausmu – pirmųjų operacijų padariniai taisomi iki dabar.

Anick teigimu, tokie sprendimai neturi būti priimami iš karto. Jis aktyviai pasisako už tai, kad, esant galimybei, vaikai būtų paliekami tokie, kokie yra, iki kol galės patys priimti sprendimą, kuo nori būti.

Suformuoti kultūriškai priimtiną kūną

Didelę įtaką interlyčių žmonių operacijoms pasaulio kontekste padarė psichiatro Johno Money teorija, kad lytį galima suformuoti – jei būdavo dvejojama dėl lyties, ji tiesiog būdavo parenkama. Interlyčiams vaikams buvo skiriamas gydymas hormonais pasiremiant tik viena studija, kuri net nėra apie interlyčius asmenis.

Laidoje kalbinti ne tik žmonės, kurių patirtis susijusi arba su užsienio ligoninėmis, arba su situacija, buvusia Lietuvoje prieš kelis dešimtmečius. Kalbėtasi su dviem itin patyrusiais Lietuvos medikais, susidūrusiais su interlytiškumo atvejais mūsų šalyje. Tai medikų pora – chirurgas Gilvydas Verkauskas ir endokrinologė Rasa Verkauskienė.

Interlyčiai žmonės apipjaustomi industrializuotose, iš pažiūros pažangiose valstybėse, kuriose, manome, atliekame tik mediciniškai būtinas operacijas. Ir dažniausiai interlyčiai žmonės apipjaustomi ne tam, kad būtų išsaugota tam tikra funkcija ar išgelbėta gyvybė – tai daroma tam, kad būtų suformuotas kultūriškai priimtinas kūnas.

Jie patvirtino, kad nuosekliai stebi rekomendacijas ir operacijų neskubina. Tačiau, nors ir sveikina tėvus, pasiryžusius laukti, nėra įsitikinę, ar Lietuvos visuomenė ir interlyčių vaikų tėvai pasiruošę šiai praktikai – Lietuvoje didžiulis psichologinės pagalbos trūkumas, o jos pirmiausia reikia net ne vaikui, o būtent tėvams.

„Didžioji dauguma tėvų tol, kol vaikai nepasiekia paauglystės, per daug jiems neaiškina tų visų dalykų. Ne tik kad per daug – apskritai neliečia tos temos, išskyrus tuos atvejus, kai reikia gerti vaistus“, – pažymi R. Verkauskienė.

Verkauskai svarsto, galbūt įtampą Lietuvoje sumažintų galimybė interlyčiams asmenims nenurodyti savo lyties dokumentuose, kas jau leidžiama kai kuriose pasaulio šalyse, tačiau nėra tikri, ar visuomenė tam subrendusi – kol kas tai greičiausiai būtų priimta kaip garsus pareiškimas, kad esi „trečiosios lyties“, ir visuomenės reakcija nuo to nepasikeistų.

Apie tai, kad nereikėtų atlikti jokių operacijų iki kol pacientas suaugs ir nuspręs, kokios lyties nori būti, garsiai pasisako ir Tarptautinė pacientų organizacija. Kartais operacija būtina, kad būtų išgelbėta žmogaus gyvybė ar išvengta gyventi trukdančių būklių, visgi dažniausiai operuojama vien dėl to, kad vaikas taptų „normalus“.

Kas tu toks, kad tavo nuomonė apie mano lytinius organus turėtų būti svarbesnė už mano pačios? To retoriškai klausia laidos herojė Magda. „Toks sprendimas priimamas už mažą vaiką, kai mes nieko nežinome apie jo lytinį identitetą“, – komentuoja ji.

Brianas Earpas, Oksfordo ir Jeilio universitetų doktorantas, dirba medicinos etikos ir filosofijos srityse. Jis jau daug metų tyrinėja vaikų genitalijų operacijas, atliekamas tiek religiniais tikslais, tiek interlyčiams vaikams, bei skirtingas kultūras, kurios tai praktikuoja.

„Kai kalbame apie suaugusiuosius, jei ketinčiau pjaustyti tavo kūną, turėčiau gauti leidimą, o jeigu tai daryčiau be leidimo, tai būtų laikoma užpuolimu. Labai maži vaikai nėra pajėgūs sąmoningai duoti sutikimo. Tai nereiškia, kad jų negalima visiškai liesti, <...> bet dažnai operacijos motyvuojamos kultūrine tradicija, o ne tuo, kad reikia gelbėti vaiko gyvybę.

Niekas neprieštarautų operacijai, jei vaikas turėtų širdies defektą, net jei operacija pažeidi vaiko kūno integralumą – ir vaikas su tuo sutiktų, jei būtų savarankiškas. Bet yra operacijų, kurios modifikuoja lytinius organus. Tai vyksta įvairiose kultūrose: berniukai JAV apipjaustomi judaizmo ir islamų kultūrose, mergaitės – kai kuriose islamo kultūrose ir Afrikos žemyne, Artimuosiuose Rytuose.

Interlyčiai žmonės apipjaustomi industrializuotose, iš pažiūros pažangiose valstybėse, kuriose, manome, atliekame tik mediciniškai būtinas operacijas. Ir dažniausiai interlyčiai žmonės apipjaustomi ne tam, kad būtų išsaugota tam tikra funkcija ar išgelbėta gyvybė – tai daroma tam, kad būtų suformuotas kultūriškai priimtinas kūnas. <...> Interlyčių žmonių lyties organų apipjaustymas atliekamas labiau dėl socialinių priežasčių nei dėl biologinės funkcijos išsaugojimo“, – aiškina doktorantas.

Plačiau – gegužės 25 d. laidos „Spalvos“ įraše. Jeigu esate interlytis arba turite vaiką su šia variacija, galite susisiekti su socialiniu darbuotoju, pradedančiu psichoterapeutu Augustu Čičeliu. Jis maloniai sutiko suburti interlyčių asmenų Lietuvoje anoniminę grupę (el. p. augustas@isgirsti.lt, bendrauja lietuvių, anglų, rusų kalbomis).

Laidų ciklas „Spalvos“ – apie drąsias, visuomenei aktualias temas ir spalvingas, laisvas, įkvepiančias asmenybes bei jų neįprastas gyvenimo istorijas. Laidos režisierė ir prodiuserė – Elena Reimerytė.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Spalvos. Interlyčiai – žmonės, gimę su abiejų lyčių požymiais: nesijaučia nei kaip moterys, nei kaip vyrai
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt