Gyvenimas

2020.05.27 08:22

„Susitaisyti“ santykį su maistu gali padėti ir juokingos priemonės – uždėta juostelė ties įėjimu į virtuvę

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2020.05.27 08:22

Jei matome maistą, jį suvalgyti – instinktas, tad atsikratant nepastebimai per karantiną priaugtų papildomų kilogramų ar tiesiog „taisant“ santykį su maistu protinga susikurti ir fizinių barjerų. LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ mitybos specialistė Vaida Kurpienė teigia – valia ir kančia su ilgalaikiu rezultatu neturi nieko bendro.

Daug žmonių per karantiną laimės ėjo ieškoti į šaldytuvą, o dabar į svarstyklių pusę bijo net pažvelgti. Kaip be dietų atsikratyti per karantiną priaugtų kilogramų? Nuo kokių mažų dalykų pradėti didelius pokyčius? Mitybos specialistę V. Kurpienę kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.

– Statistika rodo, kad pirmakursiai studentai priauga vidutiniškai 7 kilogramus viršsvorio. Tam įtakos turi pasikeitusi aplinka, rutina, valgymas ne namie, prieiga prie alkoholio, stresas. Visa tai primena dabartinę situaciją: darbotvarkė subyrėjo, sporto klubai užsidarė, juos pakeitė serialų žiūrėjimas ant sofos, nesibaigiantys užkandžiai, visada atidarytas namų baras. Kaip, tavo nuomone, mūsų santykį su maistu veikia tokia situacija?

– Sakyčiau, išsiskiria dvi ganėtinai aiškios grupės. Viena grupė pradėjo valgyti daugiau dėl virtuvės pasiekiamumo, kita – atvirkščiai – pagaliau pradėjo skirti dėmesio savo maistui, ką, kada valgo, į kokybę, gaminimą – tam, ką visada atidėliojo. Tad kai kam karantinas išėjo į gera, kai kam – į bloga.

Vien saldumynų nuėmimas nuo stalo ar įdėjimas į viršutinę virtuvės spintelės lentyną, teigiama, sumažina jų vartojimą 30–50 proc. Jei matome maistą, jį suvalgyti – instinktas, ypač, jei stresuojame, esame neramūs.

– Visą laiką pavydėjau tiems, kurie iš streso nevalgo. Ar manai, kad tai galima kažkaip pakeisti? Ar tai užkoduota?

– Pirmas dalykas, nereikia pavydėti, nes, kai stresas praeina, tuos kilogramus jie vis tiek atauga. O pakeisti galima, kai į tai, kas su mumis vyksta, pradedame žiūrėti sąmoningai – pokytis prasideda, kai pradedame matyti, ką darome. Tam labai padeda mitybos dienoraščio rašymas arba net ir juokingos priemonės: ant įėjimo į virtuvę uždėti juostelę, kurią praeidamas turėtum nuimti, ar padėti kėdę. Padarę barjerą – fizinį arba protinį – pradedame tai matyti, nes tai, ką žmonės pasakoja, ką jie valgo, ir kiek jie iš tikrųjų valgo – du skirtingi dalykai.

Vien saldumynų nuėmimas nuo stalo ar įdėjimas į viršutinę virtuvės spintelės lentyną, teigiama, sumažina jų vartojimą 30–50 proc. Jei matome maistą, jį suvalgyti – instinktas, ypač, jei stresuojame, esame neramūs, o jo pasiekiamumas geras visą parą, susivaldyti sudėtinga – valgome nesąmoningai.

– Saldumynų klausimas man visada neduoda ramybės. Ar sąmoningas saldumynų ribojimas vaikams (tik šeštadieniais, vienas saldumynas per dieną ir pan.) padeda sukurti sveiką santykį su cukrumi?

– Tai padeda išspręsti viena labai aiški taisyklė: saldumynai – pavakariams ir, aišku, nedaug. Yra įvairių variantų, bet vaikai iš esamų gali pasirinkti vieną konkretų saldumyną. Reikia laikytis labai aiškių taisyklių: jeigu prašys ryte, patraukiate pečiais ir sakote – ne, valgysime pavakariams. Štai ir viskas. Kai yra labai aiškios taisyklės, zyzimas dingsta per kelias dienas. Kalbant apie šeštadienius, taisyklė tinka, jei patys saldumynus valgote tik šeštadieniais – taisyklės turėtų būti pritaikytos prie bendrų šeimos taisyklių.

– Bet, sako, nereikia riboti, nes, kai draudi, labai ir norisi. Ar tame yra tiesos?

– Reikėtų skirti: aš savo vaikams nieko nedraudžiu, bet riboju. Ribos visais atvejais svarbu, sveika ir psichologiškai, ir fiziologiškai. Draudimas skatina norėjimą, bet ribojimas – normalu. Visiškai drausti aš nerekomenduoju, tai labai gerai matosi vaikų šventėse: kai ateina vaikai, kuriems draudžiama valgyti saldumynus, jie šluoja viską iš eilės ir gali turėti problemų suaugę.

Valgymas turi būti malonumas, bet kai veikiame kažką kita, dalį malonumo prarandame, blogai sukramtome, suvalgome daug didesnę porciją ir, jeigu kitur esame labai įsitraukę, dažnai pamatę, kad lėkštė tuščia, galvojame: tai kur tas maistas dingo?

– Skaičiau apie tokią teoriją (tu ir pati minėjai, kad sąmoningas valgymas – labai svarbu), kad yra toks dalykas, kaip HALT (angl. hungry, angry, lonely, tired; liet. alkanas, piktas, vienišas, pavargęs). Šios 4 indikacijos iš karto reiškia, kad gali pradėti slysti šaldytuvo link. Savistaba labai svarbi metant arba nepriaugant svorio?

– Be galo. Ar aš lendu į šaldytuvą dėl to, kad esu alkanas, ar dėl to, kad man liūdna, nuobodu... Kai pasiimu porciją, reikėtų savęs paklausti, ar man tikrai reikia tokios porcijos? Ar tikrai savo sprendimu džiaugsiuosi rytoj?.. Galima susidaryti klausimų seką, kuri mus sustabdys.

Kitas dalykas, jeigu valgome naršydami telefonu, skaitydami žurnalą, žiūrėdami ar net klausydami televizoriaus, mūsų mintys yra kitur. Sotumo jausmas suvalgius tą pačią porciją bus daug mažesnis. Manau, valgymas turi būti malonumas, kas dažniausiai ir yra, bet kai veikiame kažką kita, dalį malonumo prarandame, blogai sukramtome, suvalgome daug didesnę porciją ir, jeigu kitur esame labai įsitraukę, dažnai pamatę, kad lėkštė tuščia, galvojame: tai kur tas maistas dingo?

– Esi išėjusi neurolingvistinio programavimo mokslus. Kaip mūsų pačių žodžiai veikia mūsų santykį su maistu? Tu neleidi vartoti tokių žodžių, kaip ėsti.

– Jeigu valgysime labai sveiką maistą, bet kankinsimės, nejausime sotumo jausmo, nebus ir pasimėgavimo. Dėl to labai svarbu bandyti ir atrasti, kas būtų ir vertinga, ir skanu. Jeigu kenčiame, pokytis bus trumpas, galbūt, kol tilpsi į suknelę arba susilažinus pasieksi tam tikrą svorį... Po to atleidžiame vadeles ir vėl grįžtame į tą patį su pliusu.

Tikslas – geriau lėčiau, bet tam, kad susikurčiau naują rutiną, mėgaučiausi maistu, būčiau laimingas. Aš netikiu didele valia ir kančia – valios reikia, kad pradėtum pokytį ir pirmą savaitę, o valia su ilgu pokyčiu niekaip nesuderinama, nes pirmas neišsimiegojimas – trukt už vadžių, vėl iš pradžių. Tada galvoji, kad [esi] nevalinga, nieko nemoki, o iš tikrųjų yra visai kitaip.

Neleidžiu ir savęs negražiai vadinti. Paradoksas, bet jeigu kažkaip save įvardiji, mūsų smegenys daro taip, kad tuos žodžius pateisintų. O kai žiūrime kitaip: kaip susidėlioti rutiną, ką galiu padaryti šiandien, o ne nuo pirmadienio – tebūnie mažai, bet tai, ką galiu įgyvendinti, – ir jeigu įgyvendinu, vadinasi, man sekasi, aš galiu tai padaryti. Mažais žingsniais galima nukeliauti labai toli, pasiekti nuostabių rezultatų, bet tik santarvėje su savimi. Laipsniškumas, neužsibrėžti per daug labai svarbu.

Visas pokalbis – gegužės 14 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.