Pasirodo, kad šunys, kaip ir žmonės, brendimo laikotarpiu patiria emocinių sunkumų. Atlikus tyrimą nustatyta, kad paauglystės laikotarpiu gyvūnai yra mažiau linkę reaguoti į šeimininko nurodymus, rašo „The Guardian“.
Pikti, nenuspėjami ir visiškai nepaisantys taisyklių – su paaugliais kartais būna labai sunku susitvarkyti. Dabar paaiškėjo, kad tą patį galima pasakyti ir apie šunis brendimo laikotarpiu.
Mokslininkai nustatė, kad paauglystę išgyvenantys mūsų kudlotieji draugai mažiau reaguoja į šeimininko nurodymus. Visgi panašumai su paaugliais tuo nesibaigia.
„Paprastai tie paaugliai, kuriems nepavyko užmegzti saugių santykių su tėvais, brendimo laikotarpiu būna labiau konfliktiški savo tėvų atžvilgiu, – „The Guardian“ sako Niukaslo universitete atlikto tyrimo bendraautorė Dr. Lucy Asher. – Mūsų tyrimo (apie šunis paauglystės laikotarpiu ir jų šeimininkus) išvados labai panašios.“
L. Asher teigimu, kaip ir žmonės, šunys, kurie nėra iki galo tikri savo santykiu su šeimininku, gali pamėginti išbandyti jo tvirtumą. Anot mokslininkės, šunų atveju toks elgesys jiems padeda apsispręsti, ar geriau likti su šeimininku, ar pasiduoti gamtos šauksmui ir ieškoti partnerio.
L. Asher teigia tikinti, kad šio tyrimo išvados padės šunų šeimininkams geriau suprasti savo augintinius ir per daug griežtai jų nebausti, nes pastebima, kad nemažai šunų brendimo laikotarpiu atsiduria prieglaudose.
„Galbūt jie blogai elgiasi ne dėl to, kad yra padūkę, o dėl to, kad, kaip ir žmonėms, jiems kyla hormonų audros, smegenyse vyksta tam tikri procesai“, – aiškina mokslininkė.
Savo straipsnyje žurnale „Biology Letters“ L. Asher kartu su kolegomis aprašo, kaip tyrinėjo šunų paauglystę, stebėdami palydovais tapti ruošiamų šunų (vokiečių aviganių, auksaspalvių retriverių, labradoro retriverių ir šių veislių mišrūnų) elgesį.
Šių veislių šunims paauglystė – pereinamasis laikotarpis iš nebrandos į brandą – prasideda apie 6–9-ąjį gyvenimo mėnesį.
„Žinome, kad visiems žinduoliams maždaug tuo metu įvyksta hormoniniai pokyčiai, smegenyse prasideda persitvarkymai, todėl buvome tikri, kad panašūs procesai būdingi ir šunims“, – aiškina L. Asher. Tačiau iki šiol nebuvo aišku, kaip šis šuns vystymosi tarpsnis atsispindi jo elgesyje.
Eksperimento metu tyrėjų komanda analizavo, kaip įvairaus amžiaus šunys paklūsta komandoms, pavyzdžiui, „sėdėt“.
82 penkių mėnesių ir 80 aštuonių mėnesių šunų tyrimo rezultatai parodė, kad „paaugliai“ sunkiau paklusdavo savo šeimininkų komandoms nei jauni šuniukai.
„Sulaukę aštuonių mėnesių, jie beveik du kartus dažniau ignoruoja komandą „sėdėt“ nei būdami penkių mėnesių“, – teigia L. Asher. Tačiau šunų paklusnumas nepažįstamiems žmonėms per tą patį laikotarpį padidėjo.
Šias išvadas patvirtino ir didesnės, net 285 šunų šeimininkų, grupės atsakymai į klausimyno forma pateiktus klausimus – šunų šeimininkai amžiaus tarpsnyje nuo 5 iki 8 mėnesių pastebėjo sumažėjusį savo augintinių paklusnumą, kurio nepajuto su tais šunimis rečiau bendraujantys ir mažiau pažįstami profesionalūs dresuotojai.
Tolesni tyrimai atskleidė tam tikrų elgesio atsiskyrus požymių, pavyzdžiui, drebulys, kai šuo lieka vienas, kurie buvo siejami su sumažėjusiu paklusnumu šiame amžiuje. Be to, L. Asher pastebėjo, kad mažiau prie savo šeimininkų prisirišusioms kalytėms brendimo laikotarpis prasidėjo anksčiau, panašiai kaip ir žmonėms, nors priežasties ir pasekmės ryšis šioje vietoje kol kas lieka neaiškus.
Tyrime nedalyvavusi Vengrijoje įsikūrusio Eotvos Lorand universiteto mokslininkė Dr. Claudia Fugazza teigė, kad šis tyrimas labai svarbus, nes iki šiol žinių apie šunų paauglystę turėjome labai nedaug.
Tačiau jos nuomone, tyrimo išvados yra ribotos, nes didelė jo dalis grįsta klausimynais, taip pat lieka neaišku, kiek tėvų ir vaiko santykis yra panašus į šuns ir šeimininko santykį, kalbant apie skirtingus prisirišimo lygius ir už jų slypinčius mechanizmus.
Visgi Kembridžo universiteto psichologijos ir kognityvinio neuromokslo profesorė Sarah-Jayne Blakemore šį tyrimą pavadino puikiu.
„Žmonių atveju paauglystė dažnai siejama su prisiimama didesne rizika, bendraamžių įtaka ir konfliktais su tėvais. Tai nulemia įvairūs veiksniai, įskaitant hormonų pokyčius, smegenų ir kognityvinį vystymąsi bei pasikeitusią socialinę aplinką, – „The Guardian“ sakė ji. – (Šunų) tyrimas rodo, kad tam tikras elgesys, kurį priskiriame paaugliams, yra būdingas ne vien žmonėms.“
