Gyvenimas

2020.05.24 18:52

Nulipusi nuo podiumo manekenė kiša rankas į žemę – Los Andžele siekia tapti kraštovaizdžio kūrėja

Dokumentika „Spalvos“, LRT.lt2020.05.24 18:52

Gyvendama Amerikoje Patricija susiduria su stereotipais ir dėl to, kad yra modelis, ir dėl to, kad yra rytų europietė. Kitaip išauklėtai dokumentikos „Spalvos“ herojei sunku prisitaikyti prie amerikietiško požiūrio į gyvenimą, kai visas galimybes siekiama sumaterializuoti, o kuklumas nelaikomas vertybe ne tik siekiant karjeros, bet apskritai.

Lietuvoje yra nemažai merginų ir vaikinų, kurie turi tinkamus fizinius duomenis būti modeliais, tad gali keliauti aplink pasaulį ir, būdami dar gana jauni, užsidirbti pinigų. Tačiau modelio darbas nėra amžinas, žmogui tenka apsispręsti, ką jis veiks, kai industrijai jo nebereikės.

Trečios šio sezono „Spalvų“ laidos herojė – Los Andžele gyvenanti 27-erių vilnietė Patricija Žilinskaitė. Ji puikiai supranta, kad modelio darbas – laikinas, kaip ir egzistavimas gėlės, kuri užauga, pražysta, išgyvena savo gražiausią momentą – ir tada nuvysta. Būtent dėl to mergina žengia pirmus žingsnius link naujos karjeros, neturinčios nieko bendro su mados industrija.

Nors jos pagrindinis pragyvenimo šaltinis ir dabar yra modelio darbas, ją labiausiai traukia gamta ir vandenynas, tad Patricija trokšta tapti kraštovaizdžio architekte ir spręsti ekologines pasaulio problemas. Dirbti modelio darbą lietuvė pradėjo visiškai atsitiktinai. Kaip dažniausiai ir būna, gatvėje ją sustabdė modelių agentūros atstovė, paprašė telefono numerio ir pakvietė į modelių atranką. Tada jai buvo vos 15 metų.

„Tai atsitiko Gedimino prospekte. Ėjau į vakarėlį susitikti su draugais ir moteris iš „Elite“ agentūros Paryžiuje sustabdė mane gatvėje, paprašė mano telefono numerio ir pakvietė į kastingą. Tada ir pradėjau keliauti dirbdama modeliu. Mokyklos nemečiau, bet turėjau galimybę pamatyti daug įvairių šalių, nuo 17 metų užsidirbti pinigų sau“, – prisimena ji.

Amerikoje kuklumas nėra vertybė, ypač, kai esi labai graži. Tai neišnaudota galimybė, kurią galėjai išnaudoti. Jie tai mato taip: tikriausiai tu net nesupratai, kad turėjai galimybę... Sumaterializuoti savo galimybes – tai labai amerikietiškas požiūris į gyvenimą.

Patricija – profesionalus modelis, tačiau, kaip pati sako, tai tėra darbas, kuris leidžia apmokėti sąskaitas ir suteikia darbinę vizą gyventi Amerikoje. Penkerius metus modelio darbą Jungtinėse Valstijose dirbanti laidos herojė sako, kad čia ne visada pavyksta atrasti bendraminčių.

„Yra labai daug etapų, kartais reikia labai ilgai laukti, pasidaro nuobodu. Kartais nelabai yra su kuo pabendrauti, nesutampa interesai. Galiu gražiai atrodyti su jų rūbais, bet nebūtinai sutarsime kaip žmonės. Aišku, niekada nesipykstu, bet tiesiog tai būna viena iš tų dienų“, – pažymi mergina.

Prieš pat atvykdama į JAV lietuvė Olandijoje, Groningeno universitete, įgijo psichologijos bakalauro specialybę, tačiau dirbti pagal profesiją nepradėjo. Psichologe ji teigia netapusi dėl to, kad ne visai tikėjo galinti egzistuojančiais būdais spręsti psichologines žmonių problemas. Be to, ji studijavo mokslinę psichologijos pusę ir suprato turinti du kelius: stoti į klinikinės psichologijos magistrantūrą ir būti psichologe, sėdinčia kėdėje ir susitinkančia su žmonėmis, arba tapti psichologijos mokslininke, kas ją tuo metu domino, bet vis dėlto pasirodė per „sėsli“ veikla.

„Būtų reikėję daug laiko praleisti laboratorijoje, daug rašyti. Labai kilniam tikslui, nes gali atrasti faktus, kurie padės daugeliui žmonių, bet tuo metu norėjau keliauti. Po trejų metų gyvenimo Groningene supratau, kad dar turiu tokią galimybę. Tad reikia žengti žingsnį, kitaip pasigailėsiu, nes modelio darbas limituotas dėl amžiaus – po poros metų gal jau nebedirbsiu modeliu“, – svarsto pašnekovė.

Spalvos. Los Andžele modeliu dirbanti Patricija mieliau leidžia laiką ravėdama lysves

Kukli gražuolė ir neišnaudotos galimybės

Paklausta, ar dažnai jaučiasi negraži, Patricija sako, jog nebėra tokia jauna, kad smerktų save dėl išvaizdos. Be to, dirbdama modeliu ji negali sau leisti apie tai galvoti – kitaip dirbti šio darbo tiesiog negalėtų.

Naują kraštovaizdžio architektės karjerą merginai tenka derinti su modelio darbu, kuris, nors ir suteikia galimybę gyventi Amerikoje, kartais gali būti sunkiai nuspėjamas. Dažnai kur nors keliaudama visas detales ji sužino tik prieš pat kelionę, tad tenka strimgalviais skubėti ruoštis, krautis daiktus, vykti į oro uostą.

„Čia išmokau vairuoti, nes neturėjau teisių. Kai atsikrausčiau į Los Andželą, supratau, kad teisės čia būtinos, kitaip neįmanoma. Išsilaikiau teises, nusipirkau mašiną ir dabar vairuoju. Europoje taisyklės žymiai griežtesnės, o čia, greitkelyje, gali lenkti ir iš dešinės, ir iš kairės – visi kaip žuvys plaukioja. Turi būti labai pasitikintis savimi ir daryti tai, ką reikia, negalvodamas apie kitus. Būna visokių situacijų, pavyzdžiui, žmonės vairuodami rašo tekstines žinutes, nemato, kas vyksta aplink. Dėl to susidaro pavojingų situacijų, bet aš ir pati tai darau“, – prisipažįsta laidos herojė.

Tačiau tai – tik viena iš gyvenimo Kalifornijoje ypatybių. Jai tenka susidurti ir su stereotipais, kuriais apipintas ir modelio darbas, ir rytų europiečiai – tai kartais verčia jaustis izoliuotai.

„Atrodau kaip tikra rytų europietė. Mano kultūra, vertybės kiek kitokios nei daugumos žmonių čia. Aš nesistengiu savęs „parduoti“, kai susipažįstu su žmonėmis, jei nepavyksta iškart organiškai lengvai, įdomiai arba juokingai susipažinti. Amerikoje kuklumas nėra vertybė, ypač, kai esi labai graži. Tai neišnaudota galimybė, kurią galėjai išnaudoti. Jie tai mato taip: tikriausiai tu net nesupratai, kad turėjai galimybę...

Sumaterializuoti savo galimybes – tai labai amerikietiškas požiūris į gyvenimą. Jie nesupranta, kaip kuklumas apskritai tau gyvenime gali padėti darant bet ką. O mūsų kultūroje kuklumas – tai moteriškumas, švelnumas, neparsidavimas materialioms gėrybėms. Dėl to atvykusi į Ameriką pajutau kontrastą. Pinigai mūsų kultūroje netgi šiek tiek gėdingas dalykas – jei mėgaujiesi materialiais dalykais, nesi tikras žmogus“, – mintimis dalijasi Patricija.

Kiekvienam draugu netapsi, nes supranti, kad tiesiog kažkam kažko iš tavęs reikia. Pačioje pradžioje maniau, kad žmonės čia draugiški, mane tai labai nustebino, galvojau, gal tai saulė, oras. Bet tada supranti, koks tai absurdas ir kaip tai akivaizdu – tu tiesiog nori tikrų žmonių.

Anot jos, gyvenimas Los Andžele gana uždaras: čia visi bando kopti karjeros laiptais, žmonėms vieniems iš kitų nuolat ko nors reikia, dėl to gana sunku susirasti ir tikrų draugų.

„Kiekvienam draugu netapsi, nes supranti, kad tiesiog kažkam kažko iš tavęs reikia. Pačioje pradžioje, pirmą pusmetį, maniau, kad žmonės čia draugiški, mane tai labai nustebino, galvojau, gal tai saulė, oras. Bet tada supranti, koks tai absurdas ir kaip tai akivaizdu – tu tiesiog nori tikrų žmonių. Jei atvirai, negyvenčiau čia, jei nemėgčiau savo darbo. Bet turi priimti gyvenimą tokį, koks jis čia yra. <...> Turi žaisti pagal jų taisykles“, – kalba ji.

Turėdama laisvą dieną, Patricija savanoriauja valstybinės mokyklos sode. Čia ji ravi daržus, rūpinasi kompostu, užsiima kitais darbais, reikalaujančiais susitepti rankas žemėmis.

„Atvažiuoju 9–10 val. ryto. Dažniausiai duoda kažin kokias užduotis, tarkime, sodinti sodinukus, daržoves arba ką nors palaistyti, pakedenti kompostą – tokie paprasti ūkio darbai“, – aiškina mergina.

Kad gautų kraštovaizdžio architektės licenciją, be studijų universitete ir egzaminų, Patricija dar turi atlikti dvejų metų aplinkos dizaino praktiką – ji tai daro „Cactus Store“, kraštovaizdžio architektūros ir dizaino studijoje. Čia studentė ateina laisvalaikiu ir prisideda prie įvairių projektų, pavyzdžiui, padeda surinkti nuotraukas augalų, kurie atsidurs industriniame biure.

Los Andželą Patricija pasirinko dėl ypatingo ir įvairaus klimato bei išvystytos kraštovaizdžio architektūros industrijos. Pasak pašnekovės, šį miestą kraštovaizdžio kūrėjai laiko tam tikru pavyzdžiu. Kalifornijoje – daugiau nei 20 klimato zonų, o pats Los Andželas turi prieigą ir prie vandenyno, ir prie kalnų, negana to, kai kuriose vietose atrodo, kad atsidūrei dykumoje.

Nors sulaukia nemažai dėmesio iš vaikinų, Patricija nėra linkusi skintis karjeros kelio per santykius. Galimybė kartu su kitais nuomotis būstą ir kurti kuklų, bet savarankišką gyvenimą dideliame mieste jai teikia malonumą.

„Yra ir lengvesnių kelių, kai, tarkime, turi labai daug pinigų ir tau išvis nereikia dirbti. Bet tai, kad atradau, ką noriu studijuoti, kad galėsiu kurti erdves kitiems, kol kas mane motyvuoja judėti toliau“, – pabrėžia laidos herojė.

Plačiau – gegužės 18 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidų ciklas „Spalvos“ – apie drąsias, visuomenei aktualias temas ir spalvingas, laisvas, įkvepiančias asmenybes bei jų neįprastas gyvenimo istorijas. Laidos režisierė ir prodiuserė – Elena Reimerytė.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Spalvos. Los Andžele modeliu dirbanti Patricija mieliau leidžia laiką ravėdama lysves
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.