Gyvenimas

2020.06.21 20:31

Paslaptinga Lietuva 17-mečio Darvydo akimis – jaudinantys žmogaus nepaliestos gamtos vaizdai

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.06.21 20:31

Atsikelti dar prieš aušrą, į rankas čiupti fotoaparatą ir leistis į kelionę niekieno nepramintais miško takais – taip tobulą rytą įsivaizduoja septyniolikmetis Darvydas Kilmanas. „Myliu rūką!“ – sako jis ir, ko gero, nemeluoja. Jo nuotraukose Lietuvos gamta – paslaptinga, skendinti ūkanose. Ir nors nuo vaikystės miške jaučiasi kaip savas, Darvydas įsitikinęs, jog gamtoje mes esame svečiai.

Gamtos prieglobstyje Vilniaus rajone gyvenantis Darvydas nuo pat mažens buvo smalsus gamtos tyrinėtojas, ir nors visus apylinkių takus ir takelius pažįsta kaip savo penkis pirštus, vaikinas sako, kad gamta jam kasdien atskleidžia ką nors naujo.

Jaudinantys žmogaus nepaliestos gamtos vaizdai ilgainiui tapo ir kūrybiniu Darvydo įkvėpimu. Dar būdamas aštuonerių jis į rankas čiupo fotoaparatą ir ėmė fiksuoti Lietuvos gamtą, o šiandien jo socialiniame tinkle pasidalytomis fotografijomis žavisi ir lietuviai, ir užsieniečiai. Žvelgiant į Darvydo nuotraukas kartais net sunku patikėti, kad jose – ne tolimų kraštų, o gimtosios Lietuvos vaizdai.

„Pirmą kartą fotoaparatą į rankas paėmiau būdamas aštuonerių. Viena mano sesė daug fotografavo, man irgi buvo įdomu. Sulaukęs dvylikos ėmiau fotografuoti kone kasdien. Fotografavau viską, kas tik pakliuvo į akis: kieme, miške, prie ežero, upės. Esu bandęs fotografuoti ir miestą, tačiau didelio malonumo miesto vaizdai man nesukeldavo“, – portalui LRT.lt pasakoja Darvydas.

Dabar man atrodo, kad fotoaparatas yra tik įrankis, jis nenusako, ar tu esi fotografas ir ar tavo nuotraukos yra gražios.

Pirmą savo pomėgio įrankį – profesionalų fotoaparatą – sulaukęs 13-ojo gimtadienio Darvydas nusipirko iš santaupų. Iki tol vaikinas gamtą fiksavo šešiolikos metų senumo vaizdo kamera.

„Dabar daugelis telefonų gali padaryti kokybiškesnes nuotraukas, tačiau manęs tai nesustabdė. Per savo 13-ąjį gimtadienį gavau šiek tiek pinigų ir iš visų savo santaupų nusipirkau rimtą fotoaparatą. Jau pirmą dieną galėjau naudotis rankiniais jo nustatymais, nes buvau prisižiūrėjęs daug filmukų, kaip tai daryti.

Vis dėlto dabar man atrodo, kad fotoaparatas yra tik įrankis, jis nenusako, ar tu esi fotografas ir ar tavo nuotraukos yra gražios“, – įsitikinęs Darvydas.

Kantrybės išmokė žvejyba

Nors negyvename apsupti snieguotų kalnų viršūnių ar turkio spalvos vandenyno pakrančių, Darvydas įsitikinęs – Lietuvoje turime nuostabius miškus ir naujų spalvų paletę kaskart atveriančius metų laikus.

„Neturime kalnų, ledynų, šiaurės pašvaisčių kaip Islandija, Norvegija ar kitos šalys, tačiau turime nuostabius miškus. Man labai patinka seni miškai, kuriuose guli nukritę, supuvę medžiai, kur minkšta samana apklojusi ne tik žemę, bet ir medžius.

Išmokau mylėti mūsų gamtą tokią, kokia ji yra, o ji išties nuostabi ir nuolat kažkuo mane nustebina – ar tai būtų senolis beržas tarp jaunų medžių, ar rūke paskendę rudens nuspalvinti medžių lapai“, – kalba Darvydas.

Prieš miegą lietus tarsi lopšinė, o ryte išeiti pasivaikščioti į mišką, kai jame pilna lietaus lašelių, yra tiesiog pasaka!

Darvydo darbuose vyrauja šalti, pilki atspalviai, dažnais fotografijų palydovais tampa lietus ir rūkas, o minimalistinių nuotraukų dėmesio centre atsiduria susitelkimo ir kantrybės reikalaujantys kadrai – vaikinui pro akis neprasmunka čia pat ant šakos nutūpęs paukštis ar ant žolės stiebelio pasviręs lietaus lašas.

Darvydas pasakoja, kad jo fotografijų estetiką padiktavo savaime šia linkme pakrypęs fotoaparato objektyvas, o kantrybės išlaukti tobulo kadro išmokė žvejyba.

„Esu kantrus, o ši savybė fotografijoje tikrai praverčia. Išsiugdyti kantrybę man padėjo žvejyba. Anksčiau mano nuotraukos buvo įvairios: šiltos, šaltos, tamsios, šviesios. Po kiek laiko pradėjau eksperimentuoti, bandžiau fotografuoti saulėlydžius, raudoną dangų.

Kiek vėliau vieną rytą pamačiau nuostabų rūką. Išvydęs nuotraukas, kurias pavyko padaryti, pajutau, kad jos man labai patinka. Taigi, šie vaizdai prie manęs tarsi prilipo, – pasakoja Darvydas, mėgstamiausios mėlynos spalvos atspalviais persidažęs net savo kambario sienas. – Man labai patinka lietus. Mėgstu ne tik į jį žiūrėti, bet ir jo klausytis. Prieš miegą lietus tarsi lopšinė, o ryte išeiti pasivaikščioti į mišką, kai jame pilna lietaus lašelių, yra tiesiog pasaka!“

Nors daugelis fotografų labiausiai mėgsta fotografuoti kylant ar leidžiantis saulei, man geriausi kadrai pavyksta ryte, saulei dar nepakilus.

Geriausias laikas – dar nepatekėjus saulei

Būtent ankstyvą rytą, dar nepatekėjus saulei, Darvydui pavyksta geriausi kadrai. Žinoma, tada dažniausiai galima pamatyti ir jo taip mėgstamą rūką. Paklaustas, kuris metų laikas jam atrodo fotogeniškiausias, Darvydas patikina – visi metų laikai verti spustelėti fotoaparato mygtuką.

„Nors daugelis fotografų labiausiai mėgsta fotografuoti kylant ar leidžiantis saulei, man geriausi kadrai pavyksta ryte, saulei dar nepakilus. Rytais dažniausiai būna rūko, o aš myliu rūką! Vidurdienį fotografuoju rečiau, nebent diena būna apniukusi – tada galima ką nors išgauti. Kartais naktį fotografuoju žvaigždes. Prie tokių kadrų tenka pasėdėti ir keletą valandų.

Labiausiai mėgstu fotografuoti pavasarį ir vasarą, nes tuomet dienos ilgiausios, jaučiuosi gerai, nereikia daug ir šiltai rengtis, tačiau fotogeniški yra visi metų laikai. Pavasaris nuostabus tuo, kad nubunda gamta: pražysta gėlės, ima žaliuoti medžiai, sugrįžta paukščiai. Kadangi esu mokinys, per vasaros atostogas turiu daug laiko fotografuoti, galiu anksti keltis ir lėkti į gamtą.

Ruduo irgi savaip ypatingas, rudenį būna tirščiausias rūkas. Rūkas ir nuostabūs spalvoti rudens lapai yra tobulas derinys. Na, o žiema, jeigu snieguota, irgi tampa labai fotogeniška: lėtai krintančios snaigės, šaltukas… O vėliau grįžti namo ir geri kakavą – fantastiškas jausmas!“ – pasakoja Darvydas.

Mano tikslas niekada nebuvo, nėra ir nebus išgąsdinti gyvūnų ar sutrukdyti jiems maitintis. Visgi gamtoje mes esame svečiai.

Gamtoje – kaip savas, bet svečias

Kai nefotografuoja gamtos, Darvydas užsiima kitais pomėgiais – dienomis žaidžia krepšinį, futbolą, važinėja dviračiu, žvejoja, vakarais randa laiko ir filmams bei serialams.

„Laiko randu viskam, retai būna taip, kad neturėčiau, ką veikti. Fotografavimui ir nuotraukų redagavimui galėčiau skirti daugiau laiko, bet skiriu laiko ir sportui. Prieš keletą metų svajojau tapti futbolininku. Labai mėgstu ir važinėti dviračiu, kartais per dieną numinu net pusšimtį kilometrų“, – užsimena pašnekovas.

Gamtoje Darvydas jaučiasi kaip savas, tačiau tikina nepamirštąs, kad ten jis yra svečias. Nors mėgsta pažinti gyvūnus, vaikinas stengiasi išlikti nuošaliu stebėtoju ir niekada pernelyg nesiveržia į jų erdvę.

„Domiuosi gyvūnais, bandau juos pažinti. Pavyzdžiui, savo kieme stebiu voveres ir paukščius. Man labai patinka stebėti sparnuočius ir išsiaiškinti, koks tai paukštis. Norėčiau pasidaryti knygą, kurioje atsirastų visų mano matytų ir nufotografuotų paukščių nuotraukos.

Pažįstu ir daugelio žinduolių pėdsakus, o vieną dieną svajoju gyvai pamatyti žebenkštį. Tačiau kai stebiu gyvūnus, tai visada per atstumą. Mano tikslas niekada nebuvo, nėra ir nebus išgąsdinti gyvūnų ar sutrukdyti jiems maitintis. Visgi gamtoje mes esame svečiai“, – kalba Darvydas.

Pertraukų daryti nerekomenduoju, nebent jos yra vos savaitės trukmės. Kitu atveju vėliau gali tekti gailėtis, kad visą tą laiką nedarėte to, ką mėgstate.

Nepramintais takais tam, kad atskleistų Lietuvos grožį

Užfiksuotomis akimirkomis Darvydas dalijasi savo instagramo paskyroje, artimiausiu metu žada susikurti ir internetinį puslapį, kuriame atsidurtų geriausių jo nuotraukų galerija. Vaikinas pasakoja per kelerius metus jau spėjęs patirti, ką reiškia kūrybinės krizės, tačiau nustoti fotografuoti neketina, o pritrūkęs įkvėpimo jo semiasi pačiais įvairiausiais būdais.

„Įkvėpimas dažniausiai mane aplanko pabuvus gamtoje, tačiau kartais to nebeužtenka. Tada reikia kažką sugalvoti, pavyzdžiui, pažiūrėti įkvepiantį filmą, paskaityti kieno nors biografiją, pažiūrėti kitų fotografų darbų.

Esu girdėjęs, kad daugeliui fotografų ateina laikas, kai nesijauti, jog nori ką nors kurti. Per pastaruosius ketverius metus esu padaręs begalę pertraukų ir išbandęs visokių būdų, kad vėl jausčiausi įkvėptas. Vis dėlto pertraukų daryti nerekomenduoju, nebent jos yra vos savaitės trukmės. Kitu atveju vėliau gali tekti gailėtis, kad visą tą laiką nedarėte to, ką mėgstate.

Na, o idėjų man kyla savaime, tiesiog vaikštant miške ar būnant duše. Galbūt atrodo, kad įkvėpimo šitiek laiko užsiimant fotografija gali imti trūkti, tačiau šiais metais jį jaučiu labai didelį, o tai ir verčia siekti daugiau ir nesustoti“, – pasakoja Darvydas.

Kol dar negali vairuoti automobilio, Darvydas į tolimesnes fotoklajones dažniausiai leidžiasi dviračiu, tačiau kai tik turės galimybę, pirmiausia ketina apsilankyti Dzūkijoje, o vėliau ir kituose Lietuvos kampeliuose. Kol kas jis fiksuoja paties atrastas ir niekieno nepažintas savo apylinkių vietas.

„Lankausi savo paties atrastose vietose, kurios nėra pažymėtos žemėlapiuose. Savo nuotraukomis siekiu parodyti ką nors naujo ir ypatingo, jomis noriu atskleisti Lietuvos gamtos grožį“, – kalba Darvydas.

Daugiau Darvydo fotografijų – galerijoje

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt