Lapės dabar yra ant bangos visomis prasmėmis. Lapės patapo internetų kačiukais (ačiū Geležinei lapei). Vieni jas dievina, kiti jų nekenčia, tretiems tai – negailestingas naikintinas žudikas, ketvirtiems – tiesiog plėšrūnas, gyvenantis savo gyvenimą. Taip, aš prie ketvirtų.
Visiems reikėtų suprasti (nors daliai tikrai tai sunku), kad lapė nėra parazitas ir nėra kenkėjas. Ji yra plėšrūnas. Gražus, fainas, ryžas, plėšrūnas, natūraliai Lietuvoje gyvenantis jau nuo ledynmečio. Tai gyvūnas, niekuo ne blogesnis už stirną, kiškį ar kurapką. Ir jos jokios žalos negali daryti smulkiajai faunai, kaip mėgsta sakyti kai kurie asmenys.
Šiaip joks laukinis gyvūnas negali gamtai daryti žalos, nes jis pats yra gamtos dalis. Tą turėtų įsikalti galvon ir aplinkos ministras.
Taip, lapės gali daryti žalą paukščių augintojams. O smulkiąją fauną naikina visų pirma žmonės, naikindami buveines, intensyvindami žemdirbystę. Lapėms, kaip ir visiems plėšrūnams, telieka tenkintis likučiais. Tai kas ta lapė?
Lapė visų pirma yra „šo su odiga“. Lapės, kaip ir vilkai, šakalai bei usūriniai yra šunų giminės. Na, tik lapės iš jų išsiskiria puošnia uodega, kuria pėdsakus šluoja (nešluoja).
Lapės mėgsta atviresnes vietas, nedidelius miškelius, pamiškes, krūmynus.
Minta smulkiais žinduoliais (daugiausia pelėmis ir pelėnais), paukščiais, varliagyviais, vabzdžiais kartais smaguriauja vaisiais, uogomis, ryja dvėseną. Kiškiai, įvairiais tyrimų duomenimis, tesudaro dešimtadalį raciono, o šiais laikais ir dar mažiau.
Sumedžioja ir tik gimusius stirniukus. Paukštiena gali sudaryti trečdalį ar net pusę jos patiekalų. Be įvairių laukinių, ant žemės perinčių paukščių ji labai mėgsta namines vištas, antis, todėl yra labai mylima paukščių augintojų. Jie specialiai augina keliomis vištomis daugiau, kad tik laputaitės sočios būtų. Geri tie mūsų kaimo žmonės.
Vestuves rudosios švenčia vasarį. Tada patelės visos kvepiančios laksto po laukus, o patinai bėgioja iš paskos, vaikydami konkurentus bei mušdamiesi (mušasi kaip priklauso, atsistojusios ant užpakalinių kojų ir smarkiai letenėlėmis mosikuoja). Tuo metu lapės labai balsingos ir naktimis galite išgirsti „What does the fox say“.
Lapės laukiasi beveik du mėnesius. Lapiukus atsiveda urvuose. Dažniau juos rausia pačios, nei užima kitų žvėrių. Knygose daug pasakojama, kuo skiriasi barsukų ir lapių urvai, kad barsukai daug švaresni, kad lapės labai dvokia, nešvarios, kad lapės išvaro barsukus juos užpuldamos ar pridergusios prie barsuko landos, tada barsukai neapsikentę pabėga.
Daug pasakų prikurta. Barsukų urvus tikrai lengva atskirti nuo lapių. Lapės rausia urvus ir smėlį, žemes skleidžia labiau vėduokle (barsukai tiesiai). Barsukų kolonijose urvų angų daug, urvų angos didesnės, nuo urvo iki angos kartais eina smėlio „vaga“.
Taip pat šalia barsukų urvų matosi daug „išgrėbstytos“ pernykštės žolės, nes barsukai nuolat atnaujina savo patalus ir nešasi vis naujos žolės. Lapė barsuko neišvarys, barsukas nenusileidža lapei niekuo ir tikrai joks lapės kakutis barsuko nenubaidys.
Atvirkščiai, lapės dažnai įsikuria šalia barsukų, jų jau negyvenamuose urvuose. Taip, prie lapių urvų galima aptikti vieną kitą kaulą ir paukščių plunksną, bet jos tikrai nėra baisiai nevalyvos. Taigi urve lapė atsiveda 3-8 aklus bedančius lapiukus (dažniausiai 4-5). Tie gan greit auga ir jau po dviejų savaičių mato, jiems prasikala dantukai, o dar po tiek pat laiko mažyliai jau ir pradeda tyrinėti pasaulį aplink urvą.
Lapiukai rytais ir vakarais daug žaidžia, laksto aplink urvą, dienomis miega. Lapė dažniausiai vaikus maitina rytais ir vakarais, o dienoja arba urve arba kažkur netoliese. Maitinti padeda tėvas ar net kitos lapės.
Paaugus lapiukams lapė vaikus išsiveda. Taip pat, jei prie urvo darosi nesaugu, lapiukus perkelia į kitą, atsarginį urvą. Vasaros gale lapiukai jau būna gerai ūgtelėję, dar laksto su mama, bet jau po truputį pradeda savarankišką gyvenimą.
Kartais lapiukus sudrasko plėšrūs paukščiai, vilkai, lūšys. Bet didžiausias jų priešas (be žmogaus) yra voragyvis – niežų erkė. Tikriausiai esat matę nuplikusias žaizdotas lapes? Jei ne, tai pasižiūrėkite Vilniuje sutiktos „kengūros“ foto. Tiek lapės, tiek usūriniai šunys nuo jų labai kenčia. Žinoma, lapės perneša ir pasiutligės sukėlėjus, nors dabar tie atvejai daug retesni.
Ar reikia lapes medžioti? Taip (dėl ligų kontrolės). Ar reikia jas prilyginti invazinėms rūšims ir leisti medžioti ištisus metus, kai faktiškai jų medžioklė vyksta tik šaltuoju metų laiku (dažniausiai antroj žiemos pusėj)?
Ne. Žinau, kad dauguma medžiotojų laikosi elementarios etikos ir nemedžioja nėščių patelių, lapiukų, lapių prie urvų. Bet yra kategorija lapių nekentėjų, kurie nepraleis progos paleisti kulką į gyvūną, vos tik jį pamatę. Dar kartą pasikartosiu, lapė yra plėšrūnas, atliekantis svarbų vaidmenį ekosistemoje, ji reguliuoja smulkesnių žinduolių ir paukščių populiacijas ir jos medžioklės terminai turėtų būti peržiūrėti.
Tiesa, nors vilkas yra kur kas gudresnis už lapę, bet ši irgi nepėsčia. Ji puikiai žino medžioklės taisykles ir tai, kad gyvenamose teritorijose medžioti negalima. Tad lapės po truputį traukia į miestus ir ten ramiai sau medžioja žiurkes, peles bei neprižiūrimas kates.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
