Pasitikrinkite, kaip parašėte diktantą.
Laura Sintija Černiauskaitė
Žiūriu pro langelį
Teta Zita dainuodavo: „Sėdžiu po langeliu, žiūriu pro langelį, čiūčiuoja liūliuoja ant marių laivelis.“[1] Buvau dar labai maža, ir pro mano langelį nebuvo matyti nei marių, nei laivelio.[2] Tik sovietinių daugiabučių kiemas su smėlio dėže ir metaliniu gaubliu. Ir raudoni kaimyno žiguliai.[3] Buvau maža ir judri, apskritai nelabai nustygdavau prie to langelio. Išstovėti prie jo ilgėliau prilygo bausmei. Tačiau ilgesinga tetos daina man labai patiko. Dainuodavome kartu, ir aš įsivaizduodavau bekraštes lygias marias su raudonu it smailianosė kurpaitė laiveliu.[4] Žinoma, pati jame sėdėdavau ir žuvelių šukelėmis šukuodavau savo būsimas kasas. Mano laivelis, atsigręžęs į ateitį, nuščiuvęs laukė gyvenimo stebuklo. Kartais juk žmonės dainuoja apie tai, ko jų gyvenime nėra, apie tai, ko visai nepažįsta, tarsi kompensuodami dabartį.
Šiandien atsiveriu savo langelį plačiai plačiai ir įkvepiu gryno oro. Tai legaliausias būdas pabūti lauke. Pavasaris! Jau busdamas išgirsti lauke jo šurmulį: paukščiai siuva, išvirpina orą lyg tas sustingusias mano vaikystės marias. Didžiosios zylės, varnėnai, karklažvirbliai. Lakštingalos. Jas tik girdžiu, jau girdžiu iš senų medžių guoto anapus kaimynų namo. Lakštingala yra pilkoji pavasario kardinolė, jos balsas visada išvilioja mano širdį toli toli, kur pati niekada neįsismelksiu.
Nuostabu, kad galiu matyti, girdėti ir įkvėpti. Tik kodėl man to neužtenka? Kodėl taip svarbu galėti dar daugiau? Kai kūnas apribojamas, ima pašėlusiai dirbti galva. Kodėl jai taip reikia viską susieti ir suprasti? Paaiškinti? Juntu, kaip mano gyvastis nerimauja, veržiasi per kalėjimo grotas, spurda, čirškauja, ieško bičiulystės. Štai varnėnas nutūpia ant mūsų lesyklėlės. Staigus, atsargus, spindi saulėje žaliais taškais nutaškytas. Jo net visos plunksnos juokiasi, švenčia pavasarį. Žvilgčioja į mane, pakreipęs galvą. Tiria. Ar spės nusičiupti saulėgrąžą? Apsimetu, kad jo nematau. Sugriebia savo kąsnelį ir lekia šalin. Laisvas. O aš, ar esu laisva?[5] Šią akimirką ir apskritai? Kas man yra laisvė? Platus, beveik neatsakomas klausimas. Turėsiu apie ką mąstyti likusį užsidarymo laiką. Nes už nugaros – mažytis, tirštas buities gyvenimas, vienos smulkmenos. Kasdienių žingsnelių, pamokų, konfliktėlių katiliukas, kuriame verdame su pačiais brangiausiais žmonėmis. Šitaip gyvent uždarytiems – tikros meilės pratybos. Ar tikrai jus myliu, mylimieji? Jei taip, kiek galiu dėl jūsų susitvardyti, sumažėti? Kaip ilgai žmogus ištveria su kitais be asmeninės erdvės? Tikrinamės, kas iš tiesų esame, kiek iš tiesų mylime. Gal ir ačiū Dievui, kad žmogus – ne varnėnas. Žmogus turi vaizduotę, tikėjimą ir viltį. Jis gali bet kada, bet kur plačiai atlapoti savo būties langelį. Net – kalėjime. O gal ypač – jame.
Tad sveikas, pavasari! Įženk į mūsų prikvėpuotus kambarius ir padaryk juose tvarką!
Kiti galimi skyrybos ir rašybos variantai:
[1] „Sėdžiu po langeliu, žiūriu pro langelį, čiūčiuoja, liūliuoja ant marių laivelis.“
[2] Buvau dar labai maža ir pro mano langelį nebuvo matyti nei marių, nei laivelio.
[3] Ir raudoni kaimyno „žiguliai“ / „Žiguliai“.
[4] Dainuodavome kartu ir aš įsivaizduodavau bekraštes lygias marias su raudonu it smailianosė kurpaitė laiveliu.
[5] O aš – ar esu laisva? / O aš? Ar esu laisva?
