Gyvenimas

2019.04.17 17:51

Jaroslavas Melnikas „Mama ir berniukas“

LRT.lt2019.04.17 17:51

Pasitikrinkite, kaip parašėte diktantą.

Jaroslavas Melnikas

Mama ir berniukas

– O kas gi, mamyte, bus, kai tu numirsi?

– O tas, sūneli, kad tu gyvensi be manęs.

– O kaipgi aš gyvensiu be tavęs?

– Nuo to, sūneli, nepabėgsi. Išmoksi gyventi.

– Ne, aš negalėsiu gyventi be tavęs.

– Pamatysi, kad galėsi.

– Nenoriu apie tai galvoti.

– Negalvok, bet taip vis tiek nutiks. Visiems nutinka.

– Ir kurgi tu būsi, mamyte?

– Mano kūnas supus žemėje, o aš būsiu kituose pasauliuose.

– Kokiuose, mamyte?

– Nežinau, sūneli.

– O kaipgi aš nugyvensiu gyvenimą pats vienas? Be tavęs?

– Tu, sūneli, ieškok sau draugo, moters. Ir nugyvenk su ja gyvenimą.

– Aš dar toks mažas.

– Tu mažas, bet greit išaugsi. Tai nuo tavęs nepriklauso. Visi vaikai būtinai išauga ir tampa suaugę.

– O jei aš nenoriu?

– Gali nenorėti, bet laikas nepermaldaujamas. Tavo rankos, kojos, visas tu išaugsi, kaip auga medis.[1] Ir būtinai tapsi suaugęs. Yra aukščiausioji jėga ir aukščiausioji valia.[2]

– O kas gi, mamyte, kai išaugsiu, bus paskui?

– Gyvensi, turėsi vaikų, kaip aš turėjau.

– O paskui?

– Paskui tu mirsi, kaip aš miriau.

– Aš supūsiu žemėje? Manyje gyvens kirminai?

– Taip, sūneli. Visi, kas šiandien gyvas, supus.

– Ir tėtė?

– Ir tėtė.

– Ir močiutė?

– Močiutė supus anksčiau už visus.

– Man baisu. Aš nenoriu.

– Kad nenori – tai neturi reikšmės.[3] Vis tiek išaugsi, mirsi ir supūsi. O kad tau baisu, kad tavyje veisis kirminai, tai čia tik dabar baisu, kai gyveni. O paskui, kai mirsi, baisu nebus.

– O kas bus?

– Baisu tik mirti, o paskui jau nebaisu.

– Iš kur žinai?

– Nežinau. Tiesiog taip yra.

– Aš bijau kirminų.

– Kai mirsi, sūneli, tavo kūnas jau nebus tavo ir su tavimi jis neturės nieko bendra.

– Mamyte, pasakyk, kad tai netiesa.

– Kas netiesa?

– Kad tu mirsi. Kad mirs tėtė. Kad mirs močiutė. Kad mirsiu aš.

– Ne, sūneli, tai tiesa. Visi mes būtinai mirsime. Ir būtinai visi gulėsime karste, o paskui žemėje.

– Nе-е! Aš nenoriu-u-u!

Berniukas puolė lauk iš kambario, nubėgo laiptais žemyn, užsidarė vonioje ir drebėjo visu kūnu. O motina, vėl sau įsipylusi viskio ir jį išgėrusi, staiga ėmė kvatotis, begėdiškai išskėsdama pusnuoges stambias kojas, nesusišukavusi, vienais naktiniais marškiniais. „Tegul žino tiesą“, – žagtelėjusi pasakė pati sau balsu. Paskui nuo stalo paėmė nuotrauką, kurioje ją laikė apsikabinęs kažkoks vyriškis, ir atsivėdėjusi trenkė rėmelį į sieną. Stiklai pažiro smulkiomis šukėmis į visas puses. „Padugnė“, – tarė vėl žagtelėdama moteris ir, pajutusi, kaip pasaulis ėmė suktis aplinkui, griuvo ant nugaros ir nugrimzdo į saldžią užmarštį.[4]

Kiti galimi skyrybos ir rašybos variantai:

[1] Tavo rankos, kojos – visas tu išaugsi, kaip auga medis.
[2] Yra Aukščiausioji jėga ir Aukščiausioji valia. / Yra Aukščiausioji Jėga ir Aukščiausioji Valia.
[3] Kad nenori, tai neturi reikšmės.
[4] „Padugnė“, – tarė vėl žagtelėdama moteris ir pajutusi, kaip pasaulis ėmė suktis aplinkui, griuvo ant nugaros ir nugrimzdo į saldžią užmarštį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.