Gyvenimas

2019.04.17 17:30

Mindaugas Nastaravičius „Antradienis“

LRT.lt2019.04.17 17:30

Pasitikrinkite, kaip parašėte diktantą.

Mindaugas Nastaravičius

Antradienis

Labiausiai jis bijojo žodžio „būgštauti“, vis pamiršdavęs, vis iš naujo bandydavęs įsidėmėti tą vieną raidę, gal susieti su jos vardu, kuriame šios raidės nebuvo, su pavarde, adresu, kasdieniu jų buities įnagiu, sukabinti atminty su bet kuo, ką akimirksniu galėtų įvardyti, kuo neabejotų, kas būtų paprasta, čia pat atpažįstama, kas leistų įsidėmėti tą vieną raidę, dėl kurios tieksyk buvo nudegęs, bet iš naujo lįsdavęs į šio žodžio židinį, tris pirmąsias raides, kurias ir pakakdavę įsidėmėti, kitaip nei žodžiuose „nuopuolis“ ar „įsiręžti“, kur kiekviena žarija – dvejonė, kiekvienas žingsnis – netvirtas, nelyg rašytum pirmąjį laišką mylimajai,[1] trokšdamas tiek daug papasakoti apie būsimą judviejų[2] gyvenimą, kai viskas prasidės, ir tiek menkai tesugebėjęs, sugalvojęs tik vieną sakinį apie mėnulį, kaip prisimerkęs jį tyrinėji,[3] įsivaizduodamas, kad ir josios akys ten nardo, kaip nepaliauji galvojęs, kokia gi ta mylimoji, kartu su manimi nenuleidžianti akių nuo degančio mums nepasiekiamo kūno, kokie mes panašūs, jei naktį miegame atsimerkę, bet po savaitės ji atsakys niekada nežiūrinti į mėnulį – tai kvaila, vaikiška, o mes juk tuoj baigsim mokyklą, juk mėnulyje nieko nesimato, nebent turėtum teleskopą –[4] o tu išsiginsi savųjų žodžių, pabūgęs, kad ji išsigąs tavojo naivumo, kad iš tiesų ir tu pats niekada nepakeli galvos, bet būtent ji, dviem sakiniais atrašiusi į tavo vieną, ir yra teleskopas, leidžiantis išvysti nematomą, priartinantis neįžiūrimą, išlaisvinantis įkalintą,[5] tačiau pavadinti jos teleskopu neišdrįsi, antrojo laiško neišsiųsi, jos atminty taip ir likęs kaimynu, parašiusiu kažkokią nesąmonę apie mėnulį, įmetusiu laišką į pašto dėžutę, devyniolika valandų žiūrėjusiu pro langą, kada gi nuspręsi ją patikrinti, tirtančiu iš baimės, iš jaudulio ir nemigos, reginčiu tave turbūt po penkiolikos metų, po trisdešimties, po šimto, kai mudu atsitiktinai susitinkame Savičiaus gatvėje, nė vienas nežinome, kas gi tas Savičius, apie ką dabar kalbėtis, ko paklausti, todėl tu ištari kažką elementaraus apie laiką, stebiesi, kurgi jis dingsta, o aš įsmeigiu savo teleskopus tau po kojom, kaip ir anksčiau, prieš tūkstantį metų, vengdamas tiesaus žvilgsnio, linksiu ir pritariu tavo išgąsčiui, nors iš tiesų jis skamba naivokai, tačiau ir aš nieko prasmingiau tau nesugebėsiu parašyti ar ištarti, kai nusivesim vienas kitą per Savičiaus gatvę, per gyvenimą, per švytintį mėnulį, kai sakysi man, kad nebūčiau toks baikštus, o aš tebegalvosiu, kaip dabar viskas bus, kai mes pagaliau prasidėjome, kaip viskas tęsis, kaip baigsis, kada gi išsitrauksi laišką iš aprūdijusios pašto dėžutės, kada galėsiu užsimerkti ir pagaliau susikaupti prieš būsimą diktantą, kurį, kaip mums įprasta, padiktuoji kiekvieną antradienio rytą iš mus tebejungiančių knygų, iš trūnijančių gyvenimo popierių, iš pirmo ir paskutinio tau rašyto laiško, iš meilės kalbai ir man, kaskart prisiekdama[6], kad žodžio „būgštauti“ tikrai nebus.

Kiti galimi skyrybos ir rašybos variantai:

[1] nelyg rašytum pirmąjį laišką mylimajai trokšdamas tiek daug papasakoti apie būsimą judviejų gyvenimą
[2] šiuo atveju rašoma judviejų, nes turime omenyje „jūsų dviejų“, jųdviejų būtų rašoma tuo atveju, jei reikštų „jų dviejų“
[3] kaip prisimerkęs jį tyrinėji įsivaizduodamas
[4] juk mėnulyje nieko nesimato, nebent turėtum teleskopą, o tu išsiginsi savųjų žodžių
[5] leidžiantis išvysti nematoma, priartinantis neįžiūrima, išlaisvinantis įkalinta
[6] padiktuoji kiekvieną antradienio rytą iš mus tebejungiančių knygų, iš trūnijančių gyvenimo popierių, iš pirmo ir paskutinio tau rašyto laiško, iš meilės kalbai ir man kaskart prisiekdama

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt