Gyvenimas

2019.04.18 14:29

Vytautas Martinkus „Tauršilio pušis“

LRT.lt2019.04.18 14:29

Pasitikrinkite, kaip parašėte diktantą.

Vytautas Martinkus

Tauršilio pušis

Vidunaktį susapnavau Tauršilio pušį. Vėjo gūsiai taršė jos garbanas, iš debesies nupuolęs žaibas perkūno griausmu susisuko aplink keturias jos viršūnes, nusliuogė žieve, pradegino ją ir, įplėšęs per gerą plaštaką kamieną, sulindo žemėn pro šaknų raizginį po samanomis.[1] Pagailo ir jų, apsvilusių šarkakojų pataisų, dėl išsidriekusių ilgų stiebų vaikystėje vadintų „rietenomis“.

Dar lovoje apsisprendžiau – važiuosiu. Jau tiek metų nemačiau jos. Pušis – ne ąžuolas. Vyresnė tai vyresnė už mane, bet ir ji – ne su Saule gyvens.[2]

Į mano senutėlę tojotą duktė įdėjo savo automobilio navigaciją.[3]

– Gal tiltas bus nugriuvęs ar aplinkkelis sumazgytas, – paaiškino.[4]

Tik nusijuokiau. Į tėviškę – su GPS? Nesiginčijau, bet ir nejungiau išmaniosios: pasąmonė uždraudė.[5] Įjungsiu, o maršrutų žemėlapy ji neras mano pušies. Ar ne taip nutiko bičiuliui dendrolatriui, kai įprašiau atvykti ir patarti, kaip gelbėti Vytauto ąžuolą Balandinės kaime?

Atriedu nuo Jurbarko. Beržų savaiminukų, viksvų ir paparčių prižėlęs miško kelias. Kadaise atrodė, kad vos ne ant jo ir pušis rėpso. Kur ji? Medis nevaikšto, bet aplink priaugo pomiškio, ir man per jį reikia sukti į dešinę. Prašalaitis eis ir praeis, o aš – ne: juk žinau, kur ji. Pradėjau lankytis čia nuo pavasario, kai tėtis pakinkė Sartį į briką, užsikėlė mane, gal ketverių metų vyrą, ant pasostės ir pirmąsyk atvežė. Turėjome reikalų: atsikasėme kapčiuje peržiemojusias bulves.[6]

Nesuskaičiuoju, kiek sykių jau lankiau pušį. Malkavau, grybavau, uogavau, meldžiausi. Ilgus metus per gegužines pamaldas prie jos spiesdavosi visi kaimynai. Kryželius, koplytėles sunešdavo, prikaldavo kuo aukščiau. Vaikai savo vardus, gimimo metus, Gediminaičių stulpus žievėje peiliais išpjaustydavo. Sako, šalimais ir nekrikštytų vaikelių palaidota: štai žali apsamanoję kauburėliai.[7] Būgštauju ne jų. Nedrąsiai mažais žingsneliais braunuosi per krūmus ir neatsistebiu – kas ten šviesuoja? Anksčiau virš galvos, aukštai, prie debesų, šakos užsiverdavo kaip žali navos skliautai bažnyčioje. Tik šventųjų ten neišvysdavau. Ir kas nutapytų juos ant dangaus?

Dieve, proskyna![8] Ne, plynai iškirsta biržė, plati lyg aikštė. Joje sutilptų Eržvilko rinkelė ir bažnyčia su šventoriumi. Rąstų rietuvės. Kiek erdmetrių! Ir krūvos šakų. Tarp balsvų kelmų – juodos provėžos. Pušis, vieniša ir nuoga prieš šiaurės vėjus, stirkso dar stačio šilo pakraštyje. Iš keturių jos viršūnių likusi tik viena, o joje – varnas. „Medžiai miršta stovėdami“, – dunksteli į širdį žodžiai iš seniai matyto spektaklio.

Kiti galimi skyrybos ir rašybos variantai:

[1] Vėjo gūsiai taršė jos garbanas, iš debesies nupuolęs žaibas perkūno griausmu susisuko aplink keturias jos viršūnes, nusliuogė žieve, pradegino ją ir įplėšęs per gerą plaštaką kamieną sulindo žemėn pro šaknų raizginį po samanomis.

[2] Vyresnė tai vyresnė už mane, bet ir ji ne su Saule gyvens.

[3] Į mano senutėlę „Toyotą“ duktė įdėjo savo automobilio navigaciją.

[4] „Gal tiltas bus nugriuvęs ar aplinkkelis sumazgytas“, – paaiškino.

[5] Nesiginčijau, bet ir nejungiau išmaniosios – pasąmonė uždraudė. Nesiginčijau, bet ir nejungiau išmaniosios, pasąmonė uždraudė.

[6] Turėjome reikalų – atsikasėme kapčiuje peržiemojusias bulves.

[7] Sako, šalimais ir nekrikštytų vaikelių palaidota – štai žali apsamanoję kauburėliai.

[8] Dieve, proskyna.