Gyvenimas

2020.05.12 08:01

Nutukę vaikai – tėvų klaidų įkaitai? Specialistai patarė, nuo ko pradėti atkuriant vaiko santykį su maistu

Vaiko nutukimo problema prasideda pačioje šeimoje, tvirtina LRT RADIJO laidos „Geriausi dalykai namie“ pašnekovas Artiomas Šabajevas, dirbantis su antsvorio turinčiais vaikais. Anot psichologės Rositos Kanapeckaitės, netinkamą vaiko santykį su maistu tėvai pradeda formuoti išties anksti, pavyzdžiui, verkiančiam vaikui įkišdami riestainį, tarsi jis visada verktų tik norėdamas valgyti.

Vaikai ir antsvoris – jautri, bet svarbi tema. Pastaruoju metu vis išgirstame, kad, pagal statistiką, kas 5-as Europoje gyvenantis vaikas turi antsvorio arba yra nutukęs. Ką daryti ir ko imtis, jei vaikas yra truputėlį didesnis?

Apie tai, kaip padeda gyvenimo būdą keičiančios vaikų stovyklos, mintimis pasidalijo jų įkūrėjas, Lietuvos antsvorio ir nutukimo asociacijos „Lobesity“ valdybos narys bei intervencinės programos paaugliams su antsvoriu sumanytojas Artiomas Šabajevas, ką valgyti, kad nebeaugtų svoris, papasakojo dietologė Žana Antonova, o psichologė Rosita Kanapeckaitė patarė, kaip suformuoti gerą vaiko santykį su maistu. Pašnekovus kalbina LRT RADIJO laidos „Geriausi dalykai namie“ vedėja Beata Nicholson.

– Artiomai, esate žmogus, kuris dirba su nutukusiais vaikais. Nuo ko viskas prasidėjo?

A. Šabajevas: Viskas prasidėjo nuo asmeninės patirties. Tokią problemą turėjome savo šeimoje, maždaug prieš 8 metus mūsų vyriausiai dukrai, kuriai šiuo metu 18-a, buvo nustatytas antsvoris. Su žmona svarstėme, kaip tai spręsti, nes tuo metu ypatingų specializuotų pagalbos priemonių tokiems vaikams, paaugliams nebuvo galima rasti. Galėjome kreiptis į gydytoją dietologą, lankyti fizinio aktyvumo būrelius. Iš esmės tą ir darėme, bet patyrėme fiasko, nes mergina susidūrė su patyčiomis ir tuo, kad jautėsi žymiai prastesnė. Likome vieni.

Nenorėjome pripažinti, kad tai problema, kurią reikėtų spręsti su gydytojų pagalba, iš baimės niekur nesikreipėme, o gal netikėjome, kad tai gali padėti. Buvome priversti problemą spręsti savarankiškai. Praėjus 12 mėnesių nuo mūsų inicijuotų pokyčių šeimoje maždaug 15 kilogramų atsikratė tėtis. Toptelėjo, kad pagalbos reikėjo ne dukrai, o mums su žmona – problemos ištakos yra pačioje šeimoje. Tai ir įkvėpė pamąstyti, kad asmeninę patirtį galime pritaikyti profesinėje srityje.

Nuo gimimo kiekvienas iš mūsų turime vidinius alkio ir sotumo laikrodžius. Deja, būna, kad per gyvenimą tam tikros aplinkybės šiuos laikrodžius sugadina, bet labai padeda valgymo režimas. Tai – viena iš pagrindinių taisyklių.

– Ką daro jūsų iniciatyva?

A. Šabajevas: Tai mokymai paaugliams specializuotoje stovykloje, izoliuotoje sodyboje su nuostabia gamta, galimybe patiems gamintis valgyti – patirti sveiko gyvenimo malonumus. Kai paaugliai grįžta namo, vyksta dar intensyvesnis darbas šeimoje, prižiūrimas mūsų nuotoliniu būdu. Dalyvauja ir vaikas, ir mama (deja, tėčiai prisijungia labai retai), kad suprastų, kokias klaidas daro.

Mes stengiamės įsigilinti į priežastis, dėl kurių atsiranda problemos. Įdomu tai, kad mūsų patirtis ne kartą patvirtino, jog priežastys glūdi emociniame vaikų pasaulyje.

– Tai vaikas savo rūpesčius ir nerimą tiesiog „užvalgo“?

A. Šabajevas: Taip, jis nemoka su tuo rūpesčiu tvarkytis, o nemoka dėl to, kad stokoja supratimo apie savo emocijas. Emocinio intelekto gebėjimai daro didelę įtaką vaiko pasirinkimui, kaip elgtis fiziniame pasaulyje: ką valgyti, kada eiti miegoti, ar pajudėti... Čia ir atsiranda didelė suaugusiųjų svarba. Mamos atjungia internetą ir sako: eik pajudėk. Tokios priemonės ilgalaikio efekto neduos. Mūsų funkcija – atstatyti santykį, požiūrį.

– Bet kartais galbūt tai tiesiog polinkis? Ką jūs galvojate apie genetiką – ar paveldime polinkį apvalėti?

A. Šabajevas: Nutukimo geno įtaka – 5 proc. Dar viena įdomi žinia – net ir esant genetiniam polinkiui į nutukimą, mūsų gyvenimo būdas gali žymiai sulėtinti arba, be abejo, paskatinti jo veikimą.

– <...> Žana, ar tai problema, kuri kasmet auga?

Dietologė Ž. Antonova: Visame pasaulyje nutukusių vaikų, kaip ir suaugusiųjų, skaičiaus augimas yra problema. Lietuvoje galbūt tai nėra tokia didelė problema, bet 2016 m. duomenimis 7–10 metų mergaičių, turinčių antsvorio ar nutukusių, buvo 19,5 proc., vyresnių (11–17 metų) – apie 20 proc. Panašus skaičius ir berniukų, bet, palyginti su mergaitėmis, paaugliai berniukai dažniau nutukę, nei turi antsvorio.

– Jūsų požiūriu, nuo ko vaikai tunka?

Ž. Antonova: Negalima nurodyti vieno faktoriaus – tai būtų labai paprastai ir lengvai koreguojama. Nutukimas yra kompleksinė liga, yra daug veiksnių, bet bendrai – gyvenimo būdas, kuris susideda iš: mitybos, fizinio aktyvumo, miego ir poilsio režimo, socialinės padėties, sveikatos būklės, genetikos... Dėl to ir požiūris turi būti kompleksinis – ne visada priežastis tik maistas, gali būti emocinė būsena, gal vaikas nepakankamai miega, juda.

– Bet vaikai būna skirtingo sudėjimo: vieni smulkučiai, kiti aukštesni ir stambesni. Ir turi būti visokių vaikų – kada reikia rimtai susimąstyti?

Ž. Antonova: Jeigu vaikas gimė didesnis, jis tikriausiai ir liks didesnis, bet svarbu stebėti, kaip jis auga. Jei nėra staigių svorio ir svorio bei ūgio santykio šuolių, viskas yra gerai: jis vystosi pagal savo grafiką. Bet jeigu tėvai pamato, kad [vaikas sveria] truputį per daug, reikėtų kreiptis į specialistus, aiškintis priežastis.

– O kaip atrodo vaiko dieta? Kaip įmanoma vaikui pritaikyti dietą nekeičiant visos šeimos mitybos?

Ž. Antonova: Tai nėra dieta ir vaikui neturi būti skirta dieta. Tai sunkus darbas link visos šeimos mitybos korekcijos. Neturi būti taip: galima – negalima, draudžiama – nedraudžiama, sveika – nesveika. Maistas neturi būti demonizuojamas, blogo ar gero maisto nėra.

Kartais darome meškos paslaugą iš nežinojimo, nepastebėdami, apie tai nesusimąstydami, kai nuo ankstyvo amžiaus, jeigu vaikas verkia, jam siūlome maisto, tarsi jam reikėtų tik valgyti ir miegoti. Jis turi ir kitų poreikių: būti apkabintam, panešiotam...

Kiekvienas iš mūsų šeimoje turi savo darbą: tėvų darbas – nuspręsti, ką, kaip pagaminti ir kada vaikui maistą paduoti, vaikų darbas – nuspręsti, kiek jis nori ir apskritai ar nori tai valgyti. Aš vaikams leidžiu valgyti viską, jeigu tai patiekta per pagrindinį valgymą.

Nuo gimimo kiekvienas iš mūsų turime vidinius alkio ir sotumo laikrodžius. Deja, būna, kad per gyvenimą tam tikros aplinkybės šiuos laikrodžius sugadina, bet labai padeda valgymo režimas. Tai – viena iš pagrindinių taisyklių. Ir saldumo poreikis yra įgimtas, nes su mamos pienu gauname pieno cukraus – laktozės. Kai vaiko mityba subalansuota, saldumo poreikis labai sumažėja. Dažniausiai vaikai labai prašo saldumynų, kai valgo nereguliariai – tada organizmas diktuoja jį pakrauti greita energija, o tai ir yra saldumynai. Reguliarus, įvairus maistas subalansuoja vaiko mitybą ir potraukis saldumynams labai sumažėja.

– <...> Rosita, tai kaip suformuoti teisingą vaiko santykį su maistu?

Psichologė R. Kanapeckaitė: Visų pirma, tai labai sudėtingas uždavinys. Tai gali suformuoti tik pavyzdžiu, nes vaikai, ypač iki mokyklos, didžiąją dalį laiko praleidžia su tėvais, seneliais ir kopijuoja viską – ne tik ką artimieji valgo, bet ir kaip elgiasi su maistu.

Kartais darome meškos paslaugą iš nežinojimo, nepastebėdami, apie tai nesusimąstydami, kai nuo ankstyvo amžiaus, jeigu vaikas verkia, jam siūlome maisto, tarsi jam reikėtų tik valgyti ir miegoti. Jis turi ir kitų poreikių: būti apkabintam, panešiotam... Bet įkišame baranką ar duoniuką – emocinės būsenos keitimas maistu prasideda labai anksti, tik to neužfiksuojame, vėliau kalbama apie pasekmes. Tad suformuoti santykį su maistu ir nenaudoti maisto emocijoms valdyti pirmiausia reikia patiems tėvams.

– O dabar dažnai girdime ir sąvoką „emocinis valgymas“: pasidarė liūdna, atsidariau šaldiklį, išsiėmiau 3 litrus ledų, suvalgiau ir pasijutau geriau. Kaip jis prasideda, ką jis daro ir kaip to nebedaryti?

R. Kanapeckaitė: Jis prasideda vaikystėje. Kai vaikas liūdnas, tėvai jį ramina maistu, pagamina ką nors skanaus. Aišku, tėvai nori gero, nė vienas nenori, kad vaikas turėtų problemų su svoriu. Daug problemų pridaro ir močiutės, kurios myli maistu, o paaugę vaikai patiria ir patyčių, ir susipyksta su draugais, nes vaikai žiaurūs – sako, ką galvoja. Vaikas greitai išbando maisto raminimo mechanizmą – taip mes to išmokstame.

Paprastas būdas – stebėti save ir į šį žaidimą įtraukti visą šeimą. Ar valgome dėl to, kad yra maisto, kažkas naujo pagaminta? Kai keli klausimą, ar esu alkanas – tai vienas iš būdų save pagauti, kad gal maistą naudojame kitais tikslais.

Kaip kalbėti su vaiku, turinčiu antsvorio problemų? Visas pokalbis – gegužės 8 d. laidos „Geriausi dalykai namie“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.