Pasitikrinkite, kaip parašėte diktantą.
Aistis Žekevičius
Maudynės
Įsismarkavęs saulės diskas begėdiškai kaitino orą, ir šutra darėsi vis labiau nepakeliama.[1] Prakaito lašai, iš pradžių vangiai sruvenę pono Č. kakta, jau kurį laiką telkėsi virš impozantiškų jo antakių, kiekvieną akimirką kėsindamiesi užlieti užkritusias tamsmėlynes akis. Jis nebepajėgė prisiminti, kada paskutinį sykį mėgavosi vandens malonumais. Liepa, rugpjūtis... gal birželį?[2] Ir nors kiekvienas, net menkiausias krustelėjimas reikalavo antgamtiško atkaklumo bei nežmoniškų pastangų, šioje bergždžioje tvankumoje ilgiau tverti buvo neįmanoma.[3] Tai suprasdamas, ponas Č. nebedelsė nė minutės.[4] Atvėręs gergždžiančias duris ir ilgokai pasikuitęs braškančioje spintoje, išsitraukė sudulkėjusį juodą sportinį krepšį, į kurį paskubomis sumetė pačius būtiniausius reikmenis. Netrukus jame jau tįsojo palmių motyvais išmargintas peršviečiamas rankšluostis, palaikės maudymosi kelnaitės ir velniažin iš kur ištrauktas šleikščiai rusvas guminis paršelis.
Nors puikiai pažįstamas kelias pernelyg nevargino sudilusių pono Č. sąnarių, stumtis į priekį sekėsi nelengvai. Dėl oro trūkumo kartkartėmis jam tekdavo stabtelėti, kad galėtų atgauti kvapą. Nieko keista – pastaruoju metu ponas Č. praktiškai nebepakildavo iš nudrengto fotelio, kuriame įsitaisęs praleisdavo ištisas valandas, stebėdamas kiemo paukščių ir priešais stūksančiame daugiabutyje įsikūrusių kaimynų gyvenimus.[5] Negana to, nuėjęs bemaž pusę kelio jis prisiminė miegamajame palikęs pravirą langą, tad turėjo apsisukti ir neslėpdamas apmaudo grįžo į pradinį tašką.[6] Pakartotinai įsitikinęs, jog leistis į kelią saugu, netrukus ponas Č. keikdamasis vėl kėblino atgal, mat susivokė šįsyk išėjęs be juodojo krepšio.
Tačiau kelionės tikslas artėjo, sulig kiekvienu žingsniu įgydamas vis apčiuopiamesnius kontūrus.[7] Išvargęs, bet nepalūžęs jis pergalingai įžengė į ankštą belangę patalpą, kur pagaliau nusimetė drabužius ir įlipo į drungno vandens pripildytą vonią.
Kiti galimi skyrybos ir rašybos variantai:
[1] Įsismarkavęs saulės diskas begėdiškai kaitino orą ir šutra darėsi vis labiau nepakeliama.
[2] Liepa, rugpjūtis... Gal birželį?
[3] Ir nors kiekvienas net menkiausias krustelėjimas reikalavo antgamtiško atkaklumo bei nežmoniškų pastangų, šioje bergždžioje tvankumoje ilgiau tverti buvo neįmanoma.
[4] Tai suprasdamas ponas Č. nebedelsė nė minutės.
[5] Nieko keista – pastaruoju metu ponas Č. praktiškai nebepakildavo iš nudrengto fotelio, kuriame įsitaisęs praleisdavo ištisas valandas stebėdamas kiemo paukščių ir priešais stūksančiame daugiabutyje įsikūrusių kaimynų gyvenimus.
[6] Negana to, nuėjęs bemaž pusę kelio, jis prisiminė miegamajame palikęs pravirą langą, tad turėjo apsisukti ir, neslėpdamas apmaudo, grįžo į pradinį tašką.
[7] Tačiau kelionės tikslas artėjo sulig kiekvienu žingsniu įgydamas vis apčiuopiamesnius kontūrus.
