Gyvenimas

2020.05.08 14:34

Marius Čepulis. Kas ant savų kiaušinių nesėdi?

Marius Čepulis, gamtos fotografas2020.05.08 14:34

Nežinau, apie ką pagalvojot, perskaitę pavadinimą, bet šiandien pasakosiu apie paukščius, kurie patys neperi savo vaikų. Juk jau tuoj įpusės gegužė – laukinių gyvių jauniklių mėnuo.

Dauguma paukščių dirba pagal įprastą tvarką – poruojasi, deda kiaušinius, patinai arba varo gastroliuot, arba padeda perėt, išsirita jaunikliai, jie užauginami ir, jei yra laiko, per tą sezoną veiksmas gali būti kartojamas dar vieną ar du kartus. Bet ne visi paukščiai nori ant kiaušinių tupėti.

Viena grupė tai didžiakojės šiukšlinės vištos, kurios gyvena Australijoj ir Okeanijoj. Tai vištos išradėjos. Kam sėdėt ant kiaušinių, kai gali juos užkasti į smėlį ir palikti saulei juos išperėti (tą daro ir dauguma roplių)?

Kitos naudoja geoterminį šildymą (taip, vištos pirmiau už mus tai sugalvojo ir tuo naudojasi jau dešimtis tūkstančių metų). Dar kitų vištų patinai (gaidžiai turbūt) dirba be atvangos beveik metus, kol iš pūvančios augalijos sukasa didžiulę krūvą (būna 5 metrų skersmens) komposto.

Krūvos centre iškasama duobė ir ten patelė padeda kiaušinius. Viskas, jos darbas baigtas. Patinas tada vienas prižiūri dėtį, t.y., reguliuoja lizdo temperatūrą uždėdamas arba nuimdamas sluoksnį lapų. Taip be jokių termometrų ir sudėtingų prietaisų palaiko pastovią temperatūrą laipsnio tikslumu. Dar įdomu, kad išsiritę jaunikliai jau yra visiškai savarankiški, išsilaksto kas sau ir tėvai jų priežiūra visiškai neužsiima.

Kiti paukščiai suka bendrus lizdus. Ten kelios patelės sudeda kiaušinius ir juos peri pasikeisdami. Geriausias tokio lizdinio bendruomeniškumo pavyzdys – afrikinis strutis. Kelios patelės padeda kiaušinius į vieną lizdą. Pirma deda grupės lyderė ir ji net reguliuoja, kiek kitos gali kiaušinių pridėti. Tada patelės peri dienomis, o patinas naktimis. Kodėl? Nes patelės rusvos ir dieną jas sunkiau pastebėti, o patinas juodas, tai tamsią Afrikos naktį tampa nematomas.

Pietų ir centrinėje Amerikoje gyvenančios gegutės ani (vikšralesės gegutės) elgiasi dar įdomiau. Ten kelios poros susimeta ir kiaušinius sudeda į vieną lizdą.

Tada pakaitomis visi pagal iš anksto suderintą grafiką juos peri, o išperėję rūpinasi jaunimu. Jaunimu padeda rūpintis ir nesubrendę paukščiai. Bet pats įdomumas prasideda, jei dėtis žūva. Tada ani keičia strategiją ir savo kiaušinius išdalina kitoms gegutėms. Mokslininkai mano, kad taip ir atsirado lizdinis parazitizmas.

Taigi dar vienas būdas neperėti savo kiaušinių yra lizdinis parazitizmas. Kai kurios rūšys padeda kiaušinius savo giminaičiams, o išsiritę jaunikliai nesunaikina įtėvių dėties. Žodžiu, tai tiesiog paukščiai tinginiai. Ir tokių turime mes. Klykuolės, didieji dančiasnapiai ir kitos ančių rūšys gali padėti kiaušinį ar visus kiaušinius į kaimynkos lizdą ir tada daugiavaikės mamos patampa superdaugiavaikėmis mamomis. Taip pat tuo užsiima ir varnėnai. Nesusiporavusios patelės gali tiesiog išdėlioti kiaušinius į kitų varnėnų lizdus ir „nusiplauti rankas“.

Kelios paukščių rūšys deda kiaušinius į kitų paukščių rūšių lizdus, bet išsiritę jaunikliai nemėto šeimininko kiaušinių ar jauniklių. Tuo užsiima juodagalvė antis iš Pietų Amerikos, Afrikoj gyvenantys medaus rodytojai ir našlytės bei dar kelios rūšys. Kai kurios rūšys neišmeta savo brolių, jei maisto pakanka, bet jei badauja, tada jau, kaip sakoma, „ kiekvienas už save“.

Kaip matot, gegutė toli gražu ne viena savo vaikus palieka įtėviams. Bet gegutės ištobulino šitą procesą. Tiesa, pusė gegučių rūšių elgiasi kaip visiškai normalūs paukščiai, o kitos vaikų atidavimo procesą sustygavo iki tobulybės. Mūsų gegutės išvaizda ir net balsas primena plėšrų paukštį (tas spigus kikenimas, o ne kukavimas), o maži paukščiukai veja nuo lizdo visus plėšrūnus. Tad patinas nuvilioja lizdo šeimininkus, o patelė tuo metu vieną jų kiaušinį pakeičia savu.

Dažniausiai gegutės turi savo mylimus šeimininkus (kiauliukes, kalviukus, nendrinukes) ir jų kiaušinių išvaizda net supanašėja. Dalis paukščių atpažįsta svetimą kiaušinį ir jį išmeta, bet vis vien iš pusės per sezoną išdalintų (padeda nuo 12 iki 25) kiaušinių išsirita gegužiukai, kurie, išmėtę savo netikrus brolius ar seses, vieni sau auga ir storėja, kol palieka lizdą.

Lizdinis parazitizmas būdingas ne tik paukščiams. Yra vapsvų, kamanių ir bičių rūšių (net taip ir vadinasi -bitės gegutės), kurių lervas augina kitos bičių ar vapsvų šeimos. O įdomiausias turbūt yra viena drugelio melsvio rūšis, kurios vikšras apgauna ir įtikina skruzdes (pasitelkęs feromonus), kad tai yra jų vaikas, ir tos nusineša drugelio vikšrą į skruzdėlyną ir ten jį saugo bei maitina, kol tas užauga.

Tai tiek apie svetimus kiaušinius. Ir nenusiminkit, jei neturėjot centų kišenėj, kai gegutę išgirdot – valdžia jau prisikukavo ir prieš rinkimus mus dosniai papirkinės.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.