Gyvenimas

2020.05.17 14:51

Vaikščiojimas – vidinio gyvenimo sąjungininkas: nutildo proto tauškalus ir nukreipia dėmesį į tai, kas svarbu

knygos ištrauka
LRT.lt2020.05.17 14:51

„Iš visų veiklų geriausiai vidinį gyvenimą atveria vaikščiojimas! Įsisukus nevaldomam minčių ratui, protingiausias ir veiksmingiausias būdas nutraukti minčių gromuliavimą – sparčiai žingsniuoti mažiausiai dešimt minučių!“ – ką tik lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Vidinis gyvenimas“ pataria žinomas prancūzų psichiatras Christophe‘as André. Knygą iš prancūzų kalbos vertė Lina Perkauskytė.

Visuomenė verčia mus skubėti ir rinktis tokį gyvenimo būdą bei ritmą, kuris svetimas mūsų prigimčiai. Ji verčia mus pirkti, kad jaustumės laimingi, vartoti, kad nusiramintume. Ji verčia mus nuolat ką nors daryti, nes tik taip gali išgyventi, ir verčia mus jausti kaltę dėl neveiklumo. Tačiau taip darydami mes savo vidiniam gyvenimui visiškai nebepaliekame vietos, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Knygoje „Vidinis gyvenimas“ – 40 tekstų, padedančių atskleisti ir puoselėti vidinį gyvenimą. Skaitykite lėtai, įdėmiai, vieną tekstą per dieną ir leiskite jam skleistis, nes vidinis gyvenimas yra tylus ir apima visa tai, kas ne išsyk patraukia mūsų dėmesį. Svarbūs dalykai neretai vyksta paslapčia ir nebyliai.

Žemiau pateikiame knygos „Vidinis gyvenimas“ ištrauką

Vaikščiojimas

Iš visų žmogaus veiklų galbūt geriausiai vidiniam gyvenimui mus atveria vaikščiojimas! Čia kalbame apie savitikslį vaikščiojimą, tai yra apie tokį, kuris nebūtinai turi mus kur nors nuvesti ir pats savaime yra tikslas; toks vaikščiojimas mums leidžia vėl susitikti su savimi ir pasauliu. Jis neturi nieko bendra su sportu, greičiu, rezultatais. Priešingai, vidinį gyvenimą maitinantis vaikščiojimas – tai betikslis žingsniavimas, kuris sielą atiduoda kūno globon.

Vaikščiojimas išvalo iš galvos rūpesčius: daug tyrimų rodo, kad, įsisukus nevaldomam minčių ratui, protingiausias ir veiksmingiausias būdas nutraukti minčių gromuliavimą – sparčiai žingsniuoti mažiausiai dešimt minučių! Taip jau yra – vaikščiojimas neleidžia sustabarėti mąstymui: kai žingsniuoju pirmyn, mintys nustoja suktis ratu...

Vaikščiojimas išvaiko pernelyg sunkias mintis, nutildo proto plepėjimą, skatina sutelkti dėmesį į kūną, į jo jusliškumą, į kvėpavimą, kuris pamažu prisiderina prie mūsų žingsnių ritmo. Protą užvaldo turininga tyla. Vėliau, nusistovėjus ritmui, palengva išryškėja kitoks suvokimo ir mąstymo būdas.

Mūsų vidinio gyvenimo sąjungininkas

Visi tyrimai rodo, kad vaikščiojant kyla malonių emocijų. Turbūt taip yra dėl to, kad, evoliucionuojant mūsų rūšiai, vaikščiojimas buvo susijęs su pasitenkinimą teikiančių dalykų (maisto, poilsio, partnerių) paieška. Tad nieko nuostabaus, kad, pavyzdžiui, dopaminas yra ne tik už malonumą, bet ir už judesių koordinaciją atsakingas neurotransmiteris (jo stoka kai kuriuose smegenų tinkluose siejama su Parkinsono liga).

Taip, vaikščiojimas – vidinio gyvenimo sąjungininkas: nutildydamas proto tauškalus apie vis tas pačias kasdienes banalybes, jis nukreipia mūsų dėmesį į tai, kas iš tikrųjų svarbu – į kūno giesmę, į pasaulio judėjimą...

Žingsniuokime vieni – ir gamtoje. Nesistenkime daryti nieko kita, tik statyti koją už kojos ir skirti sau laiko. Kaip rašo keliautojas ir rašytojas Nicolas Bouvier: „Mintys, kurias savyje puoselėjote visai be reikalo, jus palieka, o kitos, priešingai – prisiderina ir prisitaiko prie jūsų lyg tekančio vandens nugludinti akmenys. Neverta į tai kištis; kelias dirba už jus.“

Maršrutas ne itin svarbus: einame ne apylinkėmis grožėtis (nors, žinoma, įmanoma ir tai), o galvos pravėdinti, pabendrauti su pasauliu ir gamta. Kuo puikiausiai galima kasdien žingsniuoti tuo pačiu keliu, eiti tais pačiais takais, kaskart pasukti tose pačiose vietose. Jokio skirtumo.

Vaikščiojimas ir filosofavimas

Netoli Kioto vingiuoja takelis, kurį vietiniai Kitaro Nishidos garbei vadina „filosofo promenada“, – pasakojama, kad jis juo vaikščiodavęs kiekvieną dieną.

Immanuelis Kantas Vokietijos mieste Karaliaučiuje kasdien tuo pat metu vaikštinėdavo tuo pačiu maršrutu.

Vaikščiodami atgaiviname filosofų peripatetikų (gr. peripatetikos – „kas mėgsta vaikštinėti“) mokyklos, kurios centrinė figūra buvo Aristotelis, tradiciją. Peripatetikams patiko mąstyti vaikštinėjant ir diskutuojant. Mat, kaip įrodė tyrimai, vaikščiojimas naudingas ir tuo, kad stiprina kūrybiškumą, didina gebėjimą susikaupti, skatina neurogenezę ir panašiai.

Malonumas

„Bet koks malonumas – gėris“, – teigė Epikūras. Jam antrino Voltaire’as: „Malonumas – visų protingų būtybių svarbiausias dalykas, pareiga ir tikslas.“ Taigi reikalas rimtesnis, nei atrodo...

Gyventi nepatiriant malonumo? Tai būtų ne gyvenimas, nes malonumas susijęs (gamta sutvarkyta protingai) su mūsų fiziologinių poreikių tenkinimu: tai apdovanojimas už pastangas, kurias turime dėti tam, kad valgytume, gertume, mylėtumės...

Tačiau malonumas – ne vien atlygis, bet ir prieiga prie pasaulio, būdas suteikti žavesio mūsų santykiui su kasdienybe, gamta, maistu, kūnu, taip pat su kitais žmonėmis: dalydamiesi malonumais, juos atrasdami ir dovanodami, audžiame socialinius ryšius ir puoselėjame norą gyventi kartu. Koks niūrus būtų gyvenimas, jei nepatirtume malonumų ir jais nesidalytume!

Vis dėlto malonumai turi ir šiokių tokių trūkumų: jų vaikydamiesi galime tapti vergais, pasidaryti priklausomi. Ir pradėti malonumą painioti su laime. Malonumas – ne tik energijos šaltinis, bet ir jėga, kurią privalu sutramdyti.

Dėl to būtina retsykiais į viską pažvelgti iš šalies, per vidinio gyvenimo prizmę...

Malonumais džiaukimės protingai

Pavyzdžiui, netapkime priklausomi nuo vieno malonumo šaltinio. Malonumų esama pačių įvairiausių: švelnių arba intensyvių (ugningas orgazmas), poetiškų arba banalių (ak, kaip malonu šlapintis, kai baisiai to norėjosi), fizinių arba protinių (malonumas mokytis ir suprasti).

Galime jausti malonumą ką nors pradėdami, bet taip pat pradėdami iš naujo arba tobulindami. Štai kaip tokį malonumą šlovina Raymond’as Radiguet romane „Velnio apsėstas“: „Pimojo bučinio skonis apgavo mane kaip pirmą kartą ragaujamas vaisius. Didžiausius malonumus mums atneša ne naujovė, o įprotis.“

Gyventi protingai – tai būti atviram visiems malonumams, neskirstant jų į geresnius bei prastesnius, ir visada jais mėgautis.

Plėskime savo horizontus ir didinkime ambicijas

Apsiriboti vien malonumu nederėtų – būtina plėsti savo horizontus ir didinti ambicijas. Reikia mokėti pažvelgti į save iš šalies, blaiviu žvilgsniu, kad gyvenimas netaptų vien malonumų vaikymusi: taip jį nuskurdintume. Ir nepamirškime moralės bendraudami su kitais: mūsų malonumas neturi nei žlugdyti, nei kelti kančios.

Galiausiai būtinas tam tikras pasitikėjimas, tikėjimas: turime būti pasirengę viską paleisti, tai yra atsiduoti kažkam didingesniam ir stipresniam už mus. Mat tam, kas geba regėti dvasios akimis ir turi atvirą širdį, malonumas nėra įspraustas į griežtas ribas.

Pavyzdžiui, valgome mamos paruoštą skanų patiekalą: kaip malonu suvokti, kiek daug meilės į jį sudėta! Arba pasveikstame nuo sunkaus gripo, išsigydome lūžusią galūnę ar patemptus raiščius: jausti, kad kūnas atsigavo, ne mažiau malonu, nei džiaugtis laime, kad esi gyvas.

Khalilis Gibranas savo kūrinyje „Pranašas“ rašė: „Malonumas – laisvės daina, bet ne laisvė.“ Jis net gali būti laisvės priešybė – jei tampame priklausomi ar paviršutiniški.

Taip nenutiks, jei mūsų vidinis gyvenimas padės išplėsti malonumo ribas ir jį įprasminti.

Minčių gromuliavimas

Minčių gromuliavimas – tai nesibaigiantys tušti apmąstymai: galvoje be atvangos zuja mintys. Tai vieni pagrindinių vidinio gyvenimo spąstų: įsisukame į pasikartojančių, bevaisių ir sekinančių minčių ratą.

Minčių gromuliavimui atsispirti sunku – kad ir kokie protingi būtume, jis mus apgauna: manome, kad mąstome, o iš tikrųjų mintys tik skrieja ratu. Jis mums kenkia: manome, kad patiriame tikrovę, galvojame apie tikrus savo rūpesčius, o iš tikrųjų sukamės baimės ir graužaties virtualybėje.

Kodėl gi įkliūvame į šiuos spąstus? Kartais tiesiog iš įpročio – dėl daugybę metų gyvuojančio netikusio psichologinio įpročio nuolat mąstyti apie savo problemas. Kitąsyk dėl to, kad būname apimti labai stiprios emocijos – baimės, liūdesio ar gėdos: tada minčių gromuliavimas rodo, kad mūsų mąstymą valdo intensyvūs skausmingi jausmai.

O kai kada taip nutinka todėl, kad neįstengiame imtis veiksmų ir minčių gromuliavimas pakeičia veiklą; todėl, kad giliai širdyje nepripažįstame, jog neįmanoma tuojau pat išspręsti mus kamuojančios problemos.

Minčių gromuliavimas – požymis, kuriam psichoterapeutai teikia daug reikšmės: jis siejamas su kankinamu nerimu arba depresija, tai vienas iš juos sunkinančių veiksnių. Būtent dėl to meditacija padeda jautriems pacientams nepulti į depresiją – medituodami jie išmoksta mažiau gromuliuoti mintis.

O ką daryti, jei medituoti dar nemokame?

Jei įsisukome į minčių ratą

Kaip visada – reikia stengtis kuo anksčiau pastebėti, kad pradėjome gromuliuoti mintis! Mat kuo ilgiau suksis minčių ratas, tuo sunkiau bus jį sustabdyti.

Paskui užduokite tris klasikinius klausimus. Nuo tada, kai mąstau apie šią problemą: 1) ar man atrodo, kad artėju prie sprendimo? 2) jei ne, ar padėtis man atrodo aiškesnė? 3) jei ne, ar apsvarstęs problemą jaučiu palengvėjimą? Jei į visus tris klausimus atsakėte neigiamai, vadinasi, nebe mąstote, o gromuliuojate. Ir geriau liautis tai darius!

Be to, svarbu būti įžvalgiems ir suvokti, ką patiriame: ar mąstome apie tikrovę? Kitaip tariant, ar samprotaujame remdamiesi konkrečiais faktais? O gal nerasdami atsakymo klajojame po begalinę nerimo („Kuo visa tai baigsis?“) arba galimų kančios priežasčių („Kodėl gi tai nutiko man? Kodėl dabar?“) virtualybę?

Paradoksalu, bet tokiomis akimirkomis geriausias sąjungininkas, padedantis ištrūkti iš užburto minčių rato, – ne mūsų smegenys, o kūnas: atsistokite, pajudėkite, eikite pasivaikščioti. Tyrimai rodo, kad, sparčiai pažingsniavus dešimt minučių, gromuliuojamų minčių srautas smarkiai sumažėja. Eikime, žingsniuokime, o vėl apie savo bėdą pamąstysime vėliau, kai galva prašviesės!

Teigiamų minčių gromuliavimas

Galų gale turėtume toleruoti tik teigiamų minčių gromuliavimą – vis pasinerkime į smagius dienos ar savaitės atsiminimus! Taip elgtis kaip įmanydamas stengėsi Jeanas-Jacques’as Rousseau: „[...] be perstojo galvodamas apie praėjusią laimę, lyg ir susigrąžinu ją, iš naujo perjaučiu ir vėl ja mėgaujuosi, kada tik panoriu.“

Pabandom?

Taip pat skaitykite