Gyvenimas

2020.05.07 22:18

Psichiatras ragina kuo daugiau skaityti – tai proga išgyventi kito gyvenimą ir geriau pažinti savąjį

knygos ištrauka
LRT.lt2020.05.07 22:18

„Skaitymas, ypač romanų arba eilėraščių, – tai potyris, leidžiantis mums pasinaudoti kito žmogaus patirtimi, pažinti jo vidinį gyvenimą ir taip praturtinti, nušviesti arba sukrėsti savąjį“, – knygoje „Vidinis gyvenimas“ rašo psichiatras Chritophe‘as André. Tiesa, remdamasis tyrimais jis teigia, kad išgyventi kitų gyvenimą lengviau skaitant vadinamuosius klasikinius kūrinius. Kodėl?

Naujausioje knygoje psichiatras kviečia atrasti skaitymą kaip būdą pažinti savo vidinį gyvenimą, rašoma pranešime žiniasklaidai. Autorius pateikia 40 tekstų, padedančių atskleisti ir puoselėti vidinį gyvenimą.

Tai paprasti ir praktiški patarimai. Skaitykite lėtai, įdėmiai, vieną tekstą per dieną ir leiskite jam skleistis, nes vidinis gyvenimas yra tylus ir apima visa tai, kas ne išsyk patraukia mūsų dėmesį. Svarbūs dalykai neretai vyksta paslapčia ir nebyliai.

Žemiau pateikiame knygos „Vidinis gyvenimas“ ištrauką

Skaitymas, ypač romanų arba eilėraščių, – tai potyris, leidžiantis mums pasinaudoti kito žmogaus patirtimi, pažinti jo vidinį gyvenimą ir taip praturtinti, nušviesti arba sukrėsti savąjį. Be to, skaitydami užsiimame psichologija! „Visur, kur tik ėjau, pirma manęs jau buvo apsilankęs koks nors poetas“, – rašė Sigmundas Freudas, norėdamas pabrėžti, kad psichologijos mokslas neretai tik patvirtina (arba kartais paneigia) rašytojų įžvalgas ir mintis.

Nemažai tyrimų parodė, kad skaitant grožinę literatūrą didėja empatija ir gebėjimas suprasti kitą žmogų, – tie, kas skaito tik negrožinius kūrinius arba apskritai nieko neskaito, tokio poveikio nepatiria. Susitapatindami su veikėjais, turėdami galimybę suprasti jų požiūrį į pasaulį ir į žmones, smarkiai praturtiname savo pačių gyvenimo patirtį.

Išgyvenkime kitų gyvenimą

Iš atliktų tyrimų atrodo, kad išgyventi kitų gyvenimą lengviau skaitant vadinamuosius klasikinius kūrinius, o ne „plačiajai visuomenei“ skirtus veikalus: turbūt taip yra dėl to, kad klasikais tapę autoriai gilinasi į pačius subtiliausius psichologinius reiškinius.

Be to, didieji rašytojai dažnai siekia ne įtikti skaitytojui ar palengvinti jam gyvenimą, o kuo tiksliau aprašyti tai, ką jie stebi ir jaučia, – kad ir kokie sudėtingi būtų minčių bei emocijų mechanizmai. André Pieyre’as de Mandiargues’as taip atsiliepė apie Marcelį Proustą: „Jo kūryba vilioja nelyginant atverta kaukolė, kurioje it kokiame psichikos planetariume galime matyti judančias mintis.“

Skaitymas teikia ne tik peno mūsų vidiniam gyvenimui, bet ir daug džiaugsmo: būname patenkinti aptikę ką nors pažįstamo arba kam nors paaiškėjus (kai perskaitome sklandžiai išdėstytas įžvalgas, kurias ir patys turėjome, bet mintyse nebuvome aiškiai suformulavę); džiaugiamės atradę ką nors nauja (kai stebėdamiesi susipažįstame su visai kitokiu požiūriu nei mūsų); mėgaujamės bendryste (supratę, kad kai kurie mūsų potyriai labai panašūs į autoriaus ar veikėjų išgyvenimus).

Skaitymas – tai susitikimas, o susitikimas gali įvykti pačiomis įvairiausiomis ir nenuspėjamomis sąlygomis. Todėl savo reikšmės nepraranda puikiosios „skaitytojų teisės“, kurias knygoje Kaip romanas gina Danielis Pennacas: teisė praleisti puslapius, teisė nebaigti skaityti, teisė skaityti bet ką ir t. t. Viskas tinka, jei tik skaitome nuoširdžiai, o žodžiai įsiskverbia mums į galvą ir ten ima gyventi savarankišką gyvenimą.

Padėjus knygą į šalį

Tiesą sakant, akimirka, kai knygą padedame į šalį, galbūt yra pati svarbiausia! Tuomet pradedame „įsisavinti“ tekstą. Mat skaitymas – tai penas mūsų protui ir sielai: mums tereikia pasimaitinti, o virškinimas vyksta savaime!

Tada jau galime užsiimti kitokiais dalykais, kaip savo kūrinyje „Žemiškieji skanėstai“ pabrėžia André Gide’as: „Tegul mano knyga tave išmoko labiau domėtis savimi negu ja, o paskui – labiau viskuo kitu negu savimi.“

Nei gilinimasis į savo pačių vidinį pasaulį, nei domėjimasis mėgstamų autorių vidiniu gyvenimu nėra savaiminis tikslas. Tai tik daug naudos teikiantys keliai, kuriais vaikštome tam, kad grįžtume į pasaulį stipriau jį mylėdami ir labiau juo žavėdamiesi.

Taip pat skaitykite