Gyvenimas

2019.04.17 13:16

Giedrė Kazlauskaitė „Bernardinų katė“

LRT.lt2019.04.17 13:16

Pasitikrinkite, kaip parašėte diktantą.

Giedrė Kazlauskaitė

Bernardinų katė

Visiems žinoma, kad pavasarį Bernardinų kapinėse pražysta sidabrinės scylės. Būriai smalsuolių traukia pasižiūrėti, kaip kauburėlius ir cementinius kapų bortelius įveikia žydras apklotas. Kur buvus, kur nebuvus, lyg juodai baltas vaiduoklis išnyra katė. Kažkas iš lankytojų jai ant kaklo užrišo rausvą kaspiną. Sumizgusia uodega brūkšteli per kojas, išdidžiai papozuoja ir nubidzena į kolumbariumo nišą pasimėgauti vienatve.

Prie vartų budi ir sargus šuo – kiekvienam įžengiančiajam primena jo mirtingumą. Galėtų dar išloti, kad, kaip liaudis sako, ožiai paskandon, o avys dangaus karalystėn eis. Ant tvorelės virbo pamauta pirštinė, kurią pametė šiuolaikinė filomatė, užsukusi čia pafotografuoti. Medyje it į velykinį būgną dudena genys. Grožį čia sukuria orus apleistumas ir nyksmas – samanos ant paminklų, nulaužti špižiniai kyžiai, vos įmatomi kūdikių kapeliai. Kapinės yra gyvenimas, netgi tirščiau už gyvenimą – mirusiųjų fotografijomis žvelgia praeities akys. Sako, naktį tebesigirdi, kaip koplyčios rūsiuose žvanga ten besislapsčiusių sukilėlių ginklai.

Net karantino metu žmonės traukia pasivaikščioti į Bernardinų oazę. Senjorės su respiratoriais skaito užrašus ant paminklų, meninės prigimties jaunuolis eskizuoja angelą, mergina su ausinėmis turbūt dalyvauja verslo konsultacijoje. Nenustebčiau pamačius, kad kas nors graužia cukrinę kaukolę. Miegantieji po žeme supranta nebent lenkiškai, todėl tikrai niekam neišplepės rinkodaros paslapčių anglų kalba. Jiems būtų maloniau, jeigu kalbėtų apie juos. Bet kas beatsimena jų biografijas? Pavyzdžiui, aktorės ir dainininkės Marijos Kažinskos, kurios atminimui stovi obeliskas su antikine kolona. Arba Kanuto Rusecko, kurio paveikslą ant saldainių dėžutės žino visi.

Tik katė čia, atrodo, pažįsta visus mirusiuosius, išmano jų rūpesčius. Lyg niekur nieko atsigula tai šen, tai ten ant kapo – tarsi velioniui reikėtų nuimti galvos skausmą. Tai jos valdos, jos akmeninis miestelis, jos šeštasis jausmas. Ir tuos, kurie užklysta pasivaikščioti, ji perveria aiškiaregės žvilgsniu, tarsi matytų visas jiems likusias dienas. Tarsi žinotų, ko jau nebespėsime padaryti, bet žiūrėtų į tai skeptiškai – tokie niekai. Ji neutrali, saugoja ir kilniadvasių, ir niekdarių kapų paslaptis. Kol dvasių pasaulyje siaučia gėrio ir blogio jėgos, katė tingiai spūdina akmenimis grįstu taku. Anksčiau tokio grindinio akmenis vadino kačių galvutėmis, dėl dydžio. Daug žmonių kaulų guli jos teritorijoje, nors vardai ant mauzoliejų jau užmiršti. Net katei aišku, kaip tai nereikšminga.

Ir nepasakytum, kad šioje vietoje neapima Dievo baimė, kai iš saulėto dangaus šuorais ima snigti. Slepiesi po klasicistinio kapinių laikrodžio stogeliu, tiesiai į veidą žvelgia Nukryžiuotojo skulptūra. Apima sąžinės graužatis dėl prastai atliktų pareigų, vartojimo įkarščio, veltui stumiamo laiko. Kaltė dėl pandemijos ir tirpstančių ledynų. Gyvenimas ir mirtis yra viena, bet tai nepriklauso mums.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.