Gyvenimas

2019.04.17 13:03

Marius Povilas Elijas Martynenko „Tikrovės dikta(n)tas“

LRT.lt2019.04.17 13:03

Pasitikrinkite, kaip parašėte diktantą.

Marius Povilas Elijas Martynenko

Tikrovės dikta(n)tas

Esu vedęs, turiu sūnų. Bet mane kamuoja tie patys klausimai kaip ir tuomet, kai buvau šešerių. „Ar šviesoforo mygtuko paspaudimas iš tikrųjų ką nors keičia?“ Kitas klausimas, kuris jau ilgai kamuoja – tai „Ką aš čia darau?“[1] Pusė kartų, kai to klausiu, yra susiję su nežinia. Su giliu mūsų troškimu suprasti savo vietą visatoje ir absoliutųjį tikslą. Kita pusė tų kartų, kai užduodu klausimą „Ką aš čia darau?“, ištinka mane vidurnaktį ilgai žiūrint į atidarytą šaldytuvą.[2]

Žmogaus protas visų pirma yra linkęs tikėti tuo, ką mato. [3]Dar pirmykštėse bendruomenėse tie, kurie netikėjo tuo, ką mato, išnyko. Na, pavyzdžiui, jie netikėjo, kad jų link artėja alkanas liūtas.[4] Arba netikėdami ant jų virstančio medžio vaizdu, po tuo medžiu baigdavo savo gyvenimus. Dabar šiuo faktu – kad tikime tuo, ką matome – manipuliuoja reklamos kūrėjai ir rėksmingoji žiniasklaida.[5]

Galimybė būti nutrenktam žaibo yra nedidelė – 1 iš 700 000. Galimybė laimėti loterijoje pagrindinį prizą yra keturis kartus mažesnė – 1 iš 2 800 000. Bet žmonės, perkantys bilietus, mąsto „Niekada negali žinoti“.[6] Loterijų reklamose rodomi laimėtojai ir žiūrovai patiki, kad laimėti išties įmanoma. Statistika rodo, kad 1 iš 4 nelaimių keliuose būna susijusi su telefono naudojimu už vairo. Bet daugelis žmonių galvoja: „Man taip tikrai nebus.“

Kai man buvo šešeri, atradau, kad galiu įtempti ausies būgnelio tempiamąjį raumenį. Tada ausyse pasigirsdavo ūžesys. Taip nutinka plačiai žiovaujant. Bet atradęs šį reiškinį, nesuvokiau, kas tai yra. Maniau, kad tai yra antgamtinis sugebėjimas. Tik nežinojau, kam galiu jį panaudoti. Tada nusprendžiau, kad šiuo būdu galiu pakeisti šviesoforo signalą. Dažnai laukdamas prie perėjos, kad patekčiau į netoli namų esantį „Žalgirio“ stadioną, stovėdavau ilgai ir klausydavausi ūžesio savo galvoje. Kol kas nors kitas paspausdavo mygtuką. Bet net ir tuomet tikėjau, kad signalas pasikeitė dėl mano magiško sugebėjimo.

Mąstydamas apie tai, regis, suprantu dar kai ką apie žmogaus protą. Svarbu ne tai, kad jis tiki tuo, ką mato, bet dar ir tai, kad tai, kuo jis tiki, gali iškreipti matomą tikrovę. Ir galbūt iš to nėra jokios naudos. Bet šis suvokimas man padeda būti šiek tiek pakantesniam kitiems. Kurie tikrovę mato kitaip. Kuriems tikrovė diktuoja kitokius žodžius nei man. Tiems, kurie nuspaudžia šviesoforo mygtuką, užuot stovėję prie perėjos ir klausę ūžimo savo galvoje. Ačiū jums. Dėl jūsų aš dar tikiu, kad turiu antgamtinių sugebėjimų.

Kiti galimi skyrybos ir rašybos variantai:

[1] Kitas klausimas, kuris jau ilgai kamuoja – tai „ką aš čia darau?“ Kitas klausimas, kuris jau ilgai kamuoja, tai „ką aš čia darau?“
[2] Kita pusė tų kartų, kai užduodu klausimą „ką aš čia darau?“, ištinka mane vidurnaktį ilgai žiūrint į atidarytą šaldytuvą. Kita pusė tų kartų, kai užduodu klausimą „ką aš čia darau?“, ištinka mane vidurnaktį, ilgai žiūrint į atidarytą šaldytuvą.
[3] Žmogaus protas, visų pirma, yra linkęs tikėti tuo, ką mato.
[4] Na, pavyzdžiui jie netikėjo, kad jų link artėja alkanas liūtas.
[5] Dabar šiuo faktu, kad tikime tuo, ką matome, manipuliuoja reklamos kūrėjai ir rėksmingoji žiniasklaida.
[6] Bet žmonės, perkantys bilietus, mąsto „niekada negali žinoti“.