Prieš ketverius metus iš Zimbabvės į Kauną studijuoti atvykusi Fallon Manhanga sako, kad Lietuvoje norėtų likti ir baigusi mokslus. Jai patinka vėsus šalies klimatas ir žmonės, darbštumu merginai primenantys jos kraštiečius. Šonų genčiai priklausanti Fallon pasakoja, kad senas Afrikos genčių tradicijas išstumia Vakarų pasaulis, o jaunimą iš gimtinės veja skurdas ir korupcija.
Iš Zimbabvės sostinės Hararės kilusi Fallon kelią statybų inžinerijos diplomo link pradėjo kibdama į mokslus Kipre, tačiau 2016-ųjų rudenį tęsti studijų atvyko į Lietuvą – šalį, apie kurią iki tol nebuvo nė girdėjusi.
„Atvykau į Lietuvą, nes Kauno technologijos universitetas (KTU) man pasiūlė geresnę studijų programą. Beje, mane žavėjo mintis pagyventi ten, kur šalta. Kol nepradėjau domėtis, kokiame universitete galėčiau tęsti Kipre pradėtas studijas, apie Lietuvą nieko nežinojau. Į šią šalį atvykau per atsitiktinumą, tačiau dėl jo nė kiek nesigailiu“, – portalui LRT.lt pasakoja afrikietė Fallon.
Profesinį kelią ji rinkosi išties atsakingai – šiuo metu statybų inžinerijos magistrantūroje studijuojanti mergina tikisi, jog KTU įgytos ir vieną dieną į gimtąjį kraštą parvežtos žinios pravers siekiant pagerinti Zimbabvės miestų infrastruktūrą, o gal net sumažinti atskirtį tarp Europos ir Afrikos.
„Kai kurie žmonės mano, jog statybų inžinerija – vyriška profesija, tačiau į šią sritį ateina vis daugiau moterų ir joms puikiai sekasi. Studijuodama tikiuosi pasisemti žinių iš inžinerijos vadybos specialistų, sukauptas žinias parsivežti į gimtinę ir padėti pagerinti Zimbabvės, o gal net kitų Afrikos šalių miestų infrastruktūrą.
Tikiu, kad, užmezgus tinkamus ryšius, galimybės yra neribotos. Norėčiau prisidėti prie atotrūkio tarp Europos ir Afrikos mažinimo“, – savo ateities vizija dalijasi Fallon.
Studijuodama tikiuosi pasisemti žinių iš inžinerijos vadybos specialistų, sukauptas žinias parsivežti į gimtinę ir padėti pagerinti Zimbabvės, o gal net kitų Afrikos šalių miestų infrastruktūrą.
Vaikai tiesia rankas norėdami paliesti
KTU bakalauro diplomą rankose jau laikanti Fallon šiuo metu ne tik studijuoja magistrantūroje, bet ir dirba. Pirmą vaikų ir suaugusiųjų anglų kalbos mokytojos darbą atvykusi į Lietuvą ji susirado Anglų kalbos studijoje. Anglų – viena iš 16-os Zimbabvės valstybinių kalbų, o dėl didelės oficialių kalbų įvairovės šalis įtraukta į Guinnesso rekordų sąrašą.
„Man labai patiko bendrauti su mokiniais, aš ir pati daug ko iš jų išmokau. Kai dirbau su vaikais, jie nuolat mane liesdavo, tačiau tam nė kiek neprieštaravau. Kadangi mano išvaizda visai kitokia nei jų, mačiau tai kaip galimybę jiems geriau pažinti mane ir vietą, iš kurios atvykau“, – pasakoja Fallon.
Šiuo metu mergina dirba kontaktų centre „Planas Chuliganas“. „Esu dėkinga už galimybę dirbti šioje įmonėje ir patirtį, kurią čia įgijau. Beje, šaunu daugiau laiko praleisti tarp lietuvių, – sako Fallon, laisvalaikį daugiausia leidžianti su draugais iš kitų šalių. – Artimiausi mano draugai yra užsieniečiai, ne lietuviai. Manau, taip yra todėl, kad kai pirmą sykį atvykome į Lietuvą, kartu mokėmės, gyvenome ir užsiiminėjome įvairiomis veiklomis, todėl greičiau ir susidraugavome.“
Galbūt kai kurie gali kaltinti ekonomiką ir sakyti, kad jeigu atlyginimai būtų didesni, žmonėms nereikėtų taip sunkiai dirbti, tačiau manau, kad darbštumas – pagirtina savybė.
Kaunas žavi ramybe ir gamta
Į Kauną atvykusią zimbabvietę Fallon žavi ne tik vėsus klimatas – mergina džiaugiasi, kad vos panorėjusi iš miesto šurmulio gali atsidurti gamtos prieglobstyje, o darbštumu pasižymintys lietuviai jai net šiek tiek primena gimtojo krašto žmones.
„Kaune gyvenimas lėtesnis, be to, nereikia toli vykti, kad galėtum pasigrožėti gamta. Vos kelios minutės pėsčiomis ir atsiduri Ąžuolyno parke, kur gali mėgautis saulės spinduliais ir tyru oru. Man ne kartą teko lankytis Vilniuje, ten gyvenimo ritmas jau visai kitoks.
Lankiausi ir Austrijos, Lenkijos, kitų Europos šalių sostinėse – ten didžiausias šurmulys net vidury žiemos! Man tai nepatinka, – juokiasi Fallon, į Kauną atvykusi iš Zimbabvės sostinės, turinčios kone pusantro milijono gyventojų. – Beje, man įdomi ir Lietuvos kultūra, kai kas joje man šiek tiek primena gimtinę.
Pavyzdžiui, lietuviai taip pat labai darbštūs, pastebėjau, kad dauguma studentų mokslus derina su darbu. Galbūt kai kurie gali kaltinti ekonomiką ir sakyti, kad jeigu atlyginimai būtų didesni, žmonėms nereikėtų taip sunkiai dirbti, tačiau manau, kad darbštumas – pagirtina savybė. Man gera bendrauti su tokiais motyvuotais žmonėmis, kokia esu pati“, – kalba Fallon.
Pastebėjau, kad lietuviai atsiveria pamažu, jiems reikia laiko pažinti.
Zimbabvietė sako ne kartą girdėjusi stereotipą, kad Lietuva garsėja ne tik vėsiu klimatu, bet ir šiaurietišku žmonių būdu, tačiau progos pati tuo įsitikinti neturėjo.
„Nors kiti sako, kad lietuviai gana šalti žmonės, aš tokių nesutikau. Laikausi nuomonės, kad, atvykęs į kažkieno erdvę, turi ją gerbti ir kartu plaukti pasroviui. Pastebėjau, kad lietuviai atsiveria pamažu, jiems reikia laiko pažinti. Džiaugiuosi, kad visi žmonės, kuriuos sutikau, yra labai malonūs“, – lietuvius Fallon mini geru žodžiu.
Tik atvykusi į Lietuvą mergina pastebėdavo, kad gatvėje praeiviai smalsiai ją nužiūrinėja, tačiau dabar situacija pasikeitė – afrikietiškų šaknų turintys žmonės dažniau atvyksta į šalį, todėl ir lietuvius stebina kur kas mažiau, sako Fallon.
Genčių tradicijas išstumia besiskverbiantis Vakarų pasaulis
Šonų genčiai priklausanti Fallon pasakoja, kad pastaruoju metu genties tradicijos nebėra tokios gyvos kaip anksčiau. „Dėl tokios stiprios Vakarų pasaulio įtakos mūsų kultūra pamažu nyksta. Pasikeitė visa šeimos dinamika, vaikai išsibarstė po pasaulį, ėmė dirbti nebe vienas, o abu tėvai, todėl žmonėms teko prisitaikyti“, – kalba Fallon.
Ilgainiui sumažėjo ir tradicinės šonų šeimos narių skaičius – pavyzdžiui, Fallon močiutė turėjo devynis vaikus, mergina augo trijų vaikų šeimoje, o jaunimas kuria kuklias, dažniausiai dviejų, o kartais net vieno vaiko šeimas.
Yra tėvų, kurie nori, kad vaikai tuoktųsi su panašių genčių atstovais vien tam, kad pavyktų išvengti nesutarimų ir kultūrinių ar genčių skirtumų.
Žinoma, vis dar yra šeimų, kurios stengiasi išlaikyti genties tradicijas, sako Fallon. Viena tokių – jaunikio mokestis už nuotaką.
„Panorėjęs vesti merginą, vaikinas turi susimokėti už nuotaką. Suėjus abiem šeimoms, vaikinas nuotakos šeimai dovanoja pinigų, kartais prideda ir naminių gyvulių, dažniausiai karvių. Taip jis parodo, kad rūpinsis savo nuotaka ir šeima“, – pasakoja Fallon.
Tiesa, spręsti, tekėti ar ne, tenka pačiai merginai – tėvai į jaunikio paieškas nesikiša. „Žinoma, yra tėvų, kurie nori, kad vaikai tuoktųsi su panašių genčių atstovais vien tam, kad pavyktų išvengti nesutarimų ir kultūrinių ar genčių skirtumų. Vis dėlto tėvai pas mus niekada vaikams nerinko sutuoktinių, o šiuo metu apskritai turime tikrai daugiau laisvės“, – pasakoja Fallon.
Renkantis sutuoktinį, šonų genties atstovams reikia atsižvelgti į jo šeimos totemą. „Pavyzdžiui, mano giminės totemas yra Shumba (liet. liūtas). Totemas yra kaip šeimos vardas, ir jei žmonės priklauso tam pačiam totemui, vadinasi, jie yra susiję kažkokiais, kad ir labai tolimais, giminystės ryšiais, todėl tą patį totemą turintys žmonės paprastai nesituokia“, – pasakoja Fallon.
Daugelis tėvų Zimbabvėje trokšta, kad jų vaikai vyktų studijuoti svetur, galėtų įgyti žinių ir tarptautinės patirties, o tada susirastų geresnį darbą.
Iš gimtinės veja liūdna ekonominė situacija
Per ketverius studijų Lietuvoje metus Fallon nė karto nebuvo sugrįžusi aplankyti už daugiau nei 10 tūkst. kilometrų likusių artimųjų, tačiau dažnai susisiekia internetu.
„Gerai, kad turime tiek daug technologinių galimybių. Kartais jaučiuosi, lyg niekada nebūčiau išvykusi iš namų“, – sako Fallon, internetu bendraujanti su Zimbabvėje likusiais tėvais ir dviem broliais.
Kai pranešė tėvams, kad išvyksta studijuoti svetur, Fallon sulaukė didžiulio palaikymo. „Mano tėvai visuomet buvo labai palaikantys. Tiesa, daugelis tėvų Zimbabvėje trokšta, kad jų vaikai vyktų studijuoti svetur, galėtų įgyti žinių ir tarptautinės patirties, o tada susirastų geresnį darbą.
Žinoma, kai kurie tikisi, kad baigę mokslus vaikai sugrįš, tačiau mūsų šalyje labai prasta ekonominė padėtis, todėl tėvai mieliau vaikus išleidžia kuo toliau nuo šios netvarkos“, – pasakoja Fallon.
Pasaulio banko duomenimis, Zimbabvėje 2018 m. gyveno beveik 14,5 mln. žmonių, vienam gyventojui teko 2 146 JAV dolerių šalies BVP. Maždaug 2,8 mln. gyventojų turinčioje Lietuvoje 2018 m. vienam gyventojui teko 19 153 JAV dolerių šalies BVP. Gyventojų trukmę, raštingumo ir gyvenimo lygį nurodantis žmogaus socialinės raidos indeksas 2018 m. Zimbabvėje buvo lygus 0,563, tais pačiais metais Lietuvoje – 0,869.
Norėčiau Lietuvoje kuriam laikui likti ir baigusi studijas, tačiau reikia apgalvoti daugybę dalykų. Vienaip ar kitaip, tikiu, jog Dievas mane nuves ten, kur ir turiu būti.
Ar Lietuvoje pasiliks ir baigusi mokslus, Fallon sako kol kas tiksliai nežinanti, tačiau savo ateitį nedidelėje Europos šalyje galėtų įsivaizduoti. „Dar nežinau, kur keliai nuves, kai baigsiu universitetą, tačiau greičiausiai Lietuvoje bandysiu likti ilgesniam laikui. Žinau, kad dėl kalbos barjero bus sunku rasti darbą, ypač mano profesijos srityje, tad neaišku, kaip viskas bus.
Vis dėlto nenoriu grįžti į Zimbabvę, kol neturėsiu finansinių resursų ir įtakos kažką daryti. Kai kurie motyvuoti jauni žmonės iš užsienio sugrįžta į Zimbabvę, tačiau įstringa šalies korupcijoje ir jiems tenka pamiršti savo svajones“, – kalba Fallon.
Beje, į Lietuvą norėtų atvykti ir jaunesnis merginos brolis, neseniai baigęs mokyklą ir suvirinimo kursus, puikiai žaidžiantis regbį ir žolės riedulį.
„Brolis norėtų čia atvykti, dirbti pagal suvirintojo specialybę ir užsiimti sportu, galbūt net tapti regbio ar žolės riedulio treneriu. Ieškojau, kur jis galėtų atlikti praktiką, tačiau kol kas neradau pakankamai informacijos, – pasakoja Fallon, Lietuvoje ir pati priklausiusi vienai žolės riedulio komandai. – Norėčiau Lietuvoje kuriam laikui likti ir baigusi studijas, tačiau reikia apgalvoti daugybę dalykų. Vienaip ar kitaip, tikiu, jog Dievas mane nuves ten, kur ir turiu būti.“
