Gyvenimas

2020.05.10 12:57

Gestakalbiai klajūnai: kurčiųjų šeima išvykusi be atgalinio bilieto karantinuojasi Australijoje

Brigita Kulbytė 2020.05.10 12:57

Apie kasdienybę be rutinos, dienas be triukšmo, kalbą be garsų ir, svarbiausia, apie vidinę energiją, kuri neleidžia sustoti, net kai būna sunku ar nepatogu kalbuosi su unikaliu kurtystės pavyzdžiu – Vytautu Pivoru. Šviesus ir įkvepiantis pokalbis su žmogumi, kuriam žodis „ne“ dažnai nė neegzistuoja. Kaip jis pats sako: „Nėra blogų metų laikų, yra tik netinkama apranga ir nuotaika.“

– Vytautai, sutikau Jus Surdologijos centre, kur mokote gestų kalbos. Pažintis paliko labai gerą įspūdį. Nors žodžiais nebuvo ištarta nieko – mes kažkaip susikalbėjome ir supratome vienas kitą. Jūs sakėte: mes, kurtieji, nesame kurčnebyliai, mes puikiai bendraujame. Netrukus tuo ir įsitikinau. Vytautai, o kuo gyvenate dabar?

– Šiuo metu esu tėvystės atostogose ir tai man suteikia daug džiaugsmo, nes ne kasdien ir net ne kasmet tokia galimybė išpuola. Nuo universiteto baigimo laikų užsiimdavau įvairiomis veiklomis. Kai baigiau Lietuvos edukologijos universitete socialinę pedagogiką ir įgijau bakalauro išsilavinimą, galėjau ir magistrantūroje mokytis, bet beveik trečdalį gyvenimo metų skyriau darbui Lietuvių gestų kalbos institute, buvau nuo savanorio iki laikinojo direktoriaus, bet pagrindinis darbas buvo mokomųjų vaizdinių medžiagų ir programų rengimas ir mokymų vedimas.

2015–2018 metais buvau Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentu. Patirtis neįkainojama, bet ir laikas buvo sudėtingas dėl nekokio požiūrio į kurčiuosius, gestų kalbą, vertėjus, kurčiųjų reabilitacijos centrus. Džiaugiuosi, kad supo nuostabūs žmonės, su jais stengėmės suformuoti teigiamą patirtį ir požiūrį. Dėl to populiarėja įvairūs kursai, vis daugiau mūsų bendruomenės narių išeina į viešumą, dalijasi gerąja patirtimi.

Yra tokie terminai „kurtumas“ ir „kurtystė“: iš pažiūros jie atrodo panašiai, bet įsigilinus turi skirtumų.

Negaliu nepaminėti ir savo nuostabios žmonelės Nijolės, su kuria kartu esame nuo mokyklos laikų ir auginame 3 nuostabius mažylius: Medą bei dvynukes Mėtą ir Viltę.

– Atrodo, esate tikras gyvsidabris ir Jūsų pilna visur. Regis, Jums nėra žodžio „neįmanoma“. Kas Jus įkvepia darbams ir vis naujiems projektams, veikloms?

– Vidumi esu gal toks… ramesnis gyvsidabris. Yra ir gyvesnių už mane, net verdančių. „Neįmanoma“ – kiek per drąsu, gal tiksliau būtų sakyti, kad galimybės visur ir visiems yra vienodos, bet joms visada būna tam tikras laikas, jis ateis tada, kai būsi pasiruošęs. Jei šiandien kažkas nepavyko, tai gal rytoj pavyks, o jei ne, tai tikrai šis iššūkis ne tau ir stengtis kažką įrodyti nėra prasmės, gyvenimas per daug trumpas ir gražus, kad dėl vieno „neįmanoma“ reikėtų viską paaukoti. Įkvėpimo toli ieškoti nereikia, man tai visada yra šeima, draugai, sutikti žmonės, aplinka. Pats gyvenimas suteikia daug įkvėpimo ir idėjų.

– Esate kurčias, daugelis galėtų pamanyti, kad daug ką prarandate. Bet ar iš tiesų tai yra problema? Bendraujant su Jumis visai nepanašu, kad Jums kažkas trukdytų išsakyti savo nuomonę ar pasvarstymus. Priešingai – iš to, kaip domitės pasauliu, dažnai žinote ir esate skaitęs daugiau nei bet kuris girdintysis. Bet ar kurtumą visgi įvardytumėte kaip kažkokią „negalią“, ar priešingai – tai didelis pliusas ir galimybės tiek tobulinti save, tiek augti ir padėti kitiems?

– Negirdžiu nuo 2 metų, bet kažkaip to nepasigendu ir man tai gyventi netrukdo. Turiu savų privalumų, pavyzdžiui, regėjimas kompensuoja klausą. Yra tokie terminai „kurtumas“ ir „kurtystė“: iš pažiūros jie atrodo panašiai, bet įsigilinus turi skirtumų. Kurtumas apibrėžia būklę, t. y. negalėjimą girdėti, klausos sutrikimą, o kurtystė – labiau identitetas, didžiavimasis, kuo esi, ir dėl to jokio diskomforto nejauti.

Aš kursuose ir pranešimuose visada pabrėžiu, kad kurtieji papildo girdinčiųjų gyvenimus savo patirtimi, pvz., retai kas susimąsto, kad interneto idėjinis autorius buvo kurčias asmuo, jis dirbo Pentagone. Kaip madinga dabar sakyti, ypatingi žmonės palengvina visų gyvenimą su savais poreikiais, kurie daro įtaką ir kitų gyvenimo kokybei. Tereikia tik pamėginti pažiūrėti iš kitos perspektyvos ir viskas atrodys visiškai kitaip.

– Kokia yra kurčiųjų bendruomenė? Ar girdintieji kažkaip galėtų prie jos prisijungti?

– Trumpai apibūdinti kurčiųjų bendruomenę sudėtinga, reikia ją pažinti iš vidaus ir per savo patirtį. Dažnai sakome, kad kurčiųjų bendruomenė yra kalbinė kultūrinė mažuma, kurioje bendraujama gestų kalba, ji turi savo kultūrinę išraišką ir skaudžią istoriją. Buvo menkinami kurčiųjų gebėjimai, jų prigimtinė gestų kalba.

Yra puikiai šokančių kurčiųjų ir net grojančių tatamiais, o Kroatijoje yra kurčiųjų roko grupė.

Todėl kartais pasireiškia toks nepasitikėjimas savimi ir savo žmonėmis, labiau vertinama girdinčiųjų nuomonė, kaip daugiau žinančių ir formuojančių kurčiųjų mąstymą. Dėl ideologijos ir institucijų formuojamo požiūrio daug metų girdintieji nepripažino kurčiųjų kaip unikalios kalbinės kultūrinės mažumos, kuri turi savo identitetą. Bet jei žmogus nori įsitraukti į kurčiųjų bendruomenę ir įgauna pasitikėjimą, tada jis būna labai laukiamas ir tokiam įsitraukimui būtinos tik kelios sąlygos – gestų kalbos mokėjimas ir kurčiųjų pripažinimas lygiaverčiais asmenimis.

– Trumpam sugrįžkime į praeitį. Kokia buvo Jūsų vaikystė ir paauglystė? Su kokiais iššūkiais teko susidurti augant kurtiesiems ne visada pritaikytomis sąlygomis? Kokias knygas skaitėte, kaip leidote laisvalaikį?

– Augau daugiavaikėje šeimoje, tai liūdna nebuvo. Daugiausia laiko praleisdavome savo sodyboje, Pamerkių kaime. Maudynės nuo ryto iki vakaro, pliuškendavomės net su muiluotais rūbais, juk anksčiau skalbimo mašinų nebuvo, tai per pramogas prisidėdavome prie rūbų plovimo. Žvejyba, grybavimas, lošimas kortomis tarp mašalų, kasdieninis detektyvinių knygų skaitymas. Esu surinkęs beveik visą Agathos Christie knygų kolekciją.

Aišku, kol buvau mažas, skirtumai labai nesijaučia, nes daug bendravimo kaip ir nebūna, tuo metu labiau rūpi žaidimai, esi apsuptas šeimos. Kad esi kitoks, pasijaučia mokykloje, paauglystėje, kai būna didesnis bendravimo poreikis, greitesnis komunikacijos ir informacijos tempas. Tuo metu gali pasireikšti kažkokių nepatogumų, ypač jei kurčias vaikas auga girdinčiųjų šeimoje, kuri nemoka gestų kalbos.

– Kas buvo sudėtinga, o kas įsiminė kaip šviesūs ir malonūs prisiminimai? Kokią mokyklą lankėte, kokie santykiai buvo su šeima?

– Pats mokiausi ir girdinčiųjų mokykloje, ir kurčiųjų, tai palyginti aplinkos pritaikymą, komunikaciją galiu iš savo patirties. Tik 5 klasėje pakeičiau mokyklą ir atėjęs į kurčiųjų mokyklą pasijutau savame pasaulyje, kuriame bendravimas vyksta mano – gestų kalba. Nuo tada galėjau save išreikšti ir kitus visiškai suprasti, lygiomis galimybėmis bendrauti ir mokytis.

Mano tėvas dažnai sakydavo, kaip gerai, kad negirdime viso to bereikalingo ir neigiamai veikiančio triukšmo. Galvoju, kad jis buvo teisus.

Santykiai su broliais ir seserimis puikūs, nors ir retokai matomės, bet esant reikalui susirenkame visi, nors ir gerbiame kiekvieno privatumą. Manau, tai labai svarbu. Esu dėkingas amžiną atilsį savo tėvams, kad jie padėjo tvirtus pamatus mūsų tarpusavio santykiams, palaikome vieni kitus sunkiu momentu, suprantame, kad laimė ne piniguose ir turtuose, o tarpusavio ryšyje.

Negaliu teigti, kad viskas buvo idealu, buvo visko, ir ginčų, ir maištavimo, bet ir palaikymo bei kompromisų rasta kartu. Tėvai įskiepijo meilę kelionėms, todėl visi mėgstame keliauti, nors ir skirtingais būdais: vyresniajai patinka kalnų slidinėjimas, broliui – kopimas į kalnus, jaunesnei seseriai – dviračių žygiai, o man – vandens turizmas.

– Ir nors daugeliui skaitančių šį mūsų pokalbį gali būti sunku įsivaizduoti gyvenimą be tokių elementarių garsų kaip batų kaukšėjimas į akmeninį grindinį ar kepamos kiaušinienės garsas, bet juk nors ir viso to negirdite, puikiausiai matote ir suprantate pasaulį aplink. Kaip Jūs jį „girdite“? Kas Jums labiausiai padeda jį suprasti?

– Mano tėvas dažnai sakydavo, kaip gerai, kad negirdime viso to bereikalingo ir neigiamai veikiančio triukšmo. Galvoju, kad jis buvo teisus, nes pastebėdavau, kad pažįstamiems girdintiesiems kartais dingdavo nuotaika dėl kažkur išgirsto negatyvo. O girdėti mes puikiai galime, jaučiame vibraciją, kuri įgalina mus šokti pagal bet kokią muziką, akimis matome judesius, spalvas.

Yra puikiai šokančių kurčiųjų ir net grojančių tatamiais, o Kroatijoje yra kurčiųjų roko grupė. Iš tikrųjų, visiškai gyvenimo suprasti juk niekas negali. Dažnai mes nežinome, kokiems tikslams įgyvendinti esame čia, bet manau, kad labai svarbu prasmingai nugyventi šį mums duotą laiką ir mokytis iš savo patirties, kadangi ji yra unikali kiekvienam.

– Kartu su žmona ir trimis mažyliais iškeliavote be atgalinių bilietų ir nė patys nežinote, kiek Jūsų kelionė truks. Kaip gimė ši idėja aplankyti tolimuosius Rytus?

– Gal tai tiesiog mūsų kraujyje. Nuo mažens su šeima labai dažnai kur nors keliaudavome, vėliau tuo ir savo Nijolę užkrėčiau. Tikriausiai taip viskas ir susidėjo: mudviejų vaikų priežiūros atostogos, vyresnėliui paskutiniai metai iki mokyklos, kai kurie draugai palaikė tokią mūsų beprotišką idėją, o ir giminės bei šeimos nariai neatkalbinėjo – sulaukus tokio palaikymo nebeliko klaustukų, kurie mus stabdytų. Kitas labai svarbus aspektas – įdomu išbandyti savo jėgas tokiomis neįprastomis sąlygomis. Mūsų kelionę galima sekti socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Instagram“ (vart. gestakalbiai_klajunai).

– Kuriame pasaulio kampelyje dabar esate ir kas laukia toliau? Kaip CODIV-19 ir paskelbtas karantinas pakeitė Jūsų planus?

– Šiuo metu esame Australijoje. Šis žemynas buvo mūsų plane, tačiau tikrai nesitikėjome, kad viskas taip susijauks. Dar būdami Tailande skaitėme naujienas apie COVID-19 plitimą Kinijoje. Namiškiai iš Lietuvos pradėjo nerimauti, tačiau mes dar nežinojome, ko galime laukti, stengėmės nepasiduoti baimėms.

Toliau laikėmės savo plano ir lankėme pakeliui link Australijos esančias šalis – Malaiziją, Singapūrą, Balį, Indonezijos salą… Patekę į Australiją, tiesą sakant, pasijautėme saugūs. Per dvi savaites pervažiavome Australiją nuo Darvino miesto iki Melburno, po savaitės buvo paskelbtas visuotinis karantinas be galutinio termino.

Dėl grįžimo namo iš pradžių minčių tikrai buvo, bet apsvarstę geriau nusprendėme nerizikuoti ir išlaukti čia, kol sienos vėl bus atviros.

Esame dėkingi savo buvusiam klasiokui ir geram bičiuliui, kuris čia, Australijoje, mūsų šeimai pasiūlė apsistoti savo viloje ir taip praleisti karantino laiką. Tiesa, Australijos plotai milžiniški ir kelionės čia skaičiuojamos ne kilometrais, o valandomis ir taip pat yra valstijos, kuriose skirtingos ir karantino sąlygos.

– Kurioje valstijoje šiuo metu gyvenate su šeima? Ar kilo minčių grįžti į Lietuvą?

– Gyvename Viktorijos valstijoje, kurios sostinė Melburnas, čia taisyklės vienos griežčiausių. Melburne neleidžiama vykti į parkus ar gamtą, burtis grupėmis, žaisti aikštelėse, ypač nustebino vienas ribojimas – dėl socialinio atstumo uždrausta žvejoti. Bet, iš esmės, taisyklės panašios kaip ir Lietuvoje, gal tik tai, kad kaukės viešumoje nėra privalomos. Pastebiu, kad žmonės čia taisyklių ir rekomendacijų laikosi tikrai nuosekliai. Dėl grįžimo namo iš pradžių minčių tikrai buvo, bet apsvarstę geriau nusprendėme nerizikuoti ir išlaukti čia, kol sienos vėl bus atviros.

– Jūsų kelionė įgavo tikrai neišdildomų įspūdžių. Kaip viskas pasisuko, kai teko karantinuotis?

– Pirmąsias dvi savaites, galima sakyti, atostogavome nuo pastarųjų kelių mėnesių intensyvaus kelionių maratono. O paskui pradėjome po truputį pažindintis su regiono parkais ir lankytinomis vietomis, kurios kaskart vis kažkuo nustebina: milžiniškais paparčiais, įvairiausiais eukaliptais, egzotiškais gyvūnais, neįtikėtinomis panoramomis…

– Ar susikūrėte kokį karantino režimą kasdienybėje?

– Jei niekur nevažiuojame, tai kasdienis mūsų režimas visai paprastas – tiesiog buvimas kartu su vaikais. Rytais keliamės, vyresnėlis atlieka darželio pavestas užduotis ir eksperimentus, mažylės žaidžia tarpusavyje, tyrinėja aplinką ar prašo skaityti knygutes kartu. Tada mažųjų pokaičio miegas, tai kiekvienas užsiimame širdžiai maloniomis veiklomis: Nijolė mezga, Medas piešia ar žaidžia lauke, aš skaitau knygas. Po miego einame pasivaikščioti prie vandenyno ir pasimaudyti, tiksliau – maudosi vaikai, nes čia jau rudenėja ir vanduo darosi šaltesnis.

– Ar kelionėje pasigedote kažko „lietuviško“? Ar bendraujate su likusiais gimtinėje, nuo ko jie pavargsta karantino metu?

– Gal ir nėra labai daug ko pasigesti… Turime galimybes keliauti aplink, gyvename mažame miestelyje toliau nuo žmonių, kasdien einame pasilabinti su vandenynu. Žmona labiausiai pasiilgsta juodos duonos riekės su storu smetonos sviesto sluoksniu, Medas – savo lego kaladėlių ir kambario, aš – krapštinėjimosi aplink namą, tik dvynukės yra viskuo patenkintos, joms svarbiausia, kad šalia būtų tėvai ir broliukas, saugi aplinka. O bendrai visi jau tikrai pasiilgstame lietuviškos pavasario šilumos ir buvimo geroje kompanijoje su šeima ir bičiuliais.

Žinau, kad dauguma pavargo nuo karantino, ypač tie, kuriems tenka daugiau praleisti tarp keturių sienų, neturi galimybės išeiti laukan, bet iš kitos pusės tame galima rasti gerų dalykų. Daugiau laiko pabūti su vaikais, pasimokyti iš jų, užsiimti pamirštais arba naujai atrastais hobiais, kartu ir gamta kiek atsikvėps nuo teršimo. O sugrįžus galimybėms keliauti tikiu, kad daugelis atras puikių vietų Lietuvoje, apie kurias buvo girdėję, bet vis trūkdavo laiko aplankyti. Manau, kad žmonės iš prigimties keliautojai ir niekas to negali iš mūsų atimti, tik mes patys renkamės, kaip ir kur keliauti.

– Pabaigoje sugrįžkime prie pačios kelionės. Įdomu, ar sunku keliauti su trimis mažyliais? Kaip Jus priėmė kita kultūra, ar keliaudami sutinkate kitų kurčiųjų?

– Buvo tikrai visko… Bandėme apsiprasti su tvankumu, kitokiu klimatu ir laiko juosta… Kelionės pradžioje didžiausias tekęs iššūkis buvo tai, jog mažutės kiek apsirgo ir teko apsilankyti pas gydytoją, kuris, pasirodo, irgi turi dvynukes. Gydytojas iš karto pasinaudojo internetine „Google“ vertimo sistema, tai bendrauti nebuvo jokių problemų. Lankydamiesi Krabyje stebėjomės tajų geraširdiškumu, mažylėms teko didžiausias dėmesys ir šypsenos, net neatsiklausę mūsų, jas čiupinėjo ir fotografavo. Iš pradžių tai kiek šokiravo, palyginus su ES akcentuojama duomenų apsauga ir draudimais be sutikimo fotografuoti. Nors iš vienos pusės ir keista, tačiau supratome tai kaip jų kultūros dalyką ir mokėmės tai priimti.

Prisiskaitėme, kad dauguma tajų anglų kalbą moka silpnokai, bet gestais susikalbėjome kuo puikiausiai. Kurčiųjų keliautojų nesutikome, bet sutikome vieną kurčią vietinį, kuris ant kokoso kevalų žarijų kepa ir pardavinėja keptus kukurūzus. Jo kepti kukurūzai tikrai puikūs, o ir jis pats drąsiai kalbina visus, keliaujančius pro šalį.

Jį maloniai nustebino, kad šeimoje visi kalbame tik gestų kalba. Pats jis pasakojo, kad yra užauginęs du vaikus, su jais visą laiką bendravo žodine kalba, vaikai nesimokė gestų kalbos. Vaikai kelionėje tikrai netrukdo, jei kas kitaip sako, tai tik požiūrio klausimas. Jei manysi, kad vaikai trukdo – taip ir bus, bet jei pastebėsi, kiek jie suteikia spalvų, būsi atradęs tikrą kelionių magiją.

– Tai įkvepiantis pavyzdys daugybei šeimų, kurios galbūt jaudinasi ir nesiima veiksmų savo svajonei įgyvendinti. Galbūt nuotykiais ir įspūdžiais bei atradimais ketinate dalytis ne tik socialiniuose tinkluose, bet, pavyzdžiui, ir parašyti knygą?

– Kartu su žmona rašome dienoraštį, kol kas grynai tik patys sau. Bet kas žino, į ką tai vieną dieną gali išsivystyti. Gal ir prie knygos prieisime. Kol kas apie tai pagalvojus kyla šypsena ir rimtai apie tai negalvoju, tačiau niekada nežinai, kas nutiks už kito kampo.