Gyvenimas

2020.05.08 08:08

Neišaugę iš vakarėlių: „restartuoti“ savęs neonų šviesoje netrukdo nei amžius, nei profesija, nei vaikai

Dokumentika „Spalvos“, LRT.lt2020.05.08 08:08

„Komentarų, ko su jauniklėm triniesi, ypač išgirstu iš savo amžiaus moterų. Jos norėtų, kad sėdėčiau namie, žiūrėčiau televizorių ir valgyčiau keptas bulves“, – sako 38-erių dokumentikos „Spalvos“ herojus Mindaugas. Jei grafikos dizainerį vakarėlyje pamatytų darbdaviai, jam būtų nė motais – dukrą auginantis vyras nemano, kad toks gyvenimo būdas kenkia įvaizdžiui, karjerai ar dar kam nors.

Didelė dalis šokių muzikos mylėtojų anksčiau ar vėliau išauga savo aistrą ir linksmybės neonų šviesoje lieka kaip jaunystės prisiminimas. Tik ne laidos „Spalvos“ herojams, kurie, būdami gerokai vyresni nei 30-ies, eina į vakarėlius ne rečiau nei perpus už juos jaunesni žmonės. Prieš pat karantiną nufilmuotoje laidoje pasirodo trys naktinių klubų veteranai: 54-erių klubo „Opium“ apšvietėjas ir garso technikas Audrius Sruogis, pravarde Mobis, 38-erių klausos specialistė Jurga Burkauskaitė ir jos bendraamžis grafikos dizaineris Mindaugas Pleškas, visiems geriau žinomas kaip Bananas.

A. Sruogis taip myli savo darbą, kad jame praleidžia net 7 dienas per savaitę, o „Opiumą“ vadina savo antraisiais namais. Didžiausia jo darbo dalis padaroma prieš vakarėlį – būtina gerai paruošti namų darbus. Anot pašnekovo, kai yra vakarėlis, jau priiminėji svečius, o kad galėtum ramiai juos priimti ir viskas vyktų sklandžiai, reikia įdėti daug darbo.

„Esu atsakingas už tai, kad mūsų lankytojai gražiai matytų ir girdėtų. Naktiniuose klubuose ir naktiniame gyvenime dirbu apie 20 metų. „Opiume“ būnu gal net visas 7 dienas per savaitę, su malonumu čia užsuku susitikti su draugais. Ir mano draugai žino, kad čia gali mane rasti. Tai susitikimų vieta“, – kalba jis.

Paklaustas, ar „Opiumo“ vakarėliuose sutinka daugiau savo bendraamžių, pašnekovas teigia, kad panašaus amžiaus asmenų tikrai ateina, tik ne taip dažnai.

Nepastebėjote, kad daugelio domėjimasis muzika baigiasi sulig mokyklos baigimu? Juk mokykloje kiekvienoje klasėje yra savas didžėjus, visi domisi muzika. Baigę mokyklą išsiskirsto, išvažinėja į studijas ir domėjimasis muzika sumažėja.

„Galbūt mano amžiaus žmonės nepratę išeiti, susitikinėti su nepažįstamais žmonėmis, susipažinti. Galbūt tai kažkiek problema. Bet amžius šiuo atveju nieko nereiškia. Vakarėliai – socializacijos vieta, kur susipažįsti su žmonėmis, bendrauji. Tai sudėtinė gyvenimo dalis, bent jau mano gyvenimo“, – pažymi vyras.

Jo klubinėjimas prasidėjo maždaug nuo 2000-ųjų, sulig „Gravity“ atsiradimu. Prieš tai būdavo pavieniai, gana sėkmingai organizuojami elektroninės šokių muzikos vakarėliai ir renginiai. Portalas „Ore.lt“ sėkmingai organizuodavo didelius renginius – iš esmės tai buvo labai panašu, pasakoja A. Sruogis.

Kuo skiriasi „Gravity“ laikų didžėjai nuo dabartinių, grojančių „Opiume“ ir kituose moderniuose klubuose? Vis mažiau didžėjų groja iš plokštelių, pabrėžia garso technikas.

„Bet, ko gero, ne tai svarbiausia. Manau, dabar didžėjai kur kas profesionalesni ir kur kas rimčiau žiūri į savo užsiėmimą. 2000-aisiais didžėjavimas buvo labiau hobis. Dabar gerokai daugiau didžėjų, kurie tuo užsiima profesionaliai. Manyčiau, tai esminis pasikeitimas į gera“, – teigia jis.

Spalvos. Neišaugę iš vakarėlių: amžiaus nevaržomi vilniečiai klubuose linksminasi su perpus jaunesniais bendraminčiais

Jo neerzina tai, kad dabar dažnas prisistato didžėjumi ir daugybė žmonių nori jais tapti. Pasak A. Sruogio, tai – tiesiog nuostabu: „Tai reiškia, kad žmonės domisi muzika. Apskritai, nepastebėjote, kad daugelio domėjimasis muzika baigiasi sulig mokyklos baigimu? Juk mokykloje kiekvienoje klasėje yra savas didžėjus, visi domisi muzika, ja keičiasi ir panašiai. Baigę mokyklą išsiskirsto, išvažinėja į studijas ir domėjimasis muzika sumažėja...“

Susikurtas alter ego padeda save restartuoti

J. Burkauskaitė dieną dirba klausos protezavimo specialiste, o naktimis eina į didžiausius reivus mieste. Vakarėliai jai jau tapo gyvenimo būdo dalimi.

„Nuėjęs susitinki pažįstamų, kuruos tik ten ir sutinki, esame tokia mini šeima – ten susitikę aptariame tik vakarėlių dalykus. Neklausiame, ar tu iš ryto pavalgei, ar kepei kiaušinienę, ką tu dirbi. Niekas nežino, kiek kam metų. Ar 38-eri, ar 17, 18 metų – nėra skirtumo“, – teigia moteris.

Kartais ji didžėjauja ir pati. Prieš kiekvieną vakarėlį pasipuošia, pasidaro šventinį makiažą – jeigu groja, dažosi, rengiasi ekstravagantiškiau, o kai eina į kito atlikėjo pasirodymą, kaip pati sako, stengiasi jo neužgožti – tai būtų neteisinga, lyg nueiti į vestuves apsirengus baltą suknelę. Tačiau tinkamai apsirengti, susikurti įvaizdį vakarėliui būtina, įsitikinusi laidos herojė.

Su klausa visi turi problemų, ypač didžėjai, o mano klausa irgi nėra ideali. Kažkada per ilgai pastovėjau prie kolonėlės, teko net ligoninėje pagulėti.

„Ateina su tais pačiais darbo drabužiais, nepasidarę įdomesnio makiažo, nesusikūrę kokio nors įvaizdžio... Man atrodo, labai svarbu, kad būtum įdomus ne tik sau pačiam, bet ir kitiems – tada įvyksta tokia magija, stebuklas.

Jei eini, turi eiti į šventę, jei nenori toje šventėje dalyvauti, tai neik, sėdėk namuose, kepk bulves, gerk kefyrą ir žiūrėk kokį nuobodų serialą. Bet jei ateini, turi būti žvaigždė, turi švytėti. Nuobodžių veidų visur ir taip pilna: autobuse, kasdienybėje. Vakarėlis tikrai nėra kasdienybė ir jis neturi būti kasdienybė. Dėl to jis ir yra vakarėlis. Geriau rečiau, bet kokybiškai“, – pasakoja J. Burkauskaitė.

Vakarėlyje kai kurie nori tik atsisėsti ir išgerti alaus, pasišnekėti, o kai kas iš tikrųjų nori nusirauti su 10, 15 metų jaunesniais žmonėmis, būti priekyje ir po to nieko nebegirdėti, sako ji. „Su klausa visi turi problemų, ypač didžėjai, o mano klausa irgi nėra ideali. Kažkada per ilgai pastovėjau prie kolonėlės, teko net ligoninėje pagulėti“, – prisimena pašnekovė.

Ji pažymi, kad didžėjės ir klausos specialistės profesijos susisieja – niekuo nesiskiria ir didžėjaus ausinės nuo audiometro ausinių. Didžėjams gaminami įdėklai į ausis su specialiais filtrais, tačiau ji pati jų neturi: „Mane bara, sako, kodėl nepasidarai – kaip batsiuvys be batų.“

Lietuvoje, pasak J. Burkauskaitės, viskas griežtai struktūruota: jeigu esi 30-ies, turi būti sukūręs šeimą, o jeigu to nesi padaręs, visi bado pirštais.

„Koks tau ten vakarėlis, čia paauglių, studentų sugalvoti dalykai, nors pasauliniam kontekste viskas truputėlį kitaip. Turiu draugų, pažįstamų, kurie skrenda į kitus didmiesčius, tarkime, Berlyną, kur pailsi, gali jaustis visiškai laisvi, moterys persirengti vyrais, vyrai – moterimis. Yra klubų, vietų, kur jie jaučiasi tikrai laisvi. Ir grįžta čia, kur, jeigu juos sutiktų gatvėje žmogus, kuris prieš tai jį matė vakarėlyje kaip nors ekscentriškai besielgiantį, būtų tikrai nekas.

Bet vakarėlis – tai toks restartas, susikūręs alter ego pailsi nuo savęs tokio, koks esi. Gal kažkas ir kreivai pažiūri, galvoja: ai, kažkokia senė. O koks nors apsisvaiginęs jaunuolis galvoja: ai, gal mano metų, nesuprasi. Manau, kad visada ir būsiu toks vaikas. Viena bendradarbė sako: o, Jurga, ji tokia vaikiška. Anksčiau gal būčiau sureagavusi jautriai, bet dabar kaip tik džiaugiuosi, kad nesu sustabarėjus“, – mintimis dalijasi vakarėlių entuziastė.

Vakarėliuose žmonės prieidavo ir sakydavo: ką vartoji, kad taip kietai varai. Kokią penktą ryto prieina, sakau: nieko, vandenį geriu.

Vakarėliai su tėvyste ir darbu nesikerta

Trečiasis laidos herojus M. Pleškas, kaip pats sako, dažniausiai eina į popsinius vakarėlius, kur renkasi už jį daug jaunesni žmonės, ypač merginos.

„Man 38-eri, ir tokių vakarėlintojų arba ėjikų pasilinksminti labai mažai. Mano amžiaus, kiek jų būna klube, būtų galima suskaičiuoti vos ne ant rankos pirštų. Vakarėlių būna įvairių: susirenka bare, geria, pliurpia, kabina merginas ir taip toliau. Manęs tokie vakarėliai nelabai domina, mane labiau domina šokiai, klubai, diskotekos, kur galiu pajudėti, man patinka technomuzika“, – kalba jis.

Jeigu grafikos dizainerį vakarėlyje pamatytų verslo partneriai ar darbdaviai, jam būtų absoliučiai nesvarbu – tokia veikla, pasak vyro, nekenkia nei jo įvaizdžiui, nei karjerai, nei kam nors dar.

M. Pleškas jau daug metų nevartoja alkoholinių gėrimų. Svaigalai jam šokiams neatrodo būtini. „Be jokių svaigalų, taip sakant, ant vandens esu linksminęsis metus. Vakarėliuose žmonės prieidavo ir sakydavo: ką vartoji, kad taip kietai varai. Kokią penktą ryto prieina, sakau: nieko, vandenį geriu. Tiesiog šokdavau, judėdavau, technojudesiukas – visiškai nieko nereikėdavo, absoliučiai jokio svaigalo“, – pažymi jis.

Laidos pašnekovas linksminasi su beveik perpus jaunesniais žmonėmis, kurie turbūt galėtų būti ir jo vaikai, tačiau jis dėl to nė kiek nesijaučia blogai – dėl to problemų nemato nei jis, nei jaunimas. Nors pabendravus su jaunuoliais matyti jų nepatyrimas ir naivumas, M. Pleškas sako, kad tai būti klube vieniems su kitais netrukdo.

„Tokių komentarų, kad, Bananai, ko su jauniklėm triniesi, ypač išgirstu iš savo amžiaus moterų. Na, taip, trinuosi su jauniklėm, o ne su senom damutėm, kurios, aišku, norėtų, kad sėdėčiau namie, žiūrėčiau televizorių ir valgyčiau keptas bulves. Bet man su jaunais žmonėmis žymiai smagiau nei su mano amžiaus, nes tada aš ir pats jaučiuosi truputį jaunesnis, tie žmonės truputį gyvybingesni už senius. O tie seniai, tai ką... Darbas, namai, šeima, vaikai... Temos nuobodžios“, – mintimis dalijasi M. Pleškas.

38-erių vyras augina dukrelę Luką – ar nenusibosta derinti darbo, tėvystės ir vakarėlių ir kaip tai pavyksta padaryti? Laidos herojus pabrėžia, kad šitie dalykai tarpusavyje net nesikerta, tad jų ir nereikia derinti – kiekvienas dalykas turi savo laiką ir vietą, dėl to vakarėliams ir pasilinksminimams nemaišo nei tėvystė, nei darbas, nei buitiniai reikalai.

„Dažnai po vakarėlio atsikeliu dužęs ar be jėgų. Bet kadangi negeriu, jėgų ir energijos vis tiek turiu, tai vaikas nesiskundžia, dėl to nenukenčia. Būdamas su vaiku aš labiau atsigaunu, negu jis mane vargina. Man tai savotiška terapija ir poilsis. Mane labiau vargina darbas – jeigu reikėtų po vakarėlio dirbti, tvarkyti reikalus, vaizduoti verslininką, tada būtų šakės. O vaikas – absoliuti rekreacija“, – pasakoja jis.

M. Pleškas ir per karantiną nepamiršta vakarėlių – sako, kad tikri šokėjai šokių neapleido, tad jis kas porą dienų vakarėlį pasidaro namuose, tik, žinoma, karantininiai vakarėliai su dukra šiek tiek kitokie.

Herojus kalbino fotografė ir dizainerė Milda Vyšniauskaitė, kuriai taip pat labai patinka vakarėliai. „Visur, kur nukeliauju, stengiuosi nueiti bent į vieną vakarėlį. Manau, kad žmonės nebūna per seni nei šokti, nei eiti į vakarėlius, nei keistai rengtis“, – įsitikinusi ji.

Plačiau – gegužės 4 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidų ciklas „Spalvos“ – apie drąsias, visuomenei aktualias temas ir spalvingas, laisvas, įkvepiančias asmenybes bei jų neįprastas gyvenimo istorijas. Laidos režisierė ir prodiuserė – Elena Reimerytė.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Spalvos. Neišaugę iš vakarėlių: amžiaus nevaržomi vilniečiai klubuose linksminasi su perpus jaunesniais bendraminčiais
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.