Pasitikrinkite, kaip parašėte diktantą.
Kornelijus Platelis
Gėlė ir vėjas
Sveiki, aš gėlelė. Nežinau kokia – vardus duodate jūs.[1] Nežinau net savo spalvos – šalia nėra jokio vandens, kuris mane atspindėtų, o jei ir būtų, ar turėčiau kuo išvysti save, o išvydusi suvokti, jog tai esu aš?[2] Tik jaučiu, kaip žiedą siūbuoja vėjas. Ne tas nerimtas padauža, o toks švelnus, pavasarinis. Net nežinau, kaip šioje pievelėje atsidūriau. Gal sėklą atnešė koks nors kėkštas ar paprasčiausias vėjas, jei apie vėją galima taip sakyti. Kiek daug manyje nežinojimo![3]
O jūs ar žinote, kaip atsidūrėte savo pievelėse? Čia vakarais ateina toks dvikojis ir kalbasi su manimi. Pamažu pradėjau suprasti. Jis žino daugiau, net mano spalvą ir vardą. Nors vardą esą man davęs ne jis, o kažkoks Adomas. Jis sakosi turįs kelis vardus – rūšies, giminės ir dar savo, tačiau jį įvardijęs ne tas Adomas, o dar kažkas kitas. Jis žino daugiau, bet vis skundžiasi nežinojimu. Jis numano, kaip čia atsidūrė, sako turįs net popierius, kuriuose surašyta viskas, net kad jam priklauso pievelė. Tačiau visą laiką painiojasi, postringauja kažką apie vėją, atnešusį sielos žiedadulkę į jos laukusį žiedą. Gal jis taip pat norėtų būti gėlelė? Geriau nenorėtų. Jis mano kur kas daugiau, bet sakosi viską išmokęs, įgijęs iš antrų rankų, todėl abejojantis. Gal vėjai siaučia ir jo galvoje? Niekuo negaliu jam padėti. Mes kalbamės mintimis, nors aš nežinau, ar galiu turėti minčių ir kas tai yra iš viso. Tik galiu sulinguoti nuo vėjo. Jis priima tai už atsakymą, nors pats ir atsako sau. Kad ir kiek abejotų, jam daug dalykų atrodo savaime suprantami. Ar jūs visi kalbatės tik su savimi pačiais?
Jau kuris laikas užsimena apie pievelės žolę. Esą ji jau per aukšta, ir ją reikia pjauti. Neįsivaizduoju, kaip jam viskas atrodo, kas jam pasako: „Reikia.“[4] Jis neturi šaknų, neauga iš žemės nei kokio kamieno, o juda ir nenustygsta vietoje. Gal tai, ką jis šneka, ir laiko savo šaknimis? Nes kaip jų galì neturėti? Man irgi tenka stiebtis aukščiau, kad žiedo niekas negožtų, neslėptų nuo saulės, vabzdžių ir vėjo. Tačiau jis vis mini kažkokią žoliapjovę ir tartum atsiprašinėja. Kaip jam pasakyti, kad mūsų šaknys kantrios? Jos žiemą iškenčia įšalą, vasarą – sausrą, pavasarį iškelia žiedus į saulės persmelktą orą. Kartais juos nurupšnoja kokia avis, ar kaip ten jūs ją vadinate. Bet vėjas atveja debesį, pila lietų, dūksta ir trankosi virš pievelės. Ir šaknys pradeda savo darbą iš naujo. Mums svarbu subrandinti ir išbarstyti sėklas. Nežinau, kas taip viską surėdė. Tikriausiai ne tas plepys, kalbantis su savimi?
Kiti galimi skyrybos ir rašybos variantai:
[1] Nežinau kokia, vardus duodate jūs.
[2] Nežinau net savo spalvos, šalia nėra jokio vandens, kuris mane atspindėtų, o jei ir būtų, ar turėčiau kuo išvysti save, o išvydusi suvokti, jog tai esu aš.
[3] Kiek daug manyje nežinojimo.
[4] Neįsivaizduoju, kaip jam viskas atrodo, kas jam pasako „reikia“. Neįsivaizduoju, kaip jam viskas atrodo, kas jam pasako „Reikia“.
