Gyvenimas

2020.05.10 08:32

„Karalienės Bonos virtuvė“: istorija apie sūnui gyvenimą pašventusią Žygimanto Augusto mamą

knygos ištrauka, receptas
Leidykla „Aukso žuvys“2020.05.10 08:32

Dažnai yra teigiama, kad Bona daug dirbo ir mažai dėmesio skyrė savo šeimai ir vaikams. Sudėtinga pasakyti, ar Bonos pasirinkimus lėmė tik statusas ir privilegijos, ar ir prigimtinės emancipuotos moters charakterio savybės, kurios valdovės asmenybę itin priartina prie šiuolaikinės, karjeros siekiančios moters įvaizdžio.

Natūralu, kad daugiausia dėmesio Bona Sforca skyrė savo vieninteliam išgyvenusiam sūnui – Žygimantui Augustui. Nuo ryto iki vakaro ji sukosi valstybės reikaluose, bet, nepaisant visko, iki kol sūnui suėjo devyneri, rūpinosi jo išsilavinimu. Bona pati turėjo nemažai žinių, taip pat kvietė geriausius mokytojus, lavinusius būsimąjį valdovą.

Ž. Augusto švietimu rūpinosi ir jos gydytojas italas Džovanis Valentinas, Feraros universiteto absolventas, gabus ir išsilavinęs žmogus, taip pat italas, Džovanis Silvijus de Matijas, žinomas kaip Amatus. Lenkų bajorijos nuomone, jis neatitiko karališkojo mokytojo statuso, mat nevengė gyvenimo malonumų, ypač meilės nuotykių.

Vyskupas Andžejus Kžyckis buvo sarkastiškai pareiškęs, kad „nė lopšys nėra apsaugotas nuo jo lytinės gašlybės“. Betgi Amatus buvo Paduvos universiteto absolventas, teisės daktaras, Vienos bei Krokuvos universitetų dėstytojas. Jis sugebėjo pelnyti įtakingų dvariškių bei karaliaus ir karalienės pasitikėjimą, tad buvo praktiškas ir apsukrus – galbūt dėl šių savybių Bona jį pasirinko sūnaus mokytoju.

Žygimantas Senasis ir Bona puoselėjo viltį sustiprinti Jogailaičių dinastiją ir monarcho valdžią Lenkijoje bei LDK apskritai, o vienintelis būdas tai padaryti buvo pasinaudojant Ž. Augusto asmeniu. Taigi, sūnus buvo auklėjamas kaip būsimas monarchas, valdysiantis nemažą dalį Europos.

Bona pati atskyrė valdovo ir žmogaus poreikius, todėl net šiandien vertindami galime sakyti, kad ji buvo labai liberali – toleravo sūnaus norus pažinti moteris. Kai septyniolikmetis įsimylėjo bemaž 40 metų Bonos dvaro freiliną Dianą iš Kordonos, tai Bona, sakoma, net pati pasirūpino namais Krokuvoje, kad sūnus galėtų išbandyti kūniškus malonumus.

Taigi, sūnus buvo auklėjamas kaip būsimas monarchas, valdysiantis nemažą dalį Europos.

Tačiau dėl Bonos kaip motinos statuso esama ir kritiškų vertinimų. Tarpukario istoriko Adolfo Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ buvo rašoma, kad auklėtas morališkai pakrikusiame motinos dvare, nuolat lepinamas, jaunasis valdovas užaugo visiškai be charakterio, neįgijo jokių tvirtų principų (Šapoka, 2016, p. 234). Žinoma, tokia kritika hiperbolizuota, tačiau pripažįstama, kad Žygimantas Augustas iš tiesų nebuvo tvirto charakterio.

Ž. Augustas nerodė didelio entuziazmo ir noro mokytis, dažnai buvo kritikuojamas dėl to, kad jam labiau rūpi medžioklė ir kitos pramogos, o ne valstybės reikalai. Tačiau vis dėlto įgytas išsilavinimas padarė jį bene labiausiai išprususį iš visų Jogailaičių, bent jau taip teigė istorikas, Žygimanto Augusto biografas, Liudvikas Kolankovskis (Ludwik Kolankowski). Bonos sūnaus pomėgiai buvo labai įvairūs ir būdingi to laikotarpio monarchui.

<...>

Kalbama, kad Ž. Augustas nerodęs per daug jausmų savo seserims, iš trijų žmonų jam rūpėjo tik Barboros Radvilaitės likimas, o su kitomis sutuoktinėmis jis elgėsi abejingai. Taip pat reikia pripažinti, kad jis tinkamai neįvertino ir motinos, kuriai už daug ką turėjo būti dėkingas, pastangų, ir nerodė deramos pagarbos.

Žygimantas Augustas nerodė didelio entuziazmo ir noro mokytis, dažnai buvo kritikuojamas dėl to, kad jam labiau rūpi medžioklė ir kitos pramogos, o ne valstybės reikalai.

Ž. Augustas manėsi išsivadavęs iš motinos įtakos, tačiau jam pradėjus savarankiškai valdyti LDK neabejotinai galime tą poveikį užčiuopti – būtent Bonos valdose vykdytų pertvarkų pavyzdžiu ėmėsi Valakų reformos visos šalies mastu, rūpinosi Vilniaus, kurį labai mėgo, plėtra ir klestėjimu. Ž. Augusto kanceliarijoje tarnavo ir Bonos raštinėje išugdyti raštininkai, o visuotinę Valakų reformą vykdė jo motinai tarnavę matininkai.

<...>

Ž. Augusto asmeninis gyvenimas nebuvo sėkmingas. Dėl to kaltinti motinos nereikėtų, nors tiesa, kad jai netiko nė viena iš Ž. Augusto žmonų – nei Elžbieta ir Kotryna Habsburgaitės, nei B. Radvilaitė... Ir svarbiausia priežastis, greičiausiai, buvo politinė. Bona buvo antivokiškos politikos šalininkė, mananti, kad reikia ne vienytis su Habsburgais, bet atvirkščiai – mažinti šios giminės įtaką ir vengti jų atstovų savo dvare. Žygimantas Senasis čia jos nuomonės neklausė.

Bonos ryžių tartos receptas:

Yra žinoma, kad turtingi romėnai naudojo ryžių miltus veido ir kaklo kaukių, kremo gamybai – manyta, kad tokios priemonės itin balina ir švelnina odą.

Renesanso epochoje maurų atgabenti ryžiai Italijoje tapo vienais iš svarbiausių nemėsiškų produktų. 1465 m. išleistoje virtuvės šefo Martino de Rosio knygoje jau randame daug receptų su ryžiais. Siūlome paragauti netikėto patiekalo – nesaldaus pyrago – ryžių tartos.

Pagrindui reikės:

200 g miltų

100 g sviesto

50 ml vandens

1 šaukštelio (2 g ) druskos

1 šaukštelio (2 g ) cukraus

Įdarui reikės:

150 g migdolų

120 g ryžių

šlakelio rožių vandens

2 g sausų mielių

10 g ryžių krakmolo

20 g cukraus

20 g pinijų

Pirmiausia pagaminkite tartos tešlą. Išmaišykite miltus su druska ir cukrumi. Šaltą sviestą supjaustykite kubeliais. Virtuviniu kombainu sumaišykite miltus ir sviestą – gausite trupinių masę – tada supilkite vandenį. Išminkykite, suvyniokite tešlos kamuoliuką į maistinę plėvelę ir dėkite į šaldytuvą 30 minučių. Nuo tešlos atgnybkite saujos dydžio gabaliuką ir atidėkite atskirai, jo prireiks vėliau. Iš atvėsusios tešlos iškočiokite apvalų, maždaug 30 cm skersmens, lakštą (iškočiotą paplotį įdėjus į 23 cm kepimo formą turi likti apie 4 cm tešlos). Formą žemais banguotais krašteliais ištepkite sviestu ar aliejumi, klokite į ją tešlos lakštą, tolygiai padengdami dugną ir kraštus, subadykite šakute ar dantų krapštuku. Paruoštą pagrindą šaukite į orkaitę, įkaitintą iki 190 °C, kepkite apie 15 minučių. Kepdama tešla formoje gali išsipūsti ir pavirsti kalnagūbriu, todėl ją reikėtų „nuraminti“ kokiu rankšluosčiu – tai daryti gali tekti kelis kartus.

Įdarui migdolus nulupkite ir sumalkite. Užkaiskite virti ryžius. Į maltus migdolus įpilkite šlakelį rožių vandens, kuris tartai suteikia ypatingą skonį, ir kliūstelėkite ryžių nuoviro iš verdančio puodo, kai jie jau bus bebaigiantys išvirti. Išmaišykite. Virtus ryžius permalkite su migdolų mase, įmaišykite krakmolo, įberkite cukraus, pagrūstų, bet ne sumaltų, pinijų, viską dar kartą išmaišykite.

Sukrėskite paruoštą įdarą ant pusiau iškepto tešlos lakšto, uždenkite „dangteliu“ – iškočiotu plonu lakšteliu tos pačios tešlos – ir kepkite dar 15 minučių. Stenkitės neperkepti. Ištraukę iš orkaitės, apšlakstykite tartą rožių vandeniu, apibarstykite cukrumi ir patiekite.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.