Gyvenimas

2020.05.01 10:47

Marius Čepulis. Apie etiką gamtoje

Marius Čepulis, gamtos fotografas2020.05.01 10:47

Mokykloje daugeliu atveju etikos disciplina pasirenkama, kad tik nereiktų klausytis tikybos ir kad būtų galima bambą vartyti, nes per ją dažniausiai visokius filmukus rodo. Nežinau, kiek ten yra papasakojama, bet tikiuosi, kad mokiniai išsineša svarbiausią tiesą: kad etiškas elgesys yra geras, tinkamas elgesys kito žmogaus ar aplinkos atžvilgiu.

Koks yra geras elgesys kito žmogaus atžvilgiu, šnekama labai daug (tik mažai praktikoje taikoma), bet aplinka užmirštama. Ir aš turiu omeny aplinką, nuo kurios mes smarkiai nutolom, bet visada ten labai norim bent trumpam grįžti – kalbu apie gamtą.

Žmogaus santykis su gamta didžiąją istorijos dalį buvo labai paprastas – gamta yra išteklių šaltinis, ji turi tarnauti žmogui, žmogus yra Dievas (už tą teiginį jau sukalbėjau 16 „Sveikų Marijų“), viskas, kas kenkia žmogui, turi būti sunaikinta. Kodėl pavartojau būtąjį laiką? Juk daugelio galvose niekas nepasikeitė – gamta tėra melžiama karvė ir vieta, kur išsikepus šašlykiuką galima atvežti ir palikti savo brangaus būsto pigias atliekas.

Gamta tėra kietmetriai miško – žinoma, mes mylim mišką, bet gamtai juk bus daug geriau, jei mes jį greičiau išpjausim ir pakeisim jaunesniu, gražiai eilėmis susodintu.

Gamta tėra gerų ir blogų (naudingų ir kenksmingų) organizmų visuma, kur naudingi turi teisę gyvuoti, o negražūs ir kenksmingi turi teisę išnykti. Mokyklose iki šiol vis dar aiškinama apie vienų ir kitų organizmų naudą kaip apie vieną pagrindinių jų savybių.

Juk varnėnas fainas tik tiek, kiek suėda vikšrų ir kiek gražiai gieda, bet naikintinas, vos sunoksta vyšnios. Tad visiškai nenuostabu, kad mūsų veislė nesustodama naikina ir baigia sunaikinti laukinę gamtą. Ir visiškai nenuostabu, kad mūsų elgesys gamtoje yra toks, koks yra. Tiesa, jis keičiasi, labai sunkiai ir su žiauriai lėtu pagreičiu, bet keičiasi ir tai teikia vilties.

O kaip greičiau jį pakeist? Viskas turi apsiversti mūsų galvoje. Mes nesame dievai ir negalime žinoti, kaip gamtai yra geriau. T.y. kuo mažiau kišimės į gamtos procesus, tuo bus geriau. Gamta nėra mūsų namai, gamta nėra visų namai.

Gamta yra gamtos namai. Taip, kažkada ji buvo (senokai) mūsų namai, dabar mes turime būstus savo skruzdėlynuose. Dauguma dėsnių, kurie galioja gyvajai gamtai, jau seniai mūsų neveikia arba veikia daug silpniau.

Taigi pirmas dalykas: į gamtą mes turėtume eiti kaip į svečius. Juk svečiuose pas kaimynką Zabę jūs nesuversit kibiro šiukšlių, neišpilsit savo kanalizacijos šulinio turinio, neišrausit visų augalų ir neišsinešit iš ten jos gyvūnų (jei tokių, ji turi).

O kaip derėtų elgtis gamtoje kiekvienam iš mūsų tiesiog išėjus pasivaikščioti, grybaujant, uogaujant ar fotografuojant?

Užtektų kelių paprastų taisyklių. Svarbiausia kurių – palikit po savęs viską taip, kaip buvo (žinoma, radus šiukšlyną, jį reiktų sutvarkyti arba apie jį pranešti).

Tiesiog reiktų palikti kuo mažesnį savo pėdsaką – nerauti augalų, nelaužyti medžių, važinėti keliais, neplauti automobilių upėse ir ežeruose, nepalikti šiukšlių, nelįsti prie lizdų, neliesti žvėrių jauniklių, nešerti laukinių žvėrių ir vandens paukščių, netįsti jokių gyvūnų namo ir naminių gyvių nepalikti be priežiūros gamtoje. Juk viskas taip paprasta ir nereikalauja kažkokių didelių pastangų?

Grybautojai ir uogautojai be kita ko dar turėtų visų pirmą jausti saiką. Ar tikrai reikia naikinti uogienojus šukomis, o baravykus su lepeškom iškasti iš po samanų, nes neduokdie spuogo dydžio grybas atiteks kitam? Ar tikrai jums reikia vežimo grybų, kurių pusę išmesit, nes iš godumo prisirinkot senesnių, užuot palikę juos auginti ir sėti sporas?

Gamtos fotografai ir gyvūnų stebėtojai irgi turėtų elgtis atsakingai. Ypač fotografai, nes dažniausiai norint užfiksuoti geresnį kadrą norima prieiti, prislinkti kuo arčiau. Pirmas dalykas, ką reiktų žinoti ir gerai įsisąmoninti, yra kad joks kadras nėra vertas gyvūnų kančios ar gyvybės. Ir visai nesvarbu, koks tai gyvūnas.

Anksčiau buvo net mokoma, kad vabzdžius prieš nufotografuojant reikia numarinti, kad jie nejudėtų, o jau tada juos įkomponavus ant gėlytės fotografuoti. Dar ir dabar dalis fotografų tame nemato nieko blogo. Juk tai tik vabzdys, žemesnė gyvybės forma. Džiugu, kad toks elgesys jau senokai netoleruojamas ir stengiamasi išgyvendinti lavonų fotografijos praktiką.

Žinoma, kalbu apie mėgėjišką fotografiją, skirtą laikams rinkti, o ne entomologų atliekamus tyrimus. Jei jau prakalbome apie entomologus. Ar tikrai per praktiką kiekvienam studentui reikia rinkti vabzdžių kolekcijas, gal užtenka vienos bendros, o gal laikas pakeisti jas į fotografijas?

Didžiausiuose gamtos fotografijos portaluose jūs nepatalpinsit nuotraukos su gyvūnu, jei bus įtarta, kad jis buvo kankinamas, jei bus įtarta, kad buvo viliojama garsais, ar buvo fotografuojami (paukščiai) lizduose, prie lizdo ar net lizdo teritorijoje. Gal pamenat nuotrauką žalios varlytės, kuri plaukia ant pagaliuko ir dar nuo lietaus užsidengusi lapeliu? Varlytė buvo priklijuota.

Paukščių stebėjimas ir fotografavimas perėjimo metu turi būti ypač atsargus. Geriausia prie lizdų išvis niekada nelįsti, kol jaunikliai jų nepaliks. Jūs ne tik keliat stresą tėvams ir jie gali palikti dėtį, bet jūsų pėdsakais atsekę plėšrūnai gali sunaikinti kiaušinius ar jauniklius. Ypač tai svarbu jautrioms trikdymui rūšims.

Pas mus saugomoms rūšims fotografuoti tiek perėjimo, tiek tuoktuvių metu reikalingi leidimai, kurie išduodami tik įvertinus jūsų stebėjimo ar fotografavimo tikslus. Pažeidus tas taisykles gresia baudos. Bet svarbu ne baudos dydis, o supratimas, kad dėl abejotinos vertės kadro ir savo ego patenkinimo gali žūti niekuo nekaltas paukštis.

Žvėrių fotografijoje yra tas pats. Reikia elgtis taip, kad paliktum kuo mažesnį pėdsaką, tavęs nepastebėtų ir niekas nesuprastų, kad buvai gamtoje. Vien todėl gamtos fotografija yra sunkus ir ne kiekvienam įkandamas užsiėmimas. Nes tam, kad tavęs nepastebėtų, reikia ne tik išmokti būti nematomam, negirdimam ir neužuodžiamam, bet ir išmokti laukti valandų valandas, kol pasirodys norimas gyvūnas ir svarbiausia jis bus atsipalaidavęs ir nestresuos.

Deja, vis dar yra tokių, kuriems tos taisyklės negalioja, kuriems nieko nereiškia pritrėkšti drugelį, kad nufotkintų jo „veiduką“, kuriems nieko nereiškia kartis į lizdus ir fotografuoti išsigandusius jauniklius bei stresuojančius tėvus, traukti tuos jauniklius lauk ir visus panikuojančius dėliotis ant šakelių, lįsti be leidimų į saugomų paukščių tuokvietes, fotografuoti prijaukintus padarus ir pasakoti, kad tai laukiniai gyvūnai. Visokių yra, bet gerai, kad tokių mažuma.

Aš tikiu, kad dauguma dabar pradėsit rėkti ir aiškinti, kad va miškus kerta, laukuose su kombainais kiškių faršus daro, marias nuodija, medžiotojai žvėris tūkstančiais galabija. Kalba šį kartą ne apie juos, o apie mus visus. Juk jei vienas nužudė žmogų, o kitas tiesiog jį apvogė, vagies mes dėl to neteisinam?

Gražaus ilgojo savaitgalio (kuris kai kam jau šešta savaitė) ir būkit geri svečiai – žinokit, kada reikia jau namo eit.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Taip pat skaitykite

Populiariausi