Gyvenimas

2019.04.17 16:27

Alvydas Šlepikas „Kautynės“

LRT.lt 2019.04.17 16:27

Pasitikrinkite, kaip parašėte diktantą.

Alvydas Šlepikas

Kautynės

Bebrų užtvanka buvo puiki vieta – pakankami atviro vandens plotai, bet apstu ir meldų, viksvų, plūdenų, elodėjų, beveik visi krantų karklai buvo nugraužti, tad miškelyje plytintys pelkėti plotai buvo gerai permatomi ir saugūs: kiekvienas besiartinantis priešas pastebimas iš toli.[1] Antis Pilkutė plakė savo dailiom plėvėtom pėdutėm maurus, kartkartėm vis panerdavo galvą po vandeniu, kad nugnybtų šviežią, minkštą ir maistingą ūglį. Ak, kaip ji mėgo čia pliuškentis – ypač šiltom popietėm, kai šešėliai jau ima ilgėti ir artėja atgaivą nešanti naktis.[2] Tačiau šįkart Pilkutės širdelė tiesiog plazdėte plazdėjo, o nerimas šiurpino odą: du gražuoliai gaigalai, blizgėdami mėlynom ir žaliom kaklų plunksnom, suko ratus vandeny vienas prieš kitą ir žaibavo apvaliom paukštiškom akim. Jie pūtė krūtines, plakė sparnais ir visais įmanomais būdais rodė savo pranašumą vienas prieš kitą. Antelei Pilkutei patiko jie abudu, bet vyrukai nebuvo nusiteikę dalintis nei šia bebrų sukurtos užtvankos atkarpa, nei juo labiau Pilkutės dėmesiu.

Grėsmė augo. Pilkutė suprato, kad tuojau bus negailestingos kautynės, skirtos jai vienai. Juk šie du galiūnai antinai (vieno vardas buvo Gražuolis, o kito Puikuolis) kausis dėl jos, dėl Pilkutės.[3] Ak, kaip tas jaudino, bet ir kaip tai buvo baisu. Va, todėl ir spurdėjo antelės širdis kaip mažytė liepsnelė.

Gražuolis nutaikė akimirką, kai jo varžovas lankstėsi publikai, dailiais savo sparnais darė reveransus, o tada puolė. Gražuolis įsikibo stipriu snapu Puikuoliui į petį. Puikuolis sukliko iš netikėto skausmo, jis plasnojo, plakė kojomis ir sukosi ratu, bandydamas išsilaisvinti, tačiau Gražuolio snapas buvo stiprus kaip replės. Net užvirė juodas bebrų užtvankos vanduo, o triukšmas kilo toks, kad buvo girdėti už gero puskilometrio, jeigu ne už kilometro. Antinai plakėsi iš visų jėgų, visas pasaulis jiems mirguliavo akyse, jie nematė nei kur prasideda viksvų kupstai, nei kur slepiasi dėdė bebras, jie lėkė per užtvanką sukdamiesi ir plasnodami, vertėsi kūliais, niro po vandeniu.[4]

„Ak, koks jis grubus, tas Puikuolis,“– pamanė antelė Pilkutė. Tačiau, tuoj pat atsidūrė ne toje vietoje, kur būtų ramu, o pačiame kautynių sūkuryje.[5] Ji nespėjo net pasipiktinti ar išsigąsti, kai, suprantama, visiškai netyčiomis, jai per galvą iš visos jėgos sparnu trenkė Gražuolis.[6]

„Šito jau per daug!“ – pasipiktino Pilkutė.

Kokią akimirką jai net svaigo nuo smūgio galva, tačiau netrukus antelė, be galo įsižeidusi ir pasipiktinusi, suplasnojo, įsibėgėjo vandens paviršiumi ir nuskrido.

Kiti galimi skyrybos ir rašybos variantai:

[1] Bebrų užtvanka buvo puiki vieta – pakankami atviro vandens plotai, bet apstu ir meldų, viksvų, plūdenų, elodėjų, beveik visi krantų karklai buvo nugraužti, tad miškelyje plytintys pelkėti plotai buvo gerai permatomi ir saugūs – kiekvienas besiartinantis priešas pastebimas iš toli.
[2] Ak, kaip ji mėgo čia pliuškentis, ypač šiltom popietėm, kai šešėliai jau ima ilgėti ir artėja atgaivą nešanti naktis.
[3] Juk šie du galiūnai antinai (vieno vardas buvo Gražuolis, o kito – Puikuolis) kausis dėl jos, dėl Pilkutės.
[4] Antinai plakėsi iš visų jėgų, visas pasaulis jiems mirguliavo akyse, jie nematė, nei kur prasideda viksvų kupstai, nei kur slepiasi dėdė bebras, jie lėkė per užtvanką sukdamiesi ir plasnodami, vertėsi kūliais, niro po vandeniu.
[5] Tačiau tuoj pat atsidūrė ne toje vietoje, kur būtų ramu, o pačiame kautynių sūkuryje.
[6] Ji nespėjo net pasipiktinti ar išsigąsti, kai, suprantama, visiškai netyčiomis jai per galvą iš visos jėgos sparnu trenkė Gražuolis