Gyvenimas

2020.05.01 20:06

„Tu man ne mama“: kaip netapti piktąja pamote iš pasakos

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.05.01 20:06

„Nereikia tikėtis iš vaiko, kad jis pamils vieno iš tėvų antrąją pusę ar kad tarp jų atsiras stiprus ryšys. Bent jau iš pradžių“, – portalui LRT.lt sako psichologė Šarūnė Vienė ir priduria – natūralu, kad naują tėčio ar mamos partnerį vaikas pasitiks priešiškai. Įpareigodami vaikus bendrauti su pamote ar patėviu, tik viską apsunkinsite, juolab kad pirmą žingsnį turi žengti būtent naujas į šeimą atėjęs žmogus.

– Kaip pažinčiai su savo antrąja puse tėvai gali paruošti vaikus?

– Tyrimai rodo, kad vaikai lengviau naują šeimos narį priima, kai jis yra pristatomas kaip tėčio ar mamos draugas, o ne pamotė ar patėvis, žmona ar vyras. Toks laipsniškas supažindinimas, tarsi pripratinimas padeda užmegzti gražius tarpusavio santykius.

Vaikas nejaučia grėsmės, jaučiasi saugesnis ir yra atviresnis bendrauti. Todėl visada, atsiradus naujam šeimos nariui, skatinu tėvus neskubėti. Pirmiausia su vaiku susipažinti, priprasti, susidraugauti ir tik vėliau tėvams pereiti prie šeimos kūrimo.

Svarbu neįpareigoti ir neperduoti atsakomybės už santykio kūrimą vaikui. Šioje situacijoje vaikai nėra ta grandis, kuri turi skatinti tarpusavio ryšį ar mėgti naujai atsiradusį žmogų. Vaikas bus toks, koks yra, ir jausis taip, kaip jaučiasi. Tokia situacija jam tikrai yra sudėtinga. Todėl visa atsakomybė paliekama suaugusiesiems. Tai jie turi inicijuoti bendravimą ir norėti susidraugauti su vaiku.

Būna ir taip, kad vaikai pripažindami patėvį ar pamotę jaučiasi taip, lyg išduodami tikrą tėvą ar mamą.

– Taigi, pirmą žingsnį turi žengti suaugusieji?

– Dažnai būna, kad šeimos akcentuoja, jog vaikas nemėgsta šeimoje atsiradusios moters ar vyro, prastai elgiasi, nenori bendrauti ir kažkas yra negerai. O pasirodo, tas naujas žmogus visiškai pasyvus ir net nebando inicijuoti bendravimo su vaiku. Taigi tokiose situacijose vaiko elgesys visiškai normalus.

Neapsunkinkime situacijos įpareigodami vaiką bendrauti, sakydami, kad jam turi patikti tas žmogus, kad jis elgiasi negerai, jei jo nepriima. Iš tikro niekas tam vaikui neturi patikti, su niekuo jis neprivalo draugauti ir jis jaučiasi taip, kaip dauguma žmonių jaučiasi ilgą laiką būdami su svetimu žmogumi, su kuriuo nėra, apie ką kalbėti.

Normalu, kad kyla tam tikra įtampa. Ir tam, kad ta įtampa sumažėtų, kad atsirastų, apie ką kalbėti, atsakingas yra tas svetimas žmogus, pamotė ar patėvis.

Iširus šeimai vaikai dar ilgą laiką turi lūkesčių, kad tėtis ir mama vėl bus kartu, kad išsiskyrimo situacija yra laikina.

– Kokias dar klaidas bandydami susibendrauti su vaikais dažniausiai daro pamotės, patėviai?

– Svarbu nepamiršti, kad vaikas, atsidūręs tokioje situacijoje, išgyvena keliskart daugiau sutrikimo nei suaugusysis. Net jeigu vaikas pasako, kad jis viską suprato ir jam viskas aišku, nereikia galvoti, kad jau situacija išsisprendė. Tai gali būti tiesiog pirminė reakcija, kai vaikas dar nėra įsisąmoninęs situacijos ir jos keliamų išgyvenimų.

Bet kuriuo atveju norint užmegzti draugystę reikia aiškintis situaciją, gilintis į vaiko jausmus ir išgyvenimus. Nebijoti kalbėti ta tema. Reikia išsiaiškinti, kokias fantazijas ir įsivaizdavimą apie esamą situaciją vaikas kuria savo mintyse.

Iš tikro tas vaizdas gali labai skirtis nuo to, ką mes, suaugusieji, įsivaizduojame. Aišku, mes galime įsivaizduoti, kad vaikas gali save kaltinti, kad gali jaustis blogai. Bet tai mes matome iš suaugusiojo perspektyvos, o ne iš vaiko. Svarbu apversti tą paveikslėlį aukštyn kojomis ir pamatyti tai, kaip mato konkretus vaikas.

Priklausomai nuo amžiaus, tą galima padaryti pasitelkiant piešinius, žaidimus ar tiesiog kalbėtis ir girdėti. Kartais reikalinga ir specialisto pagalba. Konsultuojant tenka matyti tėvų, kurie patys nustemba, kai išgirsta, kokius skirtingus vienos ar kitos situacijos vaizdinius susikuria jų vaikai.
Ir tada, kai tėvai tai supranta, gali su tuo dirbti, apie tai kalbėtis.

Tikrosios situacijos suvokimas padeda jiems patiems susigaudyti, išvengti tarpusavio nesusipratimų. Tai padeda lengviau atliepti vaiko poreikius ir leidžia jam pasijusti saugesniam, nes tėvai jį išgirdo ir suprato.

– Kaip tėvams kalbėtis su vaiku, ką svarbu pasakyti ar ko galbūt paprašyti, kad visiems būtų lengviau susitarti? Apie ką su savo antrąja puse, kuri stengiasi įsilieti į šeimą, turėtų kalbėtis vienas iš tėvų?

– Svarbu aptarti, kokį vaidmenį naujasis partneris atliks šeimoje. Kiek jam bus leista prisidėti prie vaiko auklėjimo, ugdymo ir kitų su vaiku susijusių klausimų. Svarbus aspektas yra vaiko santykis su biologiniu tėvu ar mama. Kaip naujai susidariusi šeima bendraus, kokios yra ribos. Tas taisykles reikia išsigryninti patiems suaugusiesiems ir tik tada tai perduoti vaikams, nes vaikui ši situacija ir taip sudėtinga.

Galbūt vaikui sunku išgyventi biologinio tėvo ar mamos netektį ar skyrybų procesą, o čia dar iš kažkur atsiradęs kitas, svetimas žmogus, kuris lyg ir stoja į mamos ar tėvo vietą. Tuomet vaikas išvis gali pasimesti tarp tų socialinių ryšių ir vaidmenų. Tai sustiprina emocinius išgyvenimus netekus vieno iš tėvų ir apsunkina adaptaciją naujai kuriamoje šeimoje.

Tokie pasikeitę socialiniai vaidmenys yra papildomas nerimo šaltinis vaikui, išgyvenančiam pagrindinės šeimos griūtį. Reikia gana daug laiko, kad vaikas visiškai suvoktų situaciją. Tam, kad vaikas vėl pasijustų saugus, labai svarbus yra vieno iš tėvų ir naujai atsiradusio partnerio indėlis.

– Sakėte, kad svarbu iš anksto susitarti, kiek naujas šeimos narys gali prisidėti prie vaiko auklėjimo, bet specialistai pastebi, kad pamotės ar patėviai neretai stengiasi įsijausti į vieno iš tėvų vaidmenį: ne tik dalijasi rūpesčiu, bet ir imasi auklėti.

– Nereikia versti vaiko bendrauti ir kelti sau lūkesčių, kad patėvis ar pamotė turi atstoti biologinį tėvą ar mamą, net jei jie yra mirę. Tai padaryti sudėtinga. Jausmas, kad šeimoje atsiradęs naujas šeimos narys yra vietoj kito, kad užima jo vietą, ir taip kyla natūraliai. Nereikėtų to skatinti dar labiau.

Paprasčiau ir naudingiau žiūrėti į tai, kaip į kitą, naują santykį. Vertėtų vaikui paaiškinti, kad naujas žmogus neatstos ir neturi atstoti mamos ar tėčio. Tai tiesiog kitas žmogus, su kuriuo galima draugauti, su kuriuo kartu gyvenama, ir taip po truputį atsiras ryšys.

Nereikia tikėtis iš vaiko, kad jis pamils patėvį ar pamotę ar kad tarp jų atsiras stiprus ryšys. Pradžiai užtektų kalbėti tiesiog apie žmogišką pagarbą vieno kitam ir pabandyti bent šiek tiek susidraugauti, kad būtų įmanoma gyventi po vienu stogu nejaučiant emocinės įtampos. O tada jau galima kalbėti apie artimesnius, emociškai tvirtesnius tarpusavio santykius.

Labai padeda, jei vaikas turi galimybę pabūti su mama ar tėčiu tik dviese, be naujojo šeimos nario. Nes labai dažnai vaikai žiūri priešiškai į pamotes ar patėvius, nes jie turi dalintis meile, nesijaučia saugiai. Taigi tas vaiko laikas su vienu iš tėvų yra labai svarbus ir suteikia vaikui daug emocinio saugumo. Išlaiko stabilumo pojūtį, kuris buvo iki atsirandant naujam nariui.

Svarbu aptarti, kokį vaidmenį naujasis partneris atliks šeimoje.

– Kartais pamotės ar patėviai, norėdami susibendrauti su vaiku, tampa savotiškais jo sąjungininkais prieš biologinius tėvus – kartu krečia išdaigas, turi savų paslapčių ir pan. Ar tai tikrai taip nekalta, kaip gali pasirodyti?

– Pamotės ar patėvio siekis tapti partnerio vaiko draugu yra sveikintinas, tačiau tapti sąjungininku prieš tikruosius tėvus nėra tinkamas būdas. Suaugęs žmogus gali būti draugas, gerai sutarti, kartu pokštauti, pasitikėti vienas kitu, bet reikia nepamiršti, kad vis dėlto jie nėra bendraamžiai.

Suaugusysis vienaip ar kitaip yra atsakingas už vaiko auklėjimą, jo fizinį ir emocinį saugumą. Todėl sąjunga prieš kitą suaugusįjį yra žalinga tos šeimos tarpusavio santykių ir vaidmenų kūrimui. Taigi, geriausia būti sąjungininku su tikruoju tėvu ar mama ir kurti draugiškus, pasitikėjimu grįstus santykius su vaiku.

Norint užmegzti abipusius santykius reikia įdėti daug darbo. Bet tai tikrai įmanoma. Tiesiog reikės daugiau laiko, kol naujas žmogus ir vaikas pripras vienas prie kito. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad net sukūrus artimą santykį gali kilti sunkumų vėliau.

Su tarpusavio problemomis susiduria visos šeimos, neišskiriant šeimų, kuriose yra pamotė ar patėvis. Skirtumas tik tas, kad pastarosiose reikia būti rimtai aptarus tarpusavio vaidmenis, kas įprastose šeimose kaip ir savaime suprantama.

– Ypač vaikams skaudu, kai pamotė ar patėvis sudrausmina.

– Griežtesnio žodžio reikalaujančiose situacijose vaikų priešiškumas gal sustiprėti. To reikia nepamiršti ir santykių pradžioje, ir vėliau. Apimti pykčio, nusivylimo ar kaltės vaikai nevengia priminti, kad tu man ne mama, tu man ne tėtis ir panašiai. Atslūgus emocijoms naudinga su vaiku apie tai pasikalbėti.

Taip pat naudingas yra tradicijų ir taisyklių susikūrimas. Labai dažnai vaikai įsitikina, kad mamos ir tėčio reikia klausyti, o su pamote ar patėviu, mes esame draugai ir jų klausyti neprivalu. Šitas klausimas turėtų būti iš anksto apsvarstytas, nes anksčiau ar vėliau jis iškils.

Patiems suaugusiesiems reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kokiose situacijose drausminame vaiką. Jei mes jį drausminame tiesiog rodydami galios poziciją „tylėk“, „nekalbėk, dabar aš kalbu“, tai čia toks nelygiavertis santykis, jo reikėtų vengti. Iš to jokios naudos, tiesiog paskatins vaiką priešintis.

Kitas dalykas, jei mes vaiką drausminame tokiose žmogiškose situacijose, kuriose vaikas elgiasi netinkamai. Pavyzdžiui, vaikas nuskriaudė kitą vaiką. Tokioje situacijoje nesvarbu, kas jūs, ar tikrasis tėtis ar mama, ar ne, sudrausminti reikia.

Ribos ir taisyklės, kas galima, kas ne ir kiek prie auklėjimo ir kitų su vaiku susijusių klausimų gali prisidėti pamotė ar patėvis, turi būti šeimoje aptartos iš anksto. Kartais šeimose tai vyksta natūraliai, o kartais naudinga įsivardyti žodžiu.

Taisykles reikia išsigryninti patiems suaugusiesiems ir tik tada tai perduoti vaikams, nes vaikui ši situacija ir taip sudėtinga.

– Kaip ir sakote, vaikui sunku išgyventi skyrybų procesą ar naujai atsiradusius socialinius ryšius, kodėl, šeimoje atsiradus pamotei ar patėviui, pirmoji vaiko reakcija būna priešiška?

– Iširus šeimai vaikai dar ilgą laiką turi lūkesčių, kad tėtis ir mama vėl bus kartu, kad išsiskyrimo situacija yra laikina. Ir tada, kai atsiranda kitas žmogus, tos viltys dūžta ir natūralu, jog vaikas į naują šeimos narį gali reaguoti priešiškai.

Jis gali jausti pyktį tam trečiam asmeniui, kuris tarsi stojo į biologinio tėvo ar mamos vietą. Pyktis gali būti nukreiptas ne tik į patėvį ar pamotę, bet ir į tikrąjį tėvą ar motiną bei kitus, vaiko akimis, toje situacijoje dalyvaujančius asmenis.

Taip pat svarbu pastebėti, kad vaikas pyktį gali nukreipti į save. Gali kilti jausmai ir mintys, kad vaikas pats yra kaltas dėl mamos ir tėčio nesutarimų.

Normalu, kad vaikas iš pat pradžių nebus linkęs pripažinti naujai atsiradusio žmogaus. Vaiko nenoras kurti ryšio sukelia daug minčių ir apmąstymų ir tam naujam šeimos nariui, patėviui ar pamotei. Tai apsunkina jų prisitaikymą šeimoje ir tarpusavio santykius ne tik su vaiku, bet ir su pasirinktu partneriu.

Tokia situacija yra iššūkis. Sukurti santykį su vaiku, kai šis yra nusiteikęs priešiškai, yra sudėtinga ir reikalauja nemažai kantrybės bei laiko. Tačiau, įdedant pastangų ir neatsakant į vaiko priešiškumą tuo pačiu, galima sutarti be įtampos, nors ji yra dažna palydovė tokių šeimų kasdienybėje.

Pasikeitę socialiniai vaidmenys yra papildomas nerimo šaltinis vaikui, išgyvenančiam pagrindinės šeimos griūtį.

– Ar, pavyzdžiui, vaiko amžius turi įtakos tam, kaip šeimoje bus sutikta vieno iš tėvų antroji pusė? Galbūt su paaugliu susikalbėti sunkiau nei su ikimokyklinio amžiaus vaiku?

– Kaip pavyks užmegzti santykį su vaiku, priklauso nuo to, kokia yra situacija, jos priešistorė: ar vaikas išgyvenęs netektį, ar tėvų skyrybas; ar šeimos ir vaiko gyvenime dalyvauja biologinis tėvas ar mama; galiausiai, koks vaiko amžius. Dažnai sakoma, kad su paaugliu yra sudėtingiau, bet galiu pasakyti, kad sudėtinga yra su visais, tik skirtingai.

Ankstyvoje vaikystėje, iki kokių 5–6 m., vaikai dar sunkiai įsisąmonina atsiradusius pokyčius, neturi išankstinių nuostatų ir lengviau eina į kontaktą.

Mokyklinio amžiaus vaikai, 7–11 m., jau kaip ir suvokia, kokia yra situacija, bet dar negali visiškai įsisąmoninti to, kas vyksta. Jiems reikia ypač daug dėmesio aptariant tą situaciją. Kodėl nėra vieno iš tėvų, kodėl kitas žmogus atėjo į šeimos gyvenimą. Tokiame amžiuje sudėtinga ne tik emociškai, bet ir suvokti pačią situaciją. Todėl čia suaugusiesiems reikia įdėti nemažai pastangų, kad vaikas neprisikurtų kažkokių iliuzijų, lūkesčių ir kad tai dar labiau netraumuotų vaiko.

O štai paauglys gali būti mažiau linkęs į kontaktą, bet jei randame priėjimą, galima pasišnekėti ir jis realiai, sąmoningai gali suvokti situaciją, nes jo branda yra arčiau suaugusiojo.
Paaugliai jau suvokia tą santykių dinamiką, aišku, ten yra kitų problemų, protestas, maištavimai, tapatumo krizė, kas gali apsunkinti tarpusavio santykius.

Bet jeigu iki tol turėjome ryšį su paaugliu, mes galime su juo kalbėtis ir jam paaiškinti situaciją. Dauguma bus pajėgūs suprasti ir priims tą informaciją arba ne. Čia jau reikia dirbti su kylančiomis emocijomis.

– Kokią žalą vaikui daro biologinio tėvo, mamos priešiškumas naujam buvusio sutuoktinio partneriui? Ar tai gali kelti vaikui nerimą (ypač jei jis pats savaime priešiškumo nejaučia), sutrikimą, liūdesį ir pan.?

– Vaikas, kurio šeimoje atsirado pamotė ar patėvis, o biologinis tėvas ar mama nėra miręs, turi dvi šeimas. Viena šeima tai biologinė, o kita – ta, kurioje jis gyvena. Tyrimai, analizuojantys tokių šeimų tarpusavio ryšius, juos apibūdina kaip sudėtingus, ypač vaikui.

Ir aišku, kad suaugusiųjų tarpusavio nesutarimai juos padaro dar sudėtingesnius. Vaikai jaučiasi sutrikę, gali išgyventi intensyvesnes emocijas, būti nusiminę, labiau nerimastingi, kartais tapti agresyvūs. Būna ir taip, kad vaikai pripažindami patėvį ar pamotę jaučiasi taip, lyg išduodami tikrą tėvą ar mamą.

Tai irgi labai sunkus išgyvenimas vaikui. Į tai reikia atsižvelgti. Būtų naudinga užtikrinti vaiką, kad net jeigu jis palankiai žiūrės į pamotę ar patėvį, tai nereiškia, kad jis mažiau myli savo biologinį tėvą ar motiną. Ir jei jam smagu su naujuoju šeimos nariu, nereiškia, kad jam nesmagu su tikruoju. Tas užtikrinimas svarbus dėl saugumo jausmo.

Vaikui gali kilti įvairių minčių ir baimių, kad dėl to, jog jam smagu, gali visai netekti tėvo ar mamos, kad ant jo supyks, kad su juo nebendraus. Visus kylančius jausmus reikia aptarti su vaiku atsižvelgiant į jo amžių ir brandą. Tai padės vaikui nusiraminti ir pagerins jo emocinę būseną.