Gyvenimas

2019.04.24 14:59

Vidas Morkūnas „Lažybos“

LRT.lt2019.04.24 14:59

Pasitikrinkite, kaip parašėte diktantą.

Vidas Morkūnas

Lažybos

Vasariškas lietutis šiurena aukštą žolę, nejaukiai čeža pakelės eglių spygliuose. Tie garsai gal nieko tokio, vis geriau nei mirtina tyla. Tik va tas laikas… Toks jau lėtas lėtutėlis. Sykiais skuta pastriuokom, gaudyk negaudęs – nesugausi, o dabar, sakytum, tyčia stovi. Tiesa, ar jis tikrai stovi, Vacelis nežino, mat laikrodžio nebeturi, seniai tas prapiltas kažkuriose lygtuvėse.[1] Kuriose gi? Bene tada, kai susilažino motociklu pervažiuosiąs išilgai didžiulį, geležinį vamzdį?[2] Dujotiekio ar ko ten tiesėjų užmirštas tasai metų metus dunksojo prie gelžkelio stoties. Ir pusbonkės tada Vacelis nelaimėjo, ir laikrodžio nustojo. Dar ir sprando vos nenusisuko. Bet lažybos jam patinka. Nepatinka tik niekad nelaimėti. O juk šįkart trūko tiek nedaug... Buvo sukirtęs penkis kartus nosimi sustabdysiąs ventiliatoriaus propelerį. Kentėjo žmogus, aukojosi, stabdė ir stabdė. Po ketvirto sykio jau beveik ir laimėtoju pasijuto. Per anksti. Aludėje nei iš šio, nei iš to dingo elektra, ir tų keturių kartų Vaceliui niekas neužskaitė.[3] Ir še, užuot kur pastogėje lenkęs burnelę po burnelės, leidžia dabar naktį, mat taip suderėta, ant balažin kokio savižudžio kapo pakelėje. O dar ir suputusią nosį sopa, ir čiurkšti spaudžia, ir savigaila ėda, ir vaiduoklių baugštu... Gerai, kad bent lietus paliovęs dulkti. Ūmai Vacelis išvysta už poros žingsnių šalikelės žvirgždą uostinėjant juodą šunį. Na gal ir ne juodą, ką supaisysi tamsoje.[4] Oda lažybų pralaimėtojui ant sprando taip ir susigarankščiuoja. Manė, kaulėta ranka iš kapo išlįs ar prislinks pamėklė iš užnugario ir smeigs į strėnas sutrešusiu kryžiumi, ar žemė prasivers, o čia... šuns pavidalu... Vos įžiūrimas šuva lyg susiriečia, aišku, šoks atgal į pragarus, kartu ir Vacelį nusineš. Šis jau regi raudonai žioruojančias žvėries spanges, jaučia karštį tvoskiant iš nasrų. Ak...

Iš padebesės į nelaimingąjį lažybininką abejingai žiopso mėnulis. Šuns nei matyti, nei girdėti. Ant drėgno mėnesienos nutviekstos šalikelės žvyro garuoja rudai žalsvas strunkis. Šį išvydus širdį Vaceliui užplūsta didžiulis džiaugsmas.[5] Vadinasi, ne vėlės čia būta!

Kiti galimi skyrybos ir rašybos variantai:

[1] Tiesa, ar jis tikrai stovi, Vacelis nežino, mat laikrodžio nebeturi – seniai tas prapiltas kažkuriose lygtuvėse.
[2] Bene tada, kai susilažino motociklu pervažiuosiąs išilgai didžiulį geležinį vamzdį?
[3] Aludėje nei iš šio, nei iš to dingo elektra ir tų keturių kartų Vaceliui niekas neužskaitė.
[4] Na, gal ir ne juodą, ką supaisysi tamsoje.
[5] Šį išvydus, širdį Vaceliui užplūsta didžiulis džiaugsmas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.