Gyvenimas

2020.05.03 07:00

Penkis vaikus užauginusi mokslininkė Valentina Dagienė: jei ir buvo sunkumų, jų neprisimenu

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.05.03 07:00

Užauginusi penkis vaikus, apkeliavusi pusę planetos, padariusi stulbinamą mokslinę karjerą, matematikė, informatikė, fizinių mokslų daktarė profesorė Valentina Dagienė sako gyvenanti paprastai ir besidžiaugianti, kad vis randa įdomių veiklų. Kol vaikai miegodavo, ji rašė knygas, o uždavinius galvojo skalbdama vystyklus. Jei ir buvo sunkumų, profesorė sako jų neprisimenanti: „Stengiuosi, kad liktų tai, kas šviesu ir gera.“

Išvardyti visus V. Dagienės nuopelnus ir veiklas išties nelengva. Jos darbų kraityje per 200 parašytų mokslinių straipsnių, daugiau nei pusšimtis išleistų vadovėlių, 2004 m. inicijuotas tarptautinis informatikos ir informacinio mąstymo konkursas „Bebras“.

V. Dagienė yra tarptautinių mokslo žurnalų „Informatics in Education“ ir „Olympiads in Informatics“ steigėja ir redaktorė, dirba universitete, dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose informatikos mokslų taikymo ir informatinio mąstymo (angl. Computational Thinking) projektuose.

Lietuvos mokslo premija, Pasaulio informacinių technologijų ir paslaugų aljanso (angl. World Information Technology and Services Alliance, WITSA) apdovanojimu, Ciuricho universiteto aukso medaliu už indėlį informatikos švietimui ir daugybe kitų apdovanojimų įvertinta profesorė per karantiną tempo nė kiek nepristabdė – tik ką baigė rašyti dar vieną vadovėlį, kone kasdien internetu posėdžiauja su informatikos mokslininkais iš 66 šalių, prisijungusių prie „Bebro“.

Turiu savo ritmą, kurį dar labai seniai pakoregavo vaikai, tad išoriniai ritmai stipriai manęs neveikia.

„Šiomis dienomis kaip tik baigiu paskutinius informatinio ugdymo vadovėlio antrai klasei taisymus“, – pokalbio su LRT.lt pradžioje užsimena V. Dagienė. Paklausta, kelintas bus šis jos parašytas vadovėlis, ji sako jau nebeskaičiuojanti. „Kai tik atgavome Nepriklausomybę, su kolegomis parašėme virš 50 vadovėlių, o šiaip nebeskaičiuoju.

Dabar ilgai, gal kokį dešimtmetį, jų neberašiau. Su kolegėmis parašėme vieną kitą informatikos terminų žodyną, dar vieną monografiją, bet daugiau laiko skyriau doktorantams, mokslinei veiklai, projektams, – paprastai, tarsi vardytų nuveiktus buities darbus, pasakoja V. Dagienė. – Karantinas mano esminių darbų nesutrikdė, turiu savo ritmą, kurį dar labai seniai pakoregavo vaikai, tad išoriniai ritmai stipriai manęs neveikia.“

Uždavinius galvodavo skalbdama

Kol augo penki V. Dagienės ir jos vyro, taip pat informatiko, Viktoro Dagio vaikai – dukros Girstautė ir Vilgailė bei sūnūs Eigminas, Sirvydas ir Tolmantas, – profesorė įprato dieną pradėti 4–5 valandą ryto. Augant vaikams ir gimė krūva jos idėjų, straipsnių ir knygų.

„Tas porą valandų, kol namiškiai dar miegodavo, būdavo pats produktyviausias laikas – sėsdavau ir rašydavau. O dieną, kai tekdavo imtis namų ruošos darbų, tą laiką irgi išnaudodavau. Būdavo, nueinu į vonią kokiai valandai skalbti ir galvoju uždavinius“, – pasakoja V. Dagienė, darbus dėliotis įpratusi jau tada, kai apie efektyvų laiko planavimą dar nebuvo nei šiandien populiarios literatūros, nei seminarų.

Šiandien vienas iš V. Dagienės sūnų retkarčiais pasijuokia: „Mama, kodėl nesinaudoji elektroninėmis laiko planavimo priemonėmis, nesirašai darbų į kalendorių?“ Profesorė sako, kad jos jai tiesiog nereikalingos – visus darbus ji rikiuojasi mintyse, o jei prireikia, kažką pasižymi paprastame kalendoriuje.

Būdavo, nueinu į vonią kokiai valandai skalbti ir galvoju uždavinius.

Penkių vaikų mama, pati tremtinių šeimoje buvusi vienintelis vaikas, pasakoja, kad su vaikais, ko gero, būta visko, bet jokių neįveikiamų iššūkių ar prikrėstų vaikų šunybių ji tiesiog neprisimena. „Man labiau patinka prisiminti tai, kas nutiko gero. Praeities juk nepakeisi, nebent gali iš jos ko nors pasimokyti. Namuose buvo savi vaikai, į svečius ateidavo dar ir kaimynų, draugų vaikai. Džiugu, kad turėjome progą vieni iš kitų mokytis.

Kai man reikėdavo dirbti, vaikai būdavo supratingi, aš gerbdavau jų laiką, o jie – mano. Kai dirbdavau, jie vienas kitą dar ir patildydavo. Sakydavo, kad labiausiai mama dirba tada, kai nieko nedaro, tik sėdi ir žiūri į vieną tašką, – tada reikia būti tyliai tyliai“, – su šypsena prisimena V. Dagienė.

Vaikus laiko gamtos duotybe

Išgirdusi klausimą, kaip penkių vaikų mamai pavyko pasiekti karjeros aukštumas, profesorė nedaugžodžiauja – paprastai. „Juk tai nėra taip sunku, jeigu į viską žiūrėsime kaip į gamtos duotybę. Vaikus mums duoda gamta, jie tiesiog auga taip, kaip greta auga gėlės“, – šypteli V. Dagienė, gyvenimo niekada nedalijusi į etapus ir viską dariusi išvien – ir auginusi vaikus, ir prižiūrėjusi buitį, ir užsiiminėjusi moksline veikla, ir rašiusi knygas.

Visi penki V. Dagienės vaikai baigę bent po porą universitetų Lietuvoje ir užsienyje, dukros gyvena ir dirba užsienyje, sūnūs įsikūrę Lietuvoje. Kokiu profesiniu keliu žengti, profesorė sako vaikams leidusi rinktis patiems, o įkandin mamos nutarusį patraukti sūnų bandė net atkalbėti.

„Neturėjau jokių norų, kad kuo mano vaikai būtų, tik mokykloje jiems vis sakydavau, kad išbandytų kuo daugiau veiklų. Jei pradėdavo lankyti kokį būrelį, sakydavau, kad lankytų bent metus, nes tik taip iš tiesų gali suprasti, kas tau nepatinka, o kas prie širdies.

Kai vyriausias sūnus pasirinko studijuoti informatiką, aš jam sakiau, kad profesiją rinktųsi kuo toliau nuo manosios, bet jis nepaklausė. Stebėjosi, kodėl nepalaikau jo sprendimo – juk paprastai daugelis tėvų nori, kad vaikai sektų jų pėdomis“, – kalba V. Dagienė.

Vaikus mums duoda gamta, jie tiesiog auga taip, kaip greta auga gėlės.

Į kalbas, kad karjera neskirta šeimos moterims, dėmesio nekreipė

Iš patirties kalbanti profesorė sako, jog labai svarbu surasti mylimą veiklą ir į ją pasinerti, tada nerūpės aplinkinių kalbos apie tai, jog informatika – vyriška specialybė, o šeima ir karjera – du nesuderinami dalykai.

„Mano pase įrašyta, kad esu gimusi tremtyje, todėl manęs nebūtų priėmę studijuoti nei medicinos, nei teisės. Universitetą tuomet baigiau raudonu diplomu, tačiau mums, tremtinių vaikams, nebuvo leista dėstyti. Gerai, kad buvo moksliniai institutai, į juos vos ne pusė studijų grupės ir suėjome.

Matematiką studijavo nemažai merginų, tad nepasakyčiau, kad tai būtų laikyta vien vyriška profesija. Visgi, kai pradėjau mokslinę veiklą, pajutau to laikmečio nusistatymą, kad vyrai pasineria į mokslą, o moterys sėdi namuose, tačiau vadovavausi savo galva.

Kaip sakydavo mano močiutė, svarbiausia, kad žmogus būtų laimingas. Žmogui pačiam reikia ieškoti vietos, kurioje jam būtų gera, malonu, o ją suradus – tuo ir gyventi. Įvairiausių kalbų visuomet buvo ir bus, gali jas išklausyti, tačiau sprendi pats – juk gyvenimo už tave niekas nenugyvens.

Tą patį kartodavau ir vaikams: galime pasitarti, bet jūs darykite taip, kaip norite. Tuo ir graži ši dovana – gyvenimas, jį galime patys planuoti. Aplink tiek daug visokiausios veiklos, kad išsirinkti gali net pats išrankiausias“, – kalba V. Dagienė.

Įvairiausių kalbų visuomet buvo ir bus, gali jas išklausyti, tačiau sprendi pats – juk gyvenimo už tave niekas nenugyvens.

Anūkams kompiuteriais žaisti nedraudžia

Dažniausiai gausi V. Dagienės šeima susitinka per didžiąsias metų šventes – Kalėdas, Velykas. Kartais ji su vaikais leidžiasi ir į bendras keliones. „Retkarčiais, žinoma, kyla tas natūralus žmogiškas noras, kad visi būtų kuo arčiau, bet taip jau susiklostė gyvenimai. Juk esame Europos Sąjungoje, turime išmaniąsias technologijas, tad bendrauti galimybių yra, o ir pažinti kitų kultūrų žmones, išmokti kitų kalbų yra labai įdomu.

Pavyzdžiui, vyriausioji mano dukra šeimą sukūrė su italu, su kuriuo susipažino studijuodama medicinos doktorantūroje Nyderlanduose. Pati moka dešimt kalbų, jos vaikai, mano anūkai – šešiametis Joris ir keturmetis Aras – puikiai kalba olandiškai, itališkai, neblogai ir lietuviškai. Smagu, kad galime būti tokie atviri, lankstūs ir tolerantiški“, – kalba trijų anūkų močiutė V. Dagienė.

Paklausta, kad, greičiausiai, nebus iš tų močiučių, kurios vaikams draudžia žaisti kompiuteriais, V. Dagienė sako gyvenime nemėgusi taikyti draudimų ir visuomet besivadovavusi sveiku protu.

„Įdomiausia, kad anūkai nelabai veržiasi prie kompiuterių, jiems yra daug įdomesnių veiklų. Pavyzdžiui, 6-erių Joris labai domisi inžineriniais dalykais – renka varžtus, vielas, nuolatos kažką konstruoja. Kai važiuoju į svečius, vis prašo, kad atvežčiau seną kompiuterio detalę, akumuliatorių, senų telefonų detalių.

Manau, kad vaikai tuo ir įdomūs – kiek jie turi energijos, kiek noro tyrinėti, – mums iš jų to pasimokyti. Na, o mūsų reikalas yra įsiklausyti į vaikų poreikius ir juos aprūpinti galimybėmis tyrinėti“, – kalba V. Dagienė.

Mūsų reikalas yra įsiklausyti į vaikų poreikius ir juos aprūpinti galimybėmis tyrinėti.

Kol dirba galva ir kojos...

Užaugus vaikams, paroje laiko visgi nepadaugėjo – su amžiumi noras jaustis reikalingam ir kažką palikti po savęs tik didėja, sako profesorė. „Su kolegomis vis pasitariame, kad reikia išleisti dar kokį žodyną, dalyvauti dar viename projekte, paruošti dar vieną doktorantą. Matyt, žmogui būdinga ieškoti būdų bent dalele prisidėti prie visuomenės, nes tada jautiesi reikalingas“, – kalba V. Dagienė.

Visgi vienam svarbiam pomėgiui, užauginus vaikus, profesorės gyvenime vietos atsirado. Porą kartų per metus ji ant pečių užsideda kuprinę ir leidžiasi į kelionę – paprastai vienui viena. „Kol dar dirba galva ir kojos, tol reikia jas išnaudoti“, – sako profesorė, sausio mėnesį sugrįžusi iš Gvatemalos ir Hondūro.

Savo kojomis ji išmaišė Šri Lanką, Indoneziją, Vietnamą, Indiją ir daugelį kitų tolimų Žemės kampelių, o artimiausiu metu norėtų nuvykti į Laosą, Filipinus, Pakistaną. Dažnos darbinės kelionės po Europą V. Dagienei jau tapo neatsiejama darbo dalimi.

Tuo ir nuostabus gyvenimas, kad jame visko tiek daug. O jei kažko negali pakeisti, gal net neverta apie tai išvis galvoti.

Laikas, kai keliauja viena, – bene vienintelis, kai profesorės galvoje nesisuka mintys apie naujus projektus, uždavinius ar knygas, bet ir tai ne todėl, kad ji pati taip norėtų, – tam tiesiog nelieka laiko.

„Kelionėse reikia galvoti, kaip išgyventi, kur apsistoti, ką nusipirkti valgyti, kurią dieną į kurį tašką keliauti. Galvoti ar skaityti ką nors iš profesinės srities būtų didelė prabanga, o ir vakarais nelieka jėgų. Vis dėlto per tokias keliones labai gerai išsivalo ir atsišviežina protas“, – sako moteris.

Keliavimo aistrą, panašu, paveldėjo ir V. Dagienės vaikai. Profesorės sūnus Sirvydas su žmona Toma prieš porą metų per pusmetį dviračiais įveikė dešimtį šalių – nuo Kanados iki Panamos, o šiemet spėjo pervažiuoti Omaną. Į kelionę po Ameriką kartu su šeima vyko ir Tigrinė Antis – vaikystėje Sirvydo nuolat skaitytos Janoscho knygos „Panama labai graži“ personažas. Kelionės įspūdžiais Sirvydas ir Toma pasidalijo kelionių tinklaraštyje.

V. Dagienės smalsumas per gyvenimą nė kiek nesumažėjo, priešingai, meilė pasirinktai profesijai vis auga. „Kol dar galiu, atrodo, norisi skirti laiko įdomioms veikloms. Žinoma, pomėgius ir darbus norisi suderinti ir su vaikais, anūkais. Bet gal ir nėra blogai, kad turiu savų interesų ir nekvaršinu vaikams galvų?“ – juokiasi profesorė.

„Gyvenu paprastai, džiaugiuosi, kad randu, kas man patinka. To linkėčiau ir jaunimui, moterims, mamoms, mergaitėms. Juk turime tikrai labai daug galimybių – nuo gėlių auginimo ir pyragų kepimo iki mokslo ar žvaigždžių, rinkis, ką tik nori!

Tuo ir nuostabus gyvenimas, kad jame visko tiek daug. Na, o jei kažko negali pakeisti, gal net neverta apie tai išvis galvoti ir tam eikvoti energijos. Jeigu išsiveržė ugnikalnis, gali arba bėgti, arba žūsi, bet pakeisti to nepavyks“, – svarsto profesorė.

Taip pat skaitykite