Jau žinot, kad žmonija visus gyvūnus suskirstė ne pagal tai, kokiai sistematinei grupei priklauso, o į gerus ir blogus. Yra ir dar vienas skirstymas – į kandančius ir nekandančius. Juk kai vaikas (iki 90 metų) pamato naują gyvūną, pirmas klausimas būna „ar jis kanda?“. Tai yra svarbiausia, ką apie gyvį reikia žinoti. Tad kokie gyviai mus Lietuvoj kanda?
Pradėkim nuo medūzų. Visos medūzos ant čiuptuvų turi dilgiąsias ląsteles, kuriose tūno nuoduose įmirkytos adatėlės. Jos skirtos grobiui paralyžiuoti. Yra medūzų, kurių vienos nuodų užtektų keliems žmonėms pribaigti, bet nebijokit, Baltijos jūron jos neatplauks.
Mūsų pakrantėse kasmet pasirodo tuntai ausytųjų medūzų. Jos irgi turi dilgiųjų ląstelių ir, jei gerai įsitrinsit savo kūną jų čiuoptuvais, tikrai pajusit. Jautresnės odos savininkai pajus ir tik čiuptuvus palietę. Bet jų strėlytės dažniausia neperduria mūsų odos, todėl bijoti ausytųjų medūzų nereikia. O jei imsit už medūzos „skėčio“ išorės, tai išvis galit būti ramūs.
Keliaujam toliau. Ar yra besikandžiojančių kirmėlių? Taip, tai dėlės, liaudyje vadinamos siurbėlėmis. Ilgai pastovėjus įsibridus ežere, prie jūsų tuoj prisistatys kraujo ištroškusios juodos kirmėlaitės. Kai kurios dėlės turi tris aštrius disko formos žandus. Jais prapjauna odą, o tada prisisiurbusios punta krauju.
Vandeny be dėlių yra ir daugiau padarėlių, kurie gali įkąsti. Tai visų pirma visokios blakės. Jų burnos aparatas yra aštrus straubliukas, kuriuo nužudomos ir siurbiamos aukos. Be to, jos juo ir ginasi. Tad jei besimaudant kas smarkiai įkąs, labai smarkiai neišsigąskit.
Skaudžiausiai duria blakė nugarplauka. Paprastosios vandenblakės kojos virtusios aštriais spygliais, ji irgi gali sužnybti odą.
Baisiai atrodanti skorpionblakė išties nėra tokia pavojinga. Žnyplės nėra stiprios, o gale esantis spyglys tėra kvėptukas, per kurį pasiima oro iš atmosferos.
Niekad į rankas neimčiau vabalo dusios lervos, nes jos žandai tikrai nieko gero nežada. Žirgelio lerva irgi teoriškai galėtų įsegti, bet dar nežinau tokių atvejų.
Dar besimaudant gali apkandžioti žuvys. Yra buvę, kai drumstam vandenyje žmones puolė lydekos ar šamai. Bet tai – labai reti atvejai.
Lipam sausumon. O čia jau daugybė padarų laukia, kada galės mus gelti, kąsti, žiaumoti, čiaumoti, siurbti, čiulpti, žnybti. Gal nelipkim?
Apie paukščius ir žvėris daug nekalbėsiu. Jei prie jų nelįsit, ir jie prie jūsų nelįs. Žvėrys puola besigindami arba, jei serga, yra sužeisti. Tada ir nuo pelės ar žiurkės, ir nuo bebro, ir nuo šerno, ir nuo lapės galit nukentėt. Šikšnosparnių dantukai irgi labai aštrūs, tad jei įskrido kambarin, imkit su pirštinėmis (ne, Lietuvoj nėra vampyrų).
Paukščiai puola, kai gina savo lizdą ir vaikus. Turbūt labiausiai vaikus pas mus gina pilkosios varnos, žuvėdros ir pelėdos. Yra žmonių, kurie akies neteko, nes lindo prie pelėdos vaikų. Tad nelįskit ir viskas bus gerai.
Iš roplių įkąsti gali visi. Bet pavojingas tik angies įkandimas. Angis ne gelia, o kanda (nes neturi geluonies, o turi burną su dantimis). Du viršutiniai dantys didžiausi ir būtent per juos suleidžiami nuodai.
Kiti smulkūs dantys skirti grobį išlaikyti ir stumti gilyn. Angis kanda, tik jei ją erzini, paimi į rankas, užmini. Dažniausiai puola tik iš 15 – 10cm atstumo. Žalčių dantukai maži ir jie retai kada kanda. Dažniau kanda driežai (jei laikot rankose), bet jų dantukai irgi maži, buki ir jie tik stipriai žandikauliais suspaudžia odą.
Ar kanda vorai? Taip. Jei galėtų, kąstų visi, bet kadangi jie yra maži ir jų žandai maži, tai jie tiesiog nesugeba to padaryti. Ir vėl gi dažniausiai įkanda tik tada, kai juos maigai, traiškai ir kitaip skriaudi. Visi vorai Lietuvoje yra nuodingi, tik nėra labai pavojingų.
Yra tik viena grupė vorų – diegliavoriai, kurie gyvena žemoje žolėje. Jų patelės labai saugo savo kokonus ir gina savo teritoriją. Jų žandai dideli, o dantukai ilgi ir atsikišę. Jų įkandimas yra skaudžiausias iš visų vorų ir gali ilgai nepraeiti. Taip pat nereiktų kišti nagų prie vapsvavorio ar didelio kryžiuočio.
Vorų giminaitės erkės irgi kanda. Jų žandai pjūklo formos, jais prapjauna odą. Kanda ne tik visokios pievinės ir šuninės erkės, bet ir plėšrių aksominių erkių lervos.
Šimtakojai (tie juodi) visiškai nepavojingi, bet jų giminaitės akmenlindos (tos rausvos) teoriškai gali įžnybti.
Na ir didžiausi mūsų skriaudėjai yra vabzdžiai. Ar jie gali mums įkąsti ar įgelti, priklauso nuo jų burnos aparato ir geluonies. Tie, kurie prisitaikę durti ir siurbti, yra patys įkyriausi. Tai jiems priklauso visų „mylimos“ blusos, utelės, blakės (patalinė), taip pat įvairios musės ir uodai.
Uodų „straublys“ sudarytas net iš 6 įrankių komplekto. Tiesa tie uodai, kurie turi didžiules pūkuotas antenas ir skraido didžiuliais tuntais prie Kuršių marių ar tie didžiuliai ilgakojai uodai yra visiškai nepavojingi.
Iš musių šlykščiausiai kanda akliai (tie margais sparnais ir žaliom akim), sparvos (bimbalai) ir žabaliai (tos pilkos sparvos).
Gyliai nekanda, nes neturi su kuo. Taip pat labai įkyri yra kambarine muse apsimetanti rudeninė piktmusė. Ne, ne musės rudeniop supiktėja, o tiesiog yra kita rūšis, kurios burnos aparatas skirtas durti, o ne laižyti.
Miškuose puola dar tokios plokščios „erkės“ su sparnais. Tai briedmusės. Tik jos labai ilgai ieško vietos, kur įsegti, ir dažniausiai įkąsti nespėja. Mašalai – tos mažytės musytės, irgi ne Dievo avinėliai. Ypač nervina tos vos matomos, mažytės, kurių be akinių ir neįžiūrėsi. Dėl jų įkandimo dažnai apkaltinami visai nekalti netyčia ant jūsų atsiradę vabzdžiai ar vorai.
Ar kanda vabalai? Dažniausiai jų žandai žnyplių formos ir gali odą sužnybti, bet patys savo noru šiaip sau nesikandžioja. Taip pat dideli žiogo ir žirgelio žandai, su kuriais jie gali įžnybti.
Na ir liko tie, kurie ne tik kandžiojasi, bet ir gelia. Tai bitės, vapsvos, kamanės ir skruzdės.
Bitės, vapsvos ir kamanės ginasi geluonimi. Geluonis tai pakitusi kiaušdėtis, kuria įduriama ir suleidžiami nuodai. Vėl gi dažniausiai gelia tada, kada gina savo lizdą. Kamanės retai kada gelia, bet jei suspausit delne, gausit dozę. Vapsvos irgi aršiausios šalia savo lizdo. Klaidingai galvojama, kad pikčiausios yra tos didžiulės vapsvos – širšuolai arba širšės. Jei nelįsit prie jų vaikų, jos jūsų nepuls.
Na o skruzdės užima pirmą vietą. Jos ir kanda savo dideliais žandais, ir gelia geluonimi, ir dar skruzdžių rūgštimi apipurškia, kad maža nepasirodytų. Tiesa, geluonies dauguma skruzdžių neturi (tos mažos rudos sodo skruzdėlytės turi). Pripažįstama, kad pasaulyje skaudžiausiai iš visų gelia skruzdė kulka (bullet ant) – gerai, kad jos pas mus negyvena.
Bet mus tikrai daug dažniau apkandžioja visokie naminiai padarėliai (pradedant šeškais ir baigiant šunimis ar arkliais). Laukiniai gyviai (ne tie, kurie tikslingai siurbia kraują) dažniausiai mūsų vengia, apie tai, kad yra pavojingi įspėja spalvomis ir elgsena.
Tiek šiandien. Ir svarbiausia – nekandžiokit savo artimųjų.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
