Gyvenimas

2020.04.21 11:18

Žmogaus galios per krizę: jeigu pavyksta atsilaikyti ir nesulūžti, patirti sukrėtimus yra labai sveika

LRT TELEVIZIJOS laida „Labas rytas, Lietuva“, LRT.lt2020.04.21 11:18

Vilniaus universiteto Klinikinės psichologijos katedros profesorė Danutė Gailienė žmoniją ištikusios ekstremalios krizės akivaizdoje ragina prisidėti prie bendrojo gėrio ir atminti, kad ištikusi bėda – ne asmeninė, o kamuojanti visą pasaulį.

Pasak LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ nuotoliniu būdu kalbėjusios D. Gailienės, tokios krizės kaip ši pažadina kelias galias, vienos jų yra geros, kitos blogos.

Klinikinės psichologijos profesorė ragina prisidėti prie bendrojo gėrio: tai išplečia akiratį ir skatina kūrybingumą

„Gera tai nebūtinai linksma, yra gilesni, egzistenciniai gėriai. Kai žmogus išmušamas iš įprastinės rutinos, yra priverstas tapti kūrybiškas, prisitaikyti prie netikėtumų. Jeigu tokie dalykai žmogaus nesulaužo, egzistenciškai, patirti sukrėtimus yra labai sveika. Bet labai rizikinga šiandien taip kalbėti, kai iš tikrųjų išgyvename sukrėtimą, iššūkį. Per daug filosofuoti yra rizikinga, reikia kalbėti, kaip išgyventi, kaip gyventi, kad blogųjų galių kuo mažiau būtų. Asmeniškai – mažiau nusivylimų, agresijų, suirzimų“, – sako D. Gailienė.

Bet ji priduria, kad nebūtinai per krizes visi lūžta: „Mes galbūt suklūstame, išsigąstame, bet mėginame prisitaikyti prie iššūkių, mėginame veikti.“

Taip pat svarbu nepamiršti, kad dabartinis koronaviruso pandemijos iššūkis nėra asmeninis, jis toks pat yra tekęs visai žmonijai, todėl D. Gailienė ragina visada pagalvoti, kaip kiekvienas gali prisidėti prie bendro gėrio.

„Prisidėti galima labai įvairiai – kam nors aukoti, savanoriauti, kam nors gerą žodį pasakyti, gali susiraukusį, viruso išsigandusį žmogų pakalbinti. Kūrybai čia yra didžiausios erdvės“, – sako D. Gailienė.

Tiesa, vaizduotė gali pasitarnauti ir neigiamai. Pasak D. Gailienės, ji sugeba sukurti ir didžiausius siaubus, todėl reikėtų mokėti ją pristabdyti. Be to, pravartu nekurti toli siekiančių planų, geriau gyventi čia ir dabar bei pripažinti – nežinome, kaip bus toliau.